Romėnų filosofas Titas Makcijus Plautas teigė, kad moteris be dažų – lyg valgis be druskos. Iš tiesų visais laikais viso pasaulio moterys rūpinosi savo grožiu, stengėsi būti patrauklios ir viliojančios. Kokios gi grožio procedūros buvo paplitusios prieš tūkstančius metų? Galbūt kai kurias jų galima pritaikyti ir šiais laikais?

 

grozis

Egzotiškasis Egiptas

 

50–30 m. pr. m. e.

 

Egiptiečiai itin rūpinosi savo grožiu. Karalienė Nefertitė turėjo asmeninį juodų dažų mišinį, kuriuo tepėsi akių vokus. Netgi vargšai buvo aprūpinti alyvuogių aliejumi, kad galėtų puoselėti savo kūnus. Garsioji Egipto valdovė Kleopatra parašė knygą apie grožio paslaptis ir makiažo meną. Senovės egiptiečiai išrado nemažai būdų, kurie padėjo lyginti raukšles, gydyti randus ir kitas odos žymes.

 

  • Kleopatra grožiui puoselėti naudodavo asilių pieną. Pastarasis laikytas tikru jaunystės ir grožio eliksyru. Asilių pienas naudotas ne vien grožio tikslams. Jis pasitelktas ir kaip tam tikras afrodiziakas. Manoma, kad Kleopatra turėdavo daug šio pieno atsargų ir maudydavosi jo voniose.

 

  • Rožių vanduo – tai dar viena iš senovės Egipto kilusi grožio priemonė. Šis vanduo valo odą, šalina nešvarumus netgi iš giliausių odos sluoksnių. Ši priemonė tinka visiems odos tipams ir nesukelia alergijos.

 

  • Kleopatra į vonią taip pat dėdavo Negyvosios jūros druskos. Jos dabar dedama į šiuolaikinę mineralinę kosmetiką. Tikėta, kad tokia druska padeda odai atsikurti, ją gaivina ir tonizuoja. Negyvosios jūros vanduo yra 10 kartų sūresnis. Todėl jame glūdintys druskos klodai itin naudingi turintiems odos ir sveikatos problemų. Biblijoje rašoma, kad karalius Saliamonas Šebos karalienei kaip dovaną įteikė Negyvosios jūros druskos. Be to, kai Markas Antonijus užkariavo Negyvosios jūros regioną, Kleopatrai irgi padovanojo būtent šios druskos.

 

  • Akių vokų dažai – taip pat Egipto palikimas. Juodus akių vokų dažus moterys darydavo iš sunkiųjų metalų ir didelės švino druskų koncentracijos. Taip senovės Egipto gražuolės išrado vadinamąsias „katės akis“, kurios populiarios iki šiol.

 

 

Žavingoji Graikija

 

776–146 m. pr. m. e.

 

Ypatingo grožio moteris dažnai pavadinama graikų deive. Nuo seno grožio etalonu laikoma graikų meilės ir grožio deivė Afroditė. Pasak legendos, Trojos karo priežastis buvo Elena iš senovės Graikijos miesto Spartos. Šioje šalyje mėgtos šviesios bei pastelinės spalvos, todėl moterys dažydavosi nedaug ir neryškiai.

 

  • Švinas su alyvuogių aliejumi dažnai naudoti odai šviesinti. Nors šis mišinys dailiosios lyties atstovėms padėdavo išgauti norimą efektą, tačiau būdavo itin nuodingas. Neretai tokios grožio procedūros būdavo dažna moterų mirties priežastis.

 

  • Dailiosios lyties atstovės plaukus šviesindavo actu. Pastarasis sukeldavo jų slinkimą ir perukų populiarumą.

 

  • Graikų poetas Homeras alyvuogių aliejų vadino „auksiniu skysčiu“, o gydytojas Hipokratas jį laikė vaistu. Tiek senovėje, tiek dabar šis aliejus plačiai paplitęs kulinarijoje ir grožio industrijoje. Jame esantys vitaminai A ir E padeda kovoti su laisvaisiais radikalais, kurie sukelia senėjimo procesus.

 

  • Viena populiariausių Graikijoje – pieno ir medaus veido kaukė. Ji vertinta dėl malonaus kvapo ir drėkinamųjų savybių. Ši kaukė suteikdavo veidui švytėjimo ir jį minkštindavo. Oda tapdavo lygi ir švelni.

 

  • Graikai bei romėnai grožiui puoselėti pasitelkdavo ir purvo vonias su krokodilų išmatomis. Teigta, kad jostonizuoja odą, o veido kaukės, į kurių sudėtį įeidavo šis ingredientas, stabdo odos senėjimo procesus.

 

Rafinuotoji Japonija

 

XVIII a.

 

Kai kas nors prabyla apie japonių grožį, prieš akis dažniausiai iškyla paslaptingosios geišos. Jos naudoja įmantrų makiažą, kad veidas būtų baltas, o lūpos raudonos.

 

  • Anksčiau geišos, kaip pudros pagrindą, naudojo ryžių miltus. Tai buvo gerai žinomas, riebalus sugeriantis grožio produktas. Ryžių pudra vertinta dėl jos gebėjimo padaryti veido odą matinę, o makiažą ilgai išliekantį.

 

  • Makiažui valyti japonės pasitelkdavo lakštingalų išmatas. Mat jose yra guanino, kuris puikiai valo ir jaunina odą.

 

  • Žalioji arbata sergėjo nuo laisvųjų radikalų poveikio, onkologinių ligų, šalino iš organizmo toksinus ir kitus nešvarumus. Todėl nenuostabu, kad išliko populiari iki šiol.

 

  • Nuo seno japonės plaukams puoselėti pasitelkdavo ramunėlių aliejų. Jis didindavo plaukų apimtį ir suteikdavo jiems žvilgesio.

 

  • Pasiturinčios Rytų šalių atstovės senovėje naudojo perlų miltelius. Norėdamos nepriekaištingos odos japonės iš šių miltelių darydavosi kaukes, netgi juos valgydavo. Šiuolaikiniai mokslininkai ištyrė, kad perlų milteliai iš tiesų drėkina odą ir gydo įvairias žaizdas.

 

Mistiškoji Indija

 

500 m. pr. m. e. – 800 m. po m. e.

 

Senovės indės laikytos vienos gražiausių dėl savo egzotinės išvaizdos ir išraiškingų akių. Indijos moterys savo natūraliam grožiui puoselėti pasitelkdavo ajurvedą.

 

  • Karvių šlapimas naudotas organizmui valyti ir sutrūkinėjusiems kulnams gydyti.

 

  • Ciberžolės pasitelktos odai valyti, šviesinti ir minkštinti. Ciberžolių kaukes itin vertindavo būsimos nuotakos. Naudojant jas veidas tapdavo skaistus, lygus ir švelnus. Taip pat itin mėgtos viso kūno ciberžolių mišiniai, į kurių sudėtį įeidavo ciberžolių, santalų miltelių, miltų, rožių vandens ir pieno. Be to, ciberžolės pasižymi uždegimo slopinamuoju poveikiu ir padeda pašalinti pigmentines odos dėmes.

 

  • Šafranas – tai ne tik brangiausias prieskonis pasaulyje, bet ir nuo seno žinomas grožio produktas. Jis naudotas odai lyginti ir jos spalvai suvienodinti. Grožiui puoselėti gamintos kaukės iš šafranų, pieno, rožių vandens ir santalų.

 

Griežtoji Anglija

 

XIX a.

 

Viktorijos laikais Anglijos moterys tam, kad ištekėtų, privalėjo būti gražios. Tai buvo pagrindinė jų gyvenimo užduotis. Anuomet, kaip ir dabar, grožio standartai buvo itin griežti. Dailiosios lyties atstovės privalėjo naudoti makiažą, bet saikingai.

 

  • Tinkama veido spalva buvo tik blyškiai porcelianinė. Tai rodė kilmingą moters prigimtį. Dailiosios lyties atstovės odą šviesindavo arsenu. Bet iš tikrųjų ši nuodinga medžiaga iš lėto jas žudydavo.

 

  • Viktorijos laikų moters figūros idealas – itin plonas liemuo ir platūs klubai. Taigi nenuostabu, kad buvo itin populiarūs korsetai. Kartais jie būdavo taip stipriai surišami, kad moteriai netgi lūždavo šonkauliai.

 

  • Kitas grožio etalonas buvo didelės ir ašarotos akys. Tam dailiosios lyties atstovės pasitelkdavo citrinų sultis. Jas lašindavo į akių obuolius, norėdamos išgauti norimą efektą.

 

  • Dar vienas populiarus to laikotarpio produktas – banginių kremas. Šis produktas pasitelktas odai valyti.

 

Įdomu

 

  • Pirmoji moteris, tapusi kosmetikos auka, – Airijos grafienė Maria Gunning. Ji 1760 m. mirė būdama 27-erių, nes veidas buvo „suėstas“ rūgšties.
  • Nuodingos makiažo priemonės, į kurių sudėtį įėjo acto bei švino, nužudė gerai žinomą aktorę Kitty Fisher ir net karalienę Elžbietą I.
  • Pirmasis nagų lakas išrastas Kinijoje 3000 m. pr. m. e. Skirtingai negu dabartiniais laikais, originalus receptas buvo bičių vaško, gumos, kiaušinio baltymo ir spalvotų miltelių mišinys.
  • Kleopatra, plaukdama atgal į Romą, savo laivo bures iškvepindavo kvepalais, kad visi užuostų jų aromatą.
  • Japonių grožis spręstas pagal plaukų ilgį. Idealus plaukų ilgis buvo dvi pėdos žemiau juosmens.
  • Pirmąjį nekenksmingą akių tušą XIX a. sukūrė EugèneRimmel.
  • Morisvilio (Pensilvanija) moterys norėdamos pasidažyti turi gauti specialų leidimą.
  • Kleopatros laikais ilgus plaukus leista turėti tik aristokratėms. Vergės turėdavo juos nusikirpti labai trumpai.

 

Specialistės komentaras

Kosmetologė Simona Markauskaitė

 

Ar šių dienų kosmetikos ingredientuose yra sveikatai kenksmingų medžiagų? Į kokias sudedamąsias dalis reikėtų atkreipti dėmesį, renkantis kosmetiką? 

 

Renkantis kosmetikos priemones vertėtų atkreipti dėmesį į jų cheminę sudėtį. Gamintojai, norėdami išlaikyti kosmetikos priemonių ilgaamžiškumą, į jų sudėtį deda cheminių konservantų – parabenų. Jie sutrikdo harmonų ir imuninės sistemos veiklą. Dar vieni kenksmingi junginiai kosmetikos priemonėse – naftos produktai. Jie gali sukelti daug sveikatos sutrikimų arba odos bėrimų. Taip pat reikėtų vengti priemonių, kuriose yra sunkiųjų metalų, pavyzdžiui, cinko, švino arba nanodalelių. Šių elementų ypač reikėtų vengti nėščioms ir maitinančioms moterims.