Septyniolikmetės Nikitos Marijos Šalugaitės dienos bėga gana įprastu jauno žmogaus ritmu: mokykla, popamokinė veikla, draugai, socialiniai tinklai, laikas su šeima. Ir visgi Nikita ypatinga – jauna gimnastė tapo pasaulio čempione, varžybose pasirodžiusi su Vilniaus krepšinio klubo „Rytas“ palaikymo komandos šokėjomis. Nikita pasakoja, kad jos galvoje nuolat gimsta naujų svajonių, kurias stengiasi įgyvendinti padedama palaikančios šeimos.

 
Nikitos Marijos Šalugaitės - foto asm.

Nikita Marija Šalugaitė, asmeninio arch. nuotrauka

 

Nikita, kaip jūsų gyvenime atsirado gimnastika?

   

Į gimnastikos treniruotes mane nuvedė tėvai, kai buvau maždaug devynerių. Mintis, kad man tiktų sportuoti gimnastiką, kilo mamai, kai pamatė, kad pati išmokau daryti „ratlankį“ („saulytę“). Treniruotėse mane pasitiko draugiški, kantrūs treneriai, todėl smagu sportuoti. Sportuodama negalvoju apie fizinę ar psichologinę naudą, tiesiog smagu leisti laiką kartu su kitais vaikais. Žinoma, bėgant laikui treniruotės po truputį sunkėja, bet ir toliau patinka būti su draugais sportuojant.

 

Ar niekada nebuvo minčių mesti gimnastikos, nes pervargote, per sunku ar tiesiog nusibodo?

 

Buvo daug tokių momentų, kai labiau norėdavau likti namuose ir tiesiog ilsėtis, nieko neveikti po pamokų. Bet apie gimnastikos metimą net pagalvoti neleido tėvai. O dabar neįsivaizduoju dienos be gimnastikos, tai tiesiog mano gyvenimo dalis. Treniruotėse mano didžioji dalis draugų, kuriems taip pat nekyla klausimas, ką veikti po pamokų, – rutina yra aiški.

 

Kaip dažnai dabar treniruojatės? Ar užsiimate kitomis sporto šakomis, o gal turite kitokių hobių?

 

Treniruotės vyksta penkis kartus per savaitę po 2 valandas, tad kitoms sporto šakoms nelieka laiko. Po pamokų grįžtu namo, greitai pavalgau pietus ir kasdien važiuoju į treniruotę, kur mokomės įvairių gimnastikos elementų ant skirtingų įrenginių. Vakare po gimnastikos treniruočių būnu labai pavargusi ir grįžtu namo pas šeimą. Vakarieniauju ir ilsiuosi.

 

Ar tiesa, kad varžybos užgrūdina charakterį?

 

Rimtoms varžyboms reikia rimtai ruoštis, o tai nėra lengva. Per pačias varžybas reikia susikaupti, kad viską galėčiau atlikti geriausiai, kaip galiu. Baisu nukristi, baisu, nes vertina teisėjai. Kita vertus, varžybų labai laukiu. Turbūt tokia patirtis užgrūdina charakterį.

 

Kokiais pasiekimais, laimėjimais gimnastikos srityje galite pasidžiaugti?

 

2022 m. pabaigoje pelniau Žmonių su Dauno sindromu pasaulio čempionato jaunių daugiakovės auksą. 2024 m. pavasarį Pasaulio trisomijos žaidynėse, kur pirmą kartą varžiausi suaugusiųjų grupėje, laimėjau du bronzos medalius šiose rungtynėse – laisvųjų pratimų ir pratimų ant buomo.

 

Ar šeima aktyviai įsitraukia į jūsų veiklas, stebi varžybas?

 

Šeima mane labai palaiko. Tėvai kasdien veža į treniruotes, o tai užima daug laiko. Taip pat, kai yra galimybių, važiuoja kartu su manimi į varžybas. Bet gimnastikoje, žinoma, pagrindinį vaidmenį atlieka treneriai, kuriems gimnastika – visas gyvenimas.

 

Kaip tapote „Ryto“ krepšinio komandos šokėjų palaikymo komandos dalimi? Ar sudėtingiau šokti, nei buvote pratusi?

 

Mane ir draugę Godą sušokti kartu pakvietė merginų vadovė. Nebuvo sunku, nes šokis sukurtas specialiai mums, pritaikytas, kad galėtume viską atlikti kuo geriau. Mudvi suprantame, kad mus pakvietė ir galėjome dalyvauti vien todėl, jog esame gimnastės. Už tai esame dėkingos savo treneriams ir Vilniaus gimnastikos klubui „Skrydis“. Buvo nepaprastai smagu tiek treniruotėse, tiek pasirodymų metu.

 

Kaip jus priėmė merginų kolektyvas?

   

Merginos buvo labai draugiškos, visada gerai nusiteikusios. Mes nesijautėme našta, jautėmės kolektyvo dalimi. Smagu kartu treniruotis ir pasirodyti.

 

Gal galėtumėte papasakoti, su kokiais iššūkiais susidūrėte mokykloje? Ar nepasitaikė patyčių atvejų?

 

Didžiausias iššūkis – patys mokslai. Sunku mokytis. Atrodo, kad kitiems klasiokams tai sekasi lengviau ir paprasčiau. Mokytojai nuostabūs, padeda ir prisitaiko prie mano galimybių – mokausi pagal individualią programą. Mano mokykla maža, visa bendruomenė draugiškai nusiteikusi, niekada neatstumia. Mokykloje man asmeniškai neteko patirti patyčių. Deja, mano draugams, ypač tiems, kurie mokosi didelėse mokyklose, patyčių tenka patirti dažnai…

 

Kaip manote, kodėl kai kurie linkę tyčiotis, šaipytis ir komentaruose?

 

Apie tai kalbamės su šeima. Galvojame, kad komentatoriai yra labai jauni ir dar nemoka įsijausti į tai, kaip jaučiasi kiti, arba tiesiog labai nelaimingi žmonės.

 

Ar bendrai Lietuvoje pakanka tolerancijos? Kokių pokyčių reikėtų?

 

Tikiu, kad žmonės yra geri, bet jie daug ko nežino, todėl kartu su šeima stengiamės įvairiais būdais padėti visuomenei sužinoti apie žmones su Dauno sindromu.

 

Ar todėl nusprendėte tapti aktyvia socialiniuose tinkluose? Kokių reakcijų sulaukiate?

 

Instagramo paskyrą kuriame kartu su mano 20-mete sese Neda. Abi tikime, kad žmonės yra geri, tik natūralu, kad jie daug ko nežino apie Dauno sindromą. Socialiniai tinklai – puiki vieta viską šiuolaikiškai, trumpai ir įdomiai paaiškinti. Itin smagu filmuotis, galvoti idėjas, sulaukti palaikymo. Pikti komentarai įskaudina tik iš pradžių, vėliau įkvepia ir duoda dar daugiau idėjų.

 

Kokiomis veiklomis mėgstate užsiimti su šeima? Ar esate labai artimi, gerai sutariate su sese ir broliu?

 

Paprastomis dienomis kiekvienas esame užsiėmę savais reikalais. Aišku, dalijamės dienos įspūdžiais vieni su kitais. Kiekvieną savaitgalį laiką leidžiame sodyboje, kur kartu gaminame valgyti, sportuojame, tvarkomės. Su sese ir broliu esame labai artimi, neįsivaizduoju gyvenimo be jų.

 

Kada būnate laimingiausia?

 

Laimingiausia esu, kai keliauju, dalyvauju varžybose arba būnu scenoje. Taip pat labai mėgstu koncertus.

 

Apie ką svajojate?

 

Šeima vadina mane profesionalia svajotoja, nes turiu daug svajonių, dažnai jomis dalinuosi su kitais. Svajoju apie būsimus savo namus, būsimą šeimą, būsimą darbą. Mėgstu užsirašinėti svajones kompiuteryje, galiu valandų valandas ieškoti svajonėms iliustruoti tinkamų paveikslėlių „Pinterest“ programėlėje.

 

MAMOS NERINGOS ŠALUGIENĖS KOMENTARAS

 

Kokius stereotipus apie žmones su Dauno sindromu norėtumėte pakeisti?

   

Dar visai neseniai turintys Dauno sindromą tiesiogine ta žodžio prasme buvo atskirti nuo visuomenės. Pirmiausia specializuotas darželis, vėliau internatinė mokykla (kur atskirdavo netgi nuo šeimos), o galiausiai – dienos centras. Štai kas be mažų išimčių laukdavo gimusiųjų su Dauno sindromu. Ir tik labai nedidelė jų dalis galėdavo gyventi mums labiau įprastą gyvenimą (dėl tėvų atkaklumo ir / arba geresnių gebėjimų). Suprantama, kad dauguma visuomenės niekada savo aplinkoje nematydavo tokių žmonių, dėl to ir nieko apie juos nežinodavo.

 

Praėjo palyginti nedaug laiko, auga pirmoji karta asmenų, kurie žingsnis po žingsnio integruojami į klaidingais stereotipais tikinčią visuomenę.

 

Su kokiais stereotipais dažniausiai tenka susidurti?

 

Pagrindiniai stereotipai – kad Dauno sindromą turintys vaikai gimsta tik socialinės rizikos šeimose, kad Dauno sindromas yra liga. Nepagrįstai tikima, kad visi žmonės su Dauno sindromu vienodi, sunkiai protiškai atsilikę. Jiems klaidingai priskiriamas negebėjimas kalbėti, nuolatinis laimės jausmas, trumpa gyvenimo trukmė. Lig šiol manoma, kad asmenys su Dauno sindromu gyvena institucinėse globos įstaigose ir yra nedarbingi. Kaip suprantate, visi šie teiginiai nėra teisingi.

 

Ką lemtų kitoks, labiau informuotas ir tolerantiškas visuomenės požiūris?

 

Suteiktų galimybę asmenims su Dauno sindromu gyventi pagal jų sugebėjimus ir poreikius, o ne tokį gyvenimą, kuris nulemtas išankstinių, dažnai neteisingų aplinkinių nuostatų.

 

Autorius Laima Samulė