Saldžiosios paprikos – gardus vitaminų šaltinis

Vasaros pabaiga ir rudens pradžia – spalvingųjų paprikų sezonas. Šios puikios daržovės Lietuvoje sėkmingai dera ne tik šiltnamiuose, bet ir po atviru dangumi. O nuo jų įvairovės raibsta akys bei burnoje kaupiasi seilės. Juk saldžios ir kvapnios paprikos gali tapti ne tik sočiu pagrindiniu patiekalu, bet ir maistinių medžiagų gausiu užkandžiu.

Žavinti paprikų įvairovė

Paprika – daugiametis augalas, priklausantis bulvinių (lot. Solanaceae) šeimos genčiai. Lapai tamsiai žali, lygūs, ovalūs, žiedeliai dažniausiai balti. Augalas savidulkis. Pražysta po pusantro ar dviejų mėnesių po sudygimo. Specialistai nepataria šalia sodinti saldžiųjų ir aitriųjų paprikų, nes jos gali susikryžminti. Augalo vaisius – netaisyklingos formos uoga. Svoris, spalva, forma gali skirtis atsižvelgiant į augalo rūšį. Yra įrodymų, kad Centrinėje Amerikoje, Meksikoje ir šiaurinėje Pietų Amerikos dalyje vietiniai gyventojai įvairių rūšių paprikas augino jau mažiausiai 6500 metų. Būtent iš ten į Ispaniją, vėliau Portugaliją XV a. atplukdė Kristupo Kolumbo laivai. Dėl nesudėtingos priežiūros, derlingumo ir puikaus skonio šis augalas buvo greitai pamėgtas ir paplito po visą Europą bei Artimuosius Rytus. Greitai paprikos išpopuliarėjo Italijoje, Graikijoje. XVI a. pateko į Balkanus, Vengriją ir aplinkines vietoves. Ilgokai vartotos tik kaip egzotiškas prieskonis. Pramoninę reikšmę šios daržovės įgijo praėjusio šimtmečio viduryje. Be to, europiečiai vis bandė paprikas kuo labiau pritaikyti savo skoniui, tad palaipsniui augalas didėjo, neteko pirmykščio aštrumo ir pavirto į saldžiąją papriką. Būtent europiečiai pagal skonį paprikas suskirstė į saldžiąsias ir aitriąsias. Taip išvesta ne viena saldžiųjų paprikų rūšis, jos tapo gražios, spalvotos, skanios ir sultingos. Tad dabar galima paragauti žalių, raudonų, įvairių atspalvių geltonų, violetinių ir beveik juodų. Italijoje itin mėgstamos ilgos ankšties raudonos paprikos, vadinamos peperoni. Bulgariškomis vadinamos stambiavaisės paprikos, kurias išaugino bulgarų selekcininkai. Šios populiarios daugelio šalių virtuvėje ir pasižymi ryškiu saldžiu skoniu.

Ruošiamos ir skanaujamos įvairiais būdais

Tik Europą pasiekusios paprikos buvo vadinamos „indėnų druska“. Ir dabar aitriosios paprikos daugiausia vartojamos kaip itin ryškaus skonio prieskonis sriuboms, troškiniams, marinatams ar mėsos patiekalams gardinti. Daugelio šalių virtuvė neįsivaizduojama be aitriųjų paprikų miltelių. Azijoje ir Šiaurės Afrikoje aitriosios ir saldžiosios paprikos beveik visada vartojamos kartu. Štai JAV ir Europoje itin mėgstamos saldžiosios. Jas ypačmėgsta vengrai. Su jomis ruošiamas populiarusis guliašas. Amerikiečiai paprikas kaip priedą serviruoja prie žuvies, kiaušinių, sūrio. Taip pat tai puikus įvairių vegetariškų troškinių pagrindas. Ispanijoje paprikomis skaninami ryžiai, jūrų gėrybės, net dešros. Maroko kulinarai paprikų deda gamindami salotas ir įvairius patiekalus iš pomidorų. Čia tiek saldžiosios, tiek aitriosios maišomos su sviestu ar aliejumi ir taip pagerinamas žuvies, paukštienos ar kalakutienos skonis. Trintų keptų paprikų pasta irgi populiarus užkandis. Paprikos valgomos šviežios, visgi puikiai tinka konservuoti, marinuoti, gaminti pikantiškus užkandžius stiklainėliuose. Paprikos puikiai dera su pomidorais, svogūnais, įvairiais žalumynais. Jos tinkamos ir besilaikantiems dietos. 100 g saldžiųjų žalių paprikų yra 19 kcal, raudonų – 23 kcal. Šeimininkėms siūloma paprikas naudoti ir raugiant kopūstus. Vienam kilogramui kopūstų dedama apie 150 g paprikų, tuomet rauginti kopūstai ne tik papildomi vitaminais, bet ir puikiai išsilaiko iki pat pavasario. Ruošiant paprikas konservuoti, rauginti ar naudoti salotoms, reikia nupjauti vaiskotį, išimti sėklas ir gerai išplauti. Taip pat galima valgyti lengvai kepintas arba pašalinus odelę.

Kaip išsaugoti maistines medžiagas?

Apdorojant paprikas mažėja vitamino C kiekis, tačiau kitos naudingosios medžiagos išlieka. Be to, šios daržovės grilio sezonu yra ir puikus garnyras – vietoj bulvių ar ryžių, šalia kepsnių patiekiamos įvairių spalvų paprikos ne tik šauniai atrodo lėkštėje, bet padeda virškinimo traktui lengviau susidoroti su kepta mėsa ir sumažina suvartojamų kalorijų kiekį. Paprikas itin naudinga valgyti saikingai paskaninant riebalais. Produktai, turintys riebalų, tokie kaip mėsa, riebi žuvis ar avinžirnių užtepėlė, padeda įsisavinti gerąsias paprikų savybes, o valgant jas kaip užkandį, verta kartu suvalgyti kelis riešutus, turinčius gerųjų riebalų. Neretai žmonės atsisako paprikų dėl sunkaus virškinimo. Tokiu atveju jas rekomenduoja valgyti nulupus odelę, apvirtas. Jei ir tada nepatiks, tuomet verta jų atsisakyti, mat yra ir paprikoms alergiškų žmonių. Jų organizmas ne tik negali visiškai suvirškinti šios daržovės, tačiau net gali pasireikšti pykinimas, galvos skausmas ar skrandžio spazmai, bėrimai. Visgi nekamuojamiems alergijų paprikos gali tapti savotišku vertingu ir visiškai natūraliu maisto papildu. Juk jose vitamino C yra net 6 kartus daugiau nei citrinose. Tiesa, cheminė paprikų sudėtis priklauso nuo jų subrendimo ir veislės, netgi laikymo sąlygų. Termiškai neapdorotas šaldytuve galima laikyti iki 8 dienų. Marinuotos alyvuogių aliejuje ir laikomos šaldytuve gali išsilaikyti iki mėnesio. Taip pat galima pratęsti paprikų galiojimo laiką iki vienų metų, jei marinuojamos acto sūryme. Paprikų vaisiuose gausu angliavandenių, baltymų, organinių rūgščių, eterinių aliejų, mineralinių medžiagų. Įdomu tai, kad paprikų patariama valgyti žmonėms, gyvenantiems ar dirbantiems didelio radiacinio fono aplinkoje arba sergantiems onkologinėmis ligomis.

Nauda sveikatai

Turtinga sudėtis. Į saldžiųjų paprikų sudėtį įeina vitaminai C, B₁, B₂, B₃, E, PP, P, karotenas, daugiau nei 90 % šios puikios daržovės sudaro vanduo. Taip pat yra fruktozės, gliukozės, ląstelienos, baltymų, nikotino rūgšties, mikroelementų (natrio, geležies, kalio, kalcio, cinko, magnio, jodo, silicio ir fosforo). Dėl unikalios sudėties puikiai tinka imunitetui stiprinti. Beje, saldžiosios paprikos – bene geriausias lengvai įsisavinamo vitamino P šaltinis.

Antioksidantų šaltinis. Paprikose gausu įvairių antioksidantų: violoksantino – junginio, labiausiai paplitusio karotenoidinio antioksidanto geltonose paprikose; liuteino gausu žaliose (neprinokusiose) ir juodose paprikose, tačiau prinokusiose jo nėra. Deramas liuteino kiekis gerina akių sveikatą. Yra kvercetino – šis polifenolis naudingas lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir vėžio, prevencijai. Panašiai kaip ir kvercetinas, liuteolinas yra polifenolis, galingas antioksidantas, darantis teigiamą poveikį visam organizmui. Taip pat raudonose paprikose gausu beta karoteno ir zeaksantino – antioksidantų, svarbių akims.

Saugo nuo anemijos. Raudonose paprikose itin daug vitamino C, kuris didina geležies įsisavinimą iš žarnyno. Moksliškai įrodyta, kad su maistu gaunamos geležies įsisavinimas itin padidėja, kai vartojama daug vitamino C turinčių vaisių ar daržovių. Dėl šios priežasties raudonų paprikų valgymas kartu su daug geležies turinčiais maisto produktais, pavyzdžiui, mėsa ar špinatais, gali padidinti geležies atsargas organizme ir sumažinti anemijos riziką.

Naudojamos liaudies medicinoje. Daugelio tautų liaudies medicinoje paprikos nuo seno vartojamos kaip natūrali priemonė, stiprinanti arterijas, kapiliarus, venas. Kuo dažniau šių daržovių rekomenduojama valgyti žmonėms, sergantiems ateroskleroze, hipotenzija, tromboflebitu, anemija, lėtiniu plaučių uždegimu arba bronchitu, taip pat leukoze, cukriniu diabetu, infekcinėmis, odos bei akių ligomis, medžiagų apykaitos sutrikimų sukeltais negalavimais.

Gerina nuotaiką. Dėl išskirtinės sudėties paprikos gerina atmintį, padeda įveikti depresiją, greitina medžiagų apykaitą, skatina protinę veiklą ir didina fizinį darbingumą. Žmonės, kurie per dieną suvalgo bent vieną papriką, išsiskiria optimizmu, beveik niekada nebūna blogos nuotaikos. Tokį malonų poveikį sukelia didelis kiekis vitaminų ir natūralių cukrų.

Maistinė vertė 100 g

Angliavandeniai 9 g

Baltymai 2 g

Skaidulos 1,5 g

Vitaminas C 243 mg

Vitaminas B₆ 0,3 mg

Geležis 1,2 mg

Magnis 25 mg

Kalcis 18 mg

100 g 39 kcal

Bulgarišku sūriu įdarytos paprikos

8 porcijos

100 g 98 kcal

Ruošti 10 min.

•  4 saldžiosios paprikos
•  2 šaukštai alyvuogių aliejaus
•  Druskos, maltų juodųjų pipirų pagal skonį
•  200 g bulgariško brinzos sūrio
•  50 g žaliųjų alyvuogių be kauliukų
•  Aitrioji paprika
•  Krapų, svogūnų laiškų pagal skonį

GAMINIMAS. Paprikas perpjauti pusiau, pašalinti sėklas ir kotelio dalį. Išvalytas puseles sutepti aliejumi, pabarstyti druska ir pipirais. Sūrį sutrupinti ir pertrinti šakute. Tuomet sumaišyti su itin smulkiai pjaustytomis (arba elektriniu trintuvu sutrintomis) alyvuogėmis, aitriąja paprika, krapais, svogūnų laiškais. Sūrio masę sudėti į paprikų puseles ir patiekti kaip užkandį.

Aivaras

24 porcijos

100 g 70 kcal

Ruošti 3 val.

•  3 kg gerai prinokusių raudonų paprikų
•  1 kg baklažanų
•  Aitrioji paprika
•  6 skiltelės česnako
•  200 ml aliejaus
•  3 šaukštai acto
•  Druskos, maltų juodųjų pipirų pagal skonį

GAMINIMAS. Paprikas ir baklažanus nuplauti, subadyti šakute, sudėti ant kepimo popieriaus ir kepti 40 min. orkaitėje, įkaitintoje iki 250 °C. Dar karštas sudėti į karščiui atsparų indą ir sandariai uždengti. Palikti apie 20 min. pastovėti. Tuomet paprikas nulupti, pašalinti sėklas. Baklažanų minkštimą išskobti. Paprikas, baklažanų minkštimą, česnakus ir aitriąją papriką susmulkinti elektriniu trintuvu, kad liktų šiek tiek gabaliukų. Daržovių masę supilti į puodą, pagardinti druska, pipirais, supilti aliejų ir actą. Išmaišius užvirinti ir lėtai virti apie 1,5 val., kol sutirštės. Karštą supilti į sterilius indelius ir užsukti.

Autorius Eglė Stratkauskaitė