Regresinė hipnozė – tai unikali kelionė laiku į asmeninę praeitį, kurią galima patirti būsenoje, sukurtoje naudojant hipnozės technikas. Ši praktika paranki siekiant giliau pažinti save, suprasti pasąmonėje slypinčias programas, gauti atsakymus į svarbius klausimus, be to, gelbsti sprendžiant fiziologines problemas. Apie regresinę hipnozę kalbamės su regresinės hipnoterapijos praktike Jurgita Barišauskiene.

 

Young,Woman,And,Neon,Light,Brain.Sutarėme pakalbėti apie regresinę hipnozę. Kas tai?

   

Regresinė hipnozė – tai terapinė praktika, kurios metu taikoma švelni ir saugi hipnozė siekiant giliau pažinti save, suprasti pasąmonėje slypinčias programas ir atrasti atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus. Ji grindžiama prielaida, kad mūsų praeities patirtys – šio ar net ankstesnių gyvenimų – gali daryti įtaką dabartiniams išgyvenimams, elgesiui, emocijoms ar net fizinei būsenai.

 

Kitaip tariant, jeigu turite problemą, pavyzdžiui, negalite numesti svorio, sukurti gražių santykių, kyla nerimas, puola ligos, finansiniai sunkumai ir pan., jūsų pasąmonėje yra atsakymas, kodėl tai vyksta. Radus priežastį (t. y. tą problemą sukuriančią programą) bei ją pašalinus ar perrašius, problema pasitraukia.

 

Kas vyksta ši praktika?

 

Regresinė hipnozė susideda iš 5 pagrindinių dalių. Pirmoji – pasiruošimas. Visada pradedama pokalbiu, kurio metu aptariami žmogaus tikslai ir lūkesčiai. Antroji – hipnozė. Žmogus įvedamas į atsipalaidavimo būseną, panašią į tą, kuri būna prieš užmiegant: dar nemiegu, bet jau nesu budrus. Trečioji – regresija – jos metu į pasąmonę nusiunčiama užklausa apie nagrinėjamos problemos priežastis. Ketvirtoji – atsigavimas – po sesijos grįžtama į įprastą būseną. Tuomet aptariamos kliento patirtys, aš suteikiu savo įžvalgas. Galiausiai po sesijos žmogus gauna transformacinį apie 15 min. trukmės garso įrašą, kurį rekomenduojama klausytis 21 dieną iš eilės, bet galima ir ilgiau.

 

Sesijos metu pasiekus destruktyvias pasąmonės programas, jos iškart „taisomos“. Vyksta susitarimas su pasąmone, parodymas, kad jau galima paleisti tai, kas nereikalinga. Pasąmonė – kaip savotiškas sandėlis, kuriame nuo gimimo (ir dar anksčiau) kaupiama absoliučiai viskas. Tik niekas nemoko, kaip tą sandėlį iškuopti. Todėl netgi suaugęs žmogus dažnai vadovaujasi vaikystėje susiformavusiais įsitikinimais, baimėmis, trūkumais.

 

Kiek šioje srityje ezoterikos, mistikos, o kiek psichologijos?

   

Žodis „ezoterika“ kilęs iš graikų kalbos ἐσωτερικός (esôterikos), kaip žodžio ἔσω (esô – vidinis) išvestinė sąvoka, reiškianti „susijęs su tuo, kas yra viduje, kas slapta, mistiška“. Ėjimas į pasąmonę ir yra vidinio pasaulio tyrinėjimas, atidengimas to, kas ten paslėpta nuo savęs paties. Tik nematau jokios mistikos.

 

Apskritai žmonės linkę mistifikuoti vidines patirtis. Sesijos metu iškylantys vaizdiniai gali atrodyti ypatingi, reikšmingi. Bet jie – tik būdas, kuriuo pasąmonė pateikia informaciją. Mūsų pasąmoninė psichikos dalis nesupranta žodžių, todėl bendrauja vaizdiniais. Kai kurie vaizdiniai ateina iš realių prisiminimų, matytų situacijų, kiti tiesiog sukuriami. Visiškai nėra skirtumo, ar dirbame su tikru prisiminimu, ar sufantazuotu vaizdiniu, – svarbu, kad per jį galime išrauti problemos šaknį.

 

Psichologijos žinių čia, žinoma, reikia. Kita vertus, dirbant su žmonėmis ir matant, kaip veikia jų psichika, iš kur atsiranda, kaip formuojasi emociniai blokai ir kaip jie atsilaisvina, tos žinios ir supratimas plečiasi savaime. Pamatai, kad stebuklų nėra. Yra tik priežastys ir pasekmės. Pašalinus priežastis, pasekmės taip pat nyksta.

 

Su kokiais mitais tenka susidurti?

   

Mačiau ir girdėjau, kad regresinė hipnozė daug kur pateikiama labai mistiškai, kaip būdas nukeliauti į praeitus gyvenimus, nardyti po astralinį pasaulį ir pan. Taip galima užsižaisti ir pasiklysti. Niekada nevedu ten. Mums nereikia gydyti sielos, taisyti dvasinių sluoksnių, kol nesusitvarkėme to, ką turime galvoje, t. y. žemiškame mentaliniame lygmenyje. Patikėkite, su jūsų sielomis viskas gerai, jos nuostabios. Tik per protines šiukšles ir visokius įsitikinimus to nei girdite, nei matote, nei jaučiate.

 

Dar vienas mitas, kad sesijos metu galima žmogų užhipnotizuoti ir kažką įteigti. Tikrai ne. Hipnozė būna negili, žmogus lieka sąmoningas, girdi ir supranta viską, kas jam sakoma. Tikslas – ne priteigti kažko naujo, o pašalinti senus teiginius, tokius kaip „aš nereikalingas“, „aš silpnas“, „negaliu turėti gražių santykių“, „pasaulis pavojingas“, „žmonės bjaurūs“ ir pan.

 

Kaip ir kokiu būdu pati atradote regresinę hipnozę?

   

Per smalsumą ir asmeninius ieškojimus. Į tokias praktikas žmonės dažnai ateina norėdami suprasti save, „pataisyti“, išspręsti turimas problemas. Aš ne išimtis. Nuo vaikystės jaučiausi nepriimta, nesuprasta, netinkama, nenormali. Labai norėjau „suremontuoti savo sielą“, todėl keliavau per visokias dvasines ir sąmoningumo praktikas. Kai kurios buvo naudingos, o iš kitų tik prisirankiojau papildomų nereikalingų įsitikinimų.

 

Užaugau aplinkoje, kurioje jaustis saugiai buvo prabanga. Mano šeima buvo disfunkcinė – tėvas alkoholikas su nuolatiniais psichologinės agresijos proveržiais, todėl mūsų namuose niekada nebuvo tikros ramybės. Nuolatiniai tėvų barniai tapo kasdienybe, tėvo grasinimai apie savižudybę kėlė dar daugiau įtampos, o mama, kovodama su savo vidiniais demonais, ne kartą bandė pasitraukti iš gyvenimo.

 

Kai išėjau iš tėvų namų, mano psichika buvo labai sujaukta. Ieškojau atsakymų: domėjausi ezoterika, dvasingumu, psichologija. Norėjau suprasti, kodėl nuolat jaučiuosi „netinkama“, lyg klaida, kurią reikia taisyti. Dešimtmetį gilinausi į įvairias praktikas, knygas, seminarus, išleidau daugybę pinigų tikėdamasi pagaliau atrasti save. Tačiau gyvenimas nesikeitė. Nepaisant žinių ir įgūdžių, giliai viduje jaučiausi nereikalinga ir nevertinama.

 

Tik tada, kai atradau regresinę hipnozę, mano gyvenimas pasikeitė. Per metus pasiekiau daugiau nei per visus ankstesnius 10 metų. Hipnoterapija padėjo gyti iš vidaus, o mano vidinė mergaitė – ta, kuri vis dar laikė baimes ir skausmą – ėmė atgauti pasitikėjimą. Pradėjau jausti vidinę ramybę, meilę sau, pagaliau pajutau, kad esu verta ir nuostabi tokia, kokia esu.

 

Jau po pirmos sesijos jaučiausi labai energinga, padidėjo darbingumas. Po pusmečio pajutau, kad man lengviau susikoncentruoti į darbus, bendrauti, nubrėžti ribas, atsisakyti kažko, kas netinka. Kai kurie neraminantys klausimai pasitraukė savaime, tapo neaktualūs. Vyko ir fiziniai pakitimai: pagerėjo odos būklė, virškinimas. Pradėjo traukti kitos spalvos, kita muzika.

 

Užsiminėte, kad kai kurie per regresinę hipnozę tikisi nukeliauti į buvusius gyvenimus. Ar daug sutinkate tokių „turistų“?

 

Kaip minėjau, tai vienas pagrindinių mitų. Žmones tai dažnai net atbaido, nes jie nenori keliauti niekur, ko neprisimena. Kas iš to, jei pamatysite, kaip viduramžiais jus kaip raganių sudegino ant laužo ar regėsite kare žūvančius artimuosius? Žinoma, būna ir tokių drąsuolių, kuriems smalsu sužinoti, kuo buvo praėjusiame gyvenime. Taip pat girdėjau nuomonę, kad jei žmogus pamato savo praėjusių gyvenimų patirtis, kurios susijusios su šio gyvenimo bėdomis, tos problemos tiesiog išsisprendžia. Tai netiesa. Tiek šio, tiek kitų gyvenimų vaizdinius reikia apdoroti vienodai. Negalima žmogaus pravesti per nemalonius, skausmingus vaizdinius, atverti žaizdas ir palikti išsilaižyti pačiam. Reikia padėti paleisti tuos skaudulius.

 

Esu susipažinusi su metodika, kaip žmogų vesti būtent į praėjusio gyvenimo prisiminimus, bet jos dar nė karto nepanaudojau. Nebuvo reikalo ir visiškai nematau, ko ten klaidžioti. Jeigu labai smalsu, kas buvote prieš šį gyvenimą, galiu pasakyti, kad visi mes buvome viskuo: ir elgetomis, ir karaliais, ir galvažudžiais, ir šventaisiais, ir mokslininkais, ir valstiečiais.

 

Būna, kad sesijos metu žmogui savaime iškyla informacija iš buvusių gyvenimų. Tokiu atveju dirbame su tuo, kas ateina, ir tiek. Nuo vaikystės turėjau gana ryškių prisiminimų apie įvykius, kuriuose nesu dalyvavusi dabartiniame gyvenimą. Sesijų metu taip pat lengvai nardau tarp gyvenimų, tačiau to nesureikšminu.

 

Tiesa, dabar jau sutinku žmonių, kurie suvokia, kad „praėję gyvenimai“ – iš dalies neteisinga sąvoka. Žiūrint labai giliai, kosminiu mastu, bendrame informaciniame lauke visos galimos mūsų įsikūnijimų versijos vyksta vienu metu. Tad prisiminti galima tiek buvusių, tiek būsimų gyvenimų epizodus. Ir būtent todėl to sureikšminti ar specialiai užsinardyti neverta.

 

Kokioms problemoms spręsti skirta regresinė hipnozė?

   

Regresinė hipnozė padeda atverti duris į pasąmonę ir įveikti kliūtis, kurios kartais atrodo neįveikiamos sąmoningame lygmenyje. Tai puikus įrankis asmeniniam augimui, dvasinei kelionei ir vidinei transformacijai. Mane šitas metodas sužavėjo, nes efektas tikrai greitas.

 

Regresinės sesijos metu žmogus patiria atsipalaidavusią būseną, kai sąmonė lieka budri, bet dėmesys nukreipiamas į vidinius vaizdinius, pojūčius ir emocijas. Taip pasiekiama pasąmonė, kurioje slypi prisiminimai ir įžvalgos, galinčios padėti suprasti:

 
  • Dabartinius iššūkius – kodėl kartojasi tam tikros situacijos ar emocijos?
  • Asmeninius blokavimus – kas trukdo pasiekti tikslus ar užmegzti ryšius?
  • Fizinę būseną – kokios emocinės šaknys gali slypėti už fizinio skausmo ar diskomforto? Arba už antsvorio ar energijos nebuvimo?
  • Mamoms gali padėti suprasti dažnų vaikų sirguliavimų priežastis.
 

Vadinasi, regresinė hipnozė padeda išspręsti ne tik psichologines, bet ir fizines problemas?

 

Taip, regresinė hipnozė gali padėti tiek psichologiniame, tiek fiziniame lygmenyje. Fiziniai simptomai dažnai turi emocines ar psichologines šaknis. Kai pasąmonėje slypintys blokai atpažįstami ir išlaisvinami, kūnas irgi gali pradėti gyti.

 

Ši metodika leidžia spręsti tokias problemas kaip:

 

Lėtinis skausmas: regresinė hipnozė padeda suprasti, ar patiriamas skausmas susijęs su neišreikštais jausmais, ilgalaikiu stresu, gal net praeities traumomis. Pavyzdžiui, nugaros skausmas gali būti susijęs su nešiojama emocine našta, o galvos skausmai – su vidinėmis įtampomis.

 

Virškinimo sutrikimai: emocinis stresas ar neišspręstos problemos dažnai pasireiškia per žarnyno veiklą (pvz., dirgliosios žarnos sindromas). Regresinė hipnozė gali atskleisti šių sutrikimų emocines priežastis ir padėti jas išspręsti.

 

Miego sutrikimai: jei nemiga ar naktiniai košmarai kyla dėl pasąmonėje slypinčio nerimo ar baimių, regresinė hipnozė gali padėti jas identifikuoti ir paleisti, grąžindama ramų miegą.

 

Kvėpavimo sunkumai: nerimas, baimės ar net traumos iš praeities gali pasireikšti kvėpavimo sunkumais (pvz., hiperaktyvus kvėpavimas, astma). Terapija leidžia sumažinti stresą, kuris daro įtaką šiems simptomams.

 

Pasikartojančios traumos ar simptomai be aiškios priežasties: kai fiziniai simptomai neturi mediciniškai paaiškinamos priežasties, regresinė hipnozė gali atskleisti, ar jie susiję su praeities gyvenimo patirtimis, pasąmonėje užstrigusiomis emocijomis.

 

Regresinės hipnozės metu kūnas ir protas suvokiami kaip vientisa sistema. Jei fizinis skausmas ar sutrikimas susijęs su emocinėmis traumomis, terapija gali padėti:

 
  • Identifikuoti priežastį: kas sukelia diskomfortą?
  • Sumažinti stresą: išlaisvinant įtampą, dažnai mažėja ir fiziniai simptomai.
  • Atkurti energijų pusiausvyrą: paleidus emocinius blokus, kūnas dažnai natūraliai pradeda gydytis.
 

Svarbu paminėti, kad regresinė hipnozė yra papildoma priemonė, todėl ji neturėtų pakeisti medicininio gydymo, ypač turint rimtų sveikatos problemų.

 

Kodėl, jūsų manymu, ši metodika tokia veiksminga?

 

Vienas stipriausių privalumų yra tas, kad šia metodika dirbama su pasąmone, o ji, pagal įvairius tyrimus, užima 90–97 % mūsų psichikos. Tad kai bandome spręsti problemas tik loginiame lygmenyje, kuris tėra 3–10 %, – niekas neišsisprendžia arba tai užima daugiau laiko, atima valios pastangų. Pasąmoninės programos yra 9 kartus stipresnės negu sąmoningi sprendimai. Jeigu sąmoningai svajojate apie gražią šeimą, o pasąmonėje turite įrašą „aš vienišas ir niekam nereikalingas“, tai jums 9 kartus bus lengviau ir natūraliau likti vienišam ir niekam nereikalingam. Todėl svarbu koreguoti pasąmoninius duomenis.

 

Dar vienas stiprus atradimas man buvo tai, kad pasąmonėje nešiojamės įvairių slaptų įsitikinimų, apie kuriuos nė neįtariame, bet jie veikia mūsų elgesį. Pati mokydamasi hipnozės ir praktikuodama su grupioke radau įsitikinimą, kad vyras su manimi gali elgtis visaip – nepagarbiai, negražiai – ir aš negaliu to pastebėti. Tai atrodė kaip nesąmonė, akivaizdus nusišnekėjimas. Tačiau ši programa buvo mano „slaptų įsitikinimų skyriuje“, apie ją nežinojau, bet ji veikė nuo pat vaikystės. Ir, žinoma, atsispindėjo mano ankstesniuose santykiuose, kol jos nepakeičiau.

 

Autorius Laura Auksutytė