„Duokite merginai tinkamus batus ir ji užkariaus pasaulį“, – sakė aktorė ir grožio ikona Marilyn Monroe. Šis garderobo elementas, ypač raudoni aukštakulniai, suteikia įvaizdžiui stilingo rafinuotumo ir pakylėja emociškai. Deja, batelių kelias į moterų spintas buvo ilgas ir vingiuotas.

 

Red,High,Heel,Women,Shoes,On,White,BackgroundNaudingas skandalas

 

Beveik prieš dešimt metų pasaulį supurtė skandalas, kurį gausiai nušvietė geltonoji spauda. Legendinis batų kūrėjas Christianas Louboutinas apkaltino konkurentą – „Yves Saint Laurent“ (YSL) mados namus – plagiavimu ir prekės ženklo vagyste. Nesutarimų objektu tapo batai rubino raudonumo padu. YSL advokatai teisme įrodinėjo, kad raudonas padas negali būti laikomas vieno žmogaus nuosavybe. Batalijos truko net 18 mėnesių, kol galiausiai Manhatano federalinis apygardos teismas atmetė bylą patvirtindamas, jog Ch. Louboutinas negali turėti jokių pretenzijų nei YSL mados namams, nei kitiems kūrėjams. Teisinis verdiktas buvo palankus abiem pusėms. Ch. Louboutinas gavo savo prekės ženklo – kontrastingos spalvos batai raudonu padu – apsaugą. Kitiems dizaineriams leista gaminti avalynę raudonu padu tik tuo atveju, jei visas batas raudonas. Vieši ginčai pasitarnavo visuomenei kaip gera reklama. Raudonų batelių populiarumas viršijo bet kokias pardavimų prognozes. Šiandien galima sakyti, kad aksesuaro ikoninė reikšmė garderobe prilyginama mažai juodai suknelei ar perlų vėriniui. Iš tikrųjų, raudonų batelių autorystė nepriklauso konkrečiam asmeniui. Tai kultūrinės evoliucijos palikimas.

 

Nuo karalių iki pasakų

 

Raudoni padai – dažniausiai naudojamas dekoratyvinis avalynės dizaino bruožas, kilęs iš aukščiausių Europos monarchų aprangos elementų. 1600-aisias tokius batus itin mėgo Prancūzijos karalius Liudvikas XIV. Ryški, puošni avalynė ilgą laiką sieta su galia ir išskirtinumu, privilegijomis. Liudviko XIV valdymo laikais batus raudonu kulniuku galėjo avėti tik vyrai aristokratai ir jie buvo pritaikyti išskirtinai rūmams. Avalynės spalva aiškiai atskyrė socialines kastas bei lauko ir vidaus apavą. Anuomet raudoni dažai buvo labai brangūs. Juos gamino iš džiovintų vabzdžių, importuotų net iš Meksikos. Tokią prabangą galėjo sau leisti tik karališkieji asmenys ir jų svita. Raudoni batai išėjo iš mados po Prancūzijos revoliucijos, kai pasipuikavimas statusu ir turtu neteko prasmės.

 

Po dviejų šimtmečių danų rašytojas Hansas Christianas Andersenas reikšmingai prisidėjo prie raudonų batų mistifikacijos. Pasakoje „Raudoni batai“ vaizduojama valstietė našlaitė Karen, kurią įsivaikino turtinga bajorų kilmės moteris. Mergaitė išaugo išpaikinta ir aikštinga. Kartą Karen pamatė ant princesės kojų raudonus batelius iš Maroko ir, įžūliai apgaudinėdama, įkalbėjo savo seną pamotę nupirkti jai tokius pačius. Užuot padėjusi namų ruošoje, mergaitė svajojo tik avėti išskirtinius batelius, linksmintis be rūpesčių ir šokti. Galiausiai pastebėjo, jog negali sustoti ir nusiauti nuo kojų demoniškų batų. Karen kreipėsi į budelį, kad šis nukirstų jai kojas su visais bateliais. Pamokanti pasaka nėra pati patraukliausia reklama, tačiau dar kartą paliudijo, kad raudona avalynė yra išskirtinė, gal net „pavojinga, užvaldanti“.

 

Kino ekranuose

 

1939 m. JAV išleistas muzikinis fantastinis filmas „Ozo šalies burtininkas“, sukurtas pagal L. Franko Baumo knygą vaikams „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Ekranizacija dar labiau sustiprino magiškas raudonos spalvos batelių asociacijas. Filmo kostiumų dizaineris apavė pagrindinę veikėją Dorotę blizgučiais dekoruotais bateliais suapvalinta nosele ir lenktu kulniuku. Palyginti kukli apranga (šviesi suknelė pūstomis rankovėmis, melsva languota prijuostė), į dvi kaseles supinti plaukai turėjo pabrėžti veikėjos nekaltumą. Įvaizdis smarkiai kontrastavo su ryškia avalyne. Įdomu tai, kad iš pradžių Dorotės batai turėjo būti sidabriniai, kaip minima originalioje knygoje, tačiau kuriant filmo scenarijų priimtas spendimas, jog raudonas apavas atrodys įtaigesnis. Dizaineris Gilberto Adriano savo rankomis pasiuvo batukus iš šilko bei papuošė 2300 blizgučių. Filmavimo rekvizitai įėjo į istoriją. Šiandien bateliai saugomi muziejuje (2005 m. buvo pavogti ir rasti tik po 13 metų), vertinami keliais milijonais dolerių.

 

1948 m. Anglijos kino ekranuose pasirodė draminis filmas apie konkurenciją baleto pasaulyje „Raudoni batai“. Siužetas turi mažai sąsajų su to paties pavadinimo H. Ch. Anderseno pasaka. Vietoj to, papasakota istorija apie lyčių skirtumus, moterų ir vyrų vaidmenis visuomenėje. Jaunutė talentinga balerina Vicky, kurios išskirtinis bruožas – ugniniai plaukai, troško išgarsėti ir, padedama valdingo režisieriaus, įgyvendino savo svajonę. Kai Vicky įsimylėjo, jai teko apsispręsti, ką rinktis – šeimą (meilę) ar karjerą (aistrą). Mergina pasirinko baletą ir buvo „nubausta“. Apsiavusi raudonus puantus neteko sveiko proto, iššoko iš teatro balkono ir žuvo. Filmo siužetas atspindi prieškarines socialines normas, kurios pabrėžė, kad moters „paskirtis“ yra santuoka, o talentai – antraeiliai, visuomenei ne tokie naudingi dalykai. Juosta sulaukė penkių „Oskarų“ nominacijų ir pelnė „Auksinio gaublio“ apdovanojimą.

 

Madų epocha

 

Milžiniškas susidomėjimas apranga, stilių maišymu, saviraiška rūbais sutapo su feminizmo, kovų už moterų teises, išlaisvėjimo banga, prasidėjusia XX a. 8–9 dešimtmečiais. TV ekranus užvaldė serialas „Seksas ir miestas“, o pagrindinė veikėja Kėrė Bredšou dievino batus. Vienoje serijoje ji užpuolikui sakė, kad šis gali pasiimti „Fendi“ rankinę, žiedą ir laikrodį, bet tegul neliečia batelių. Franšizė (serialas rodytas nuo 1988 iki 2004 m.) išgarsino avalynės dizainerį Manolo Blahniką. 2008 m. pasirodė pirmasis vaidybinis filmas, kuriame pagrindinė veikėja dėvėjo Ch. Louboutino produkciją.

 

Per pastarąjį dešimtmetį raudoni bateliai tapo savotiška vizitine kortele, kuri rodo aukštą moters ekonominį statusą ir galią. Ji taip pat neša paslėptą žinutę ir atspindi maištą prieš visuomenes normas, panašiai, kaip raudona liemenėlė po konservatyvia balta palaidine. Ch. Louboutino batai tapo šiuolaikinių pasakų, t. y. sėkmės istorijų, veikėjų įvaizdžio elementu. Juos avinti moteris peržengia ekonomines ir socialines normas. Priešingai nei H. Ch. Anderseno pasakoje, raudoni batai ne gėdina, o įgalina. Popkultūra vis labiau sustiprina šią reikšmę. Dainininkė Jennifer Lopez savo dainoje „Louboutins“ dainuoja, kad raudoni padai – paskutinis dalykas, kurį pamatys neištikimas meilužis. Išskirtinė avalynė suteikia pasitikėjimo savimi, drąsos ir didina savivertę. Nuo seno raudona simbolizuoja kraštutinumus ir aistrą, panašiai, kaip ryškiai dažytos lūpos.

 

Liturginė prasmė

 

Nors visuomenė liberalėja, raudoni batai išlaiko savo simbolinę prasmę konservatyviausioje socialinėje grupėje – Romos katalikų bažnytiniame luome.

 

Šimtmečiais raudoną avalynę avėjo popiežius bei kardinolai, taip įprasmindami kankinių kraują, pralietą sekant Kristaus pėdomis. Garderobe būdavo vasaros ir žiemos versijos, pasiūtos iš odos, aksomo ar šilko. Raudonus popiežiaus batus puošė aukso siūlais siuvinėtas kryžius. Toks ženklas skatino aplinkinius nusilenkti ir pabučiuoti pontifiko kojas. Paprastai avalynę keisdavo kiekvieno šeštadienio vakarą ir kiekvieną vakarą prieš religinę šventę. XIX a. popiežius Pijus IX atsisakė šio varginančio įpročio, nes nauji batai spaudė ir buvo nepatogūs, tačiau ilgą laiką išliko paprotys puoštis iškilmingoms progoms. Vėliau pompastikos mažėjo, religiniai vadovai siekė parodyti savo paprastumą, nuolankumą, kuklumą ir artumą miniai, pavyzdžiui, ryškiai raudoną pakeitė vyšninė spalva.

 

2005 m. katalikų bažnyčios vadovu išrinktas Benediktas XVI bandė atkurti kai kuriuos senovinius popiežiaus aprangos elementus, įskaitant raudonus batus. Jis avėjo specialiai jam siūtą avalynę, kuria aprūpino asmeninis kurpis iš Italijos Adriano Steffanelli. Benedikto XVI raudoni batai buvo kuklesni, modernesni, priminė pasauliečių avalynę, išskyrus spalvą. Įdomu, jog dabartinis popiežius Pranciškus pasirinko avėti juodus batus ir nepanoro tęsti pontifikato tradicijos.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė