Nors gyvename laikais, kai apie laisvę ir galimybę rinktis galime ne tik kalbėti, bet ir realiai įgyvendinti norus, iki šiol ne vienoje šalyje giminaičiai ar tėvai sprendžia, ką jų vaikas mylės ir su kuo privalės tuoktis. Suplanuotų santuokų praktika tebėra įprasta daugelyje regionų, ypač Pietų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Afrikoje į pietus nuo Sacharos ir Kaukaze. Gera žinia, kad daugelyje kitų pasaulio vietų XIX ir XX a. ši praktika išnyko.

 

Sutartų santuokų praktika pasaulio istorijoje Wedding,Cake,And,Topper,-,Funny,Figurines,Suite,At,A

 

Iki XVIII a. sutartos santuokos buvo paplitusios visame pasaulyje. Įprastai jas organizuodavo tėvai, seneliai, kiti artimi giminaičiai, net draugai. Tradiciniai šių sąjungų tikslai buvo politiniai, kariniai bei socialiniai. Tokios santuokos įprastos tarp karališkųjų asmenų ir didikų. Pavyzdžiui, senovės Egipte vienas pagrindinių organizuotos santuokos tikslų buvo išlaikyti grynas karališkąsias gimines. Žinoma, šeimos gausinimas esant ribotam genofondui sukėlė nemalonių paveldimų ligų. Vienas tokių pavyzdžių – Europos karališkosiose šeimose vienas po kito pasireiškė hemofilijos atvejai. Ne veltui ši liga ilgainiui pavadinta karališka. Karalienės Viktorijos sūnus princas Leopoldas buvo tik vienas iš karališkųjų narių, anksti mirusių nuo hemofilijos.

 

Santuoka graikų–romėnų laikais grįsta socialine atsakomybe. Dukros buvo naudinga valiutos forma, kurią panaudodavo kuriant strateginius aljansus ir stiprinant karinę šeimos poziciją. Santuokas dažniausiai rengdavo tėvai, kartais tą darydavo profesionalūs piršliai. Tam, kad santuoka būtų teisėta, moters tėvas ar globėjas turėjo duoti leidimą pasirinktam vyrui, kuris gali tuoktis. Našlaitės dukros dažniausiai ištekėdavo už pusbrolių. Pora dalyvaudavo ceremonijoje, kurioje atlikdavo iki šiol įprastus ritualus, pavyzdžiui, šydo pakėlimas. Vyrui paprastai užtekdavo vienos žmonos, nors galėjo turėti tiek meilužių, kiek galėjo sau leisti. Kitaip tariant, viską lėmė piniginės turinys.

 

Iki pat XIX a. karališkosios Europos princesės naudotos panašiam tikslui. Jaunas merginas žadėdavo kaimyninių šalių sūnums, kaip būdą užmegzti tarptautines partnerystes. Daugeliu atvejų santuokas sudarydavo, kai mergaitės dar būdavo kūdikiai, o kai kuriais atvejais reali santuoka vykdavo, kai princesės buvo labai jaunos. Mergaitės likdavo namuose su savo šeimomis, kol sulaukdavo tinkamo amžiaus, o tada išsiunčiamos pas savo vyrus. Viena garsiausių sutartų karališkųjų santuokų – Marijos Antuanetės, Austrijos–Vengrijos karalienės Marijos Teresės dukters. Ji pažadėta Prancūzijos kronprincui, kuris tapo karaliumi Liudviku XVI.

 

Kinijoje sutartinės santuokos, ​​kartais dar vadinamos aklomis, buvo įprastos iki XX a. vidurio. Santuoka buvo tėvų bei kitų vyresnių dviejų šeimų narių derybų reikalas ir sprendimas. Paprastai berniukui ir mergaitei liepdavo susituokti be teisės priešintis, net jei jie niekada nebuvo susitikę iki vestuvių dienos. Sutartos santuokos Rusijoje įprastos iki XX a. pradžios, dauguma jų buvo endogaminės, t. y. žmonės tuokėsi su tos pačios grupės ar šeimos asmenimis.

 

Iki XX a. pirmos pusės JAV migrantų šeimose tokios santuokos nekėlė nuostabos. Tarp japonų ir amerikiečių imigrantų jos kartais vadintos „santuokomis iš paveiksliuko“, nes nuotaka ir jaunikis vienas kitą pažinojo tik apsikeitę nuotraukomis iki santuokos dienos. Šias imigrantų santuokas įprastai surengdavo tėvai arba artimi giminaičiai iš jų kilmės šalies. Kai imigrantai apsigyvendavo ir įsiliedavo į naują kultūrą, sutartos santuokos pasikeitė į beveik sutartas santuokas, kai tėvai ar draugai susipažindavo ir pora susitikdavo prieš santuoką. Bėgant laikui šių imigrantų palikuonių santuokos tapo šiuolaikiškos, jas lėmė individo pasirinkimas, pasimatymų ir piršlybų pomėgiai bei padažnėjęs santuokų skaičius už etninės grupės ribų.

 

Suplanuotų ir sutartų santuokų ypač mažėjo klestinčiose šalyse, kuriose socialinis mobilumas ir didėjantis poreikis rinktis tapo svarbiais veiksniais. Nepaisant to, sutartos santuokos vis dar įprastos Europoje ir Šiaurės Amerikoje tarp karališkųjų šeimų, aristokratų ir mažumų religinių grupių, pavyzdžiui, tarp JAV fundamentalistų mormonų grupių.

 

Atsisakymas tuoktis reiškė mirties nuosprendį

 

Moterį, kuri atsisakydavo sudaryti sutartą santuoką arba bandydavo skirtis, apkaltindavo amoraliu elgesiu ir šeimos paniekinimu. Vyriškosios lyties giminaičiai galėjo ją pašiepti, atlikti fizinės prievartos veiksmus, o bet kuriam jos brolių ir seserų galėjo būti neįmanoma sudaryti santuokos. Tokiu atveju moters nužudymas buvo paprasčiausias būdas išspręsti šeimos problemą. Skirtingai nei smurto šeimoje atvejai, nužudymai dėl garbės dažnai vykdyti viešai, kad visi matytų, dažnai juose dalyvaudavo visi šeimos nariai.

 

Suplanuotos santuokos buvo sudėtingos jaunoms kilmingoms moterims. Jos dažniausiai susituokdavo su vyresniais vyrais, kurie gyveno toli nuo moters gimtųjų namų. Atėjus laikui nuotaką išsiųsdavo gyventi į svetimą žemę su vyru, kurio ji niekada nebuvo sutikusi. Dėl svarbių politinių priežasčių karališkųjų suplanuotų santuokų nebuvo įmanoma išardyti. Jei mirdavo pirmasis vyras, karališkąją našlę šeima pervesdavo už kito naudingo vyro.

 

Japonija – tarp modernumo ir istorijos

 

Japonija turi ilgą sutartų santuokų istoriją ir tik jos kultūrai įprastas tradicijas. Dauguma jaunų japonų palankiai vertina Vakarų pasaulyje paplitusias meilės santuokas, tačiau skaičiuojama, kad suplanuotų santuokų Japonijoje vis dar sudaroma 10–30 %. XVI a. suplanuotos santuokos buvo įprastos samurajų luomui. Kaip ir Europos karališkosiose šeimose, samurajai vertino santuoką kaip priemonę kariniams aljansams užsitikrinti. Galų gale, ši praktika išplito tarp miestiečių, o bėgant laikui susiformavo kaip tam tikras ritualas. Panašiai kaip Indijoje potencialios būsimos antrosios pusės pirmiausia patikrinamos dėl tinkamumo ir suderinamumo. Naudojamas gairių rinkinys, vadinamas iegara, kuriame įtraukiami klausimai apie išsilavinimą, pajamas, statusą, religiją, darbo sritį, pomėgius ir išvaizdą. Pirmenybė teikta kandidatams, turintiems samurajų šaknų, nes šeimos kilmė – vienas svarbiausių aspektų. Tokioje visuomenėje kaip Japonija, kuri nepaprastai vertina protėvius ir šeimą, svarbu ne tik nuotakos ar jaunikio, bet ir visos jų šeimos socialinis statusas. Yra teigiančių, kad šiuolaikinei nuotakai rūpi tik trys dalykai: didelis atlyginimas, aukštas išsilavinimas ir jaunikio ūgis. Kai kuriuose miestuose samdomi privatūs tyrėjai, kurie užtikrina, kad potencialus sutuoktinis sąžiningai atsakė į visus pateiktus klausimus.

 

Didelė religijos reikšmė

 

Islamo religija draudžia tuoktis pamaldžių tėvų merginoms su vyru, kuris nepriklauso tai religijai. Kitaip tariant, islamas draudžia tuoktis musulmonėms su ne musulmonais. Tiems, kurie pažeidžia taisykles, gali būti griežtai nubausti.

 

Sutartas santuokas praktikuoja apaštališkosios krikščionių bažnyčios, krikščionybės anabaptistų judėjimo, nariai.

 

Religija hinduistų bendruomenėje itin svarbi, todėl tėvai atžaloms ieško tą pačią religiją išpažįstančių sutuoktinių. Kai įsimyli du skirtingų religijų žmonės, vienas jų turi atsiversti į kito religiją. Socialiai nepriimtina, kad tokie žmonės susituoktų, todėl tėvai, planuojantys vaikams santuoką, pasirūpins, kad jie susituoktų su to paties tikėjimo asmeniu. Hinduistai pritaria religiniam žmonių skirstymui, todėl daugelis jų nepalaiko draugystės su kitų religijų atstovais. Tyrimai rodo, kad 45 % hinduistų bendrauja tik su tais, kurie išpažįsta tą pačią religiją, o 13 % turi draugų iš skirtingų religijų. Be to, Indijoje žmonės turi tuoktis tik pagal savo kastų sistemą ir išpažįstamą tikėjimą. Kai žmogus įsimyli ne savo kastai priklausantį asmenį, tėvai kartais grasina mylimąjį nužudyti. Šeimos baimė dėl visuomenės nuomonės – viena priežasčių, kodėl gimdytojai draudžia vaikams tuoktis už savo kastos ribų. Žemiausi, žinomi kaip neliečiamieji, laikomi nešvariais ir jiems net neleidžiama eiti pro ką nors iš aukštesnės kastos, nes bijo, kad jie juos suterš.

 

Moteris tik statusui išlaikyti

 

Suplanuotos ir priverstinės jaunų moterų santuokos – įprasta praktika kai kuriose Namibijos bendruomenėse. Jaunos moterys atiduodamos dėdėms ir pusbroliams, dažniausiai vyrams, kurie daug vyresni už jas. Šiose bendruomenėse jaunos moterys neturi pasirinkimo, tėvai ir kiti šeimos nariai nusprendžia, koks bus tolimesnis jos gyvenimas. Kitos priverstinės santuokos vyksta, kai moteris priversta ištekėti už mirusios sesers vyro arba kai našlė priversta ištekėti už svainio ar kito mirusio vyro giminaičio ir toliau išlaikyti turtus išplėstinėje šeimoje. Namibijos moterims vis dar diegiama, kad priverstinės santuokos – savaime suprantamos, kito pasirinkimo jos tiesiog neturi.

 

Džibutyje (Rytų Afrika) priverstines santuokas vis dar vykdo dvi gausiausios etninės grupės – afarai ir somaliai. Tarp afarų priverstinę santuoką reglamentuoja paprotys, vadinamas absouma, pagal kurį dukters vedybas organizuojantys tėvai siekia sustiprinti ryšius tarp kaimų, šeimų ar genčių. Jei mergina atsisako vyro, kurį pasiūlė šeima, ji iš karto atstumiama. Vienintelė jos galimybė – bandyti bėgti. Dažnai merginos priverstos sutikti su priverstine santuoka, jei nori išlaikyti ryšius su šeima. Tik turintys lėšų gali bandyti emigruoti į Europą ar Šiaurės Ameriką, kad išvengtų šeimos pykčio. Apskritai ryšiai su jų šeimomis nutrūksta visam laikui. Štai somaliai nesilaiko absoumo, nors praktikuoja priverstines santuokas, grįstas finansine nauda. Turtingas vyras gali paprašyti merginos, kurios trokšta, rankos, net jei jis 10, 20 ar 30 metų už ją vyresnis. Turtuolis pinigus atiduoda tėvams, kurie dukrą priverčia ištekėti už nemylimo.

 

Autorius Monika Budnikienė