1920 m. JAV gydytojai buvo suglumę – į juos kreipėsi daug jaunų moterų, kurioms nustatytas vėžys, anemija, žandikaulio nekrozė. Visas jas vienijo darbovietė – radžio ciferblatų gamyklos Naujajame Džersyje, Ilinojuje ir Konektikute. Netrukus paaiškėjo, kad stebuklingu cheminiu elementu laikytas radis ne saugus, o mirtinai pavojingas.

 

Keistų simptomų pradžiaWoman,Great,Scientific,Radioactive,Experiment

 

Grace Fryer ir kitos moterys gamykloje Orindže, Naujajame Džersyje, ant laikrodžių ciferblatų piešusios šviečiantį radžio junginį, nė nenutuokė, kad yra nuodijamos. Žinoma, šiek tiek nustebo, kai viena jų išsipūtė nosį, o nosinė švytėjo tamsoje. Gamyklos darbuotojoms dažnai kartota, kad daiktai, kuriuos liečia, nekenksmingi, todėl joms nekilo minčių, kad kažkas blogai. Moterys net dažėsi radžiu nagus, dantis ir lūpas, kad nustebintų savo vaikinus užgesus šviesoms.

 

Grace gamykloje pradėjo dirbti 1917 m. pavasarį su 70 kitų moterų didelėje dulkėtoje patalpoje, pilnoje ilgų stalų. Prie kiekvienos moters kėdės stovėjo ciferblatų lentynos, laukiančios dažymo. Jos maišė klijus, vandenį ir radžio miltelius į žėrinčius žalsvai baltus dažus ir kupranugarių plaukų šepetėliu atsargiai tepė ant numerių. Po kelių potėpių teptukai prarasdavo formą, moterys negalėdavo tiksliai piešti. „Mūsų instruktoriai liepė ištiesinti juos lūpomis. Manau, kad kiekvieno laikrodžio ciferblatą palaižiau maždaug šešis kartus. Dažai neturėjo jokio skonio ir nežinojau, kad tai kenksminga“, – vėliau pasakojo Grace. Iš tiesų niekas nežinojo, kad tai žalinga, išskyrus JAV Radžio korporacijos savininkus ir mokslininkus, kurie buvo susipažinę su radžio poveikiu. Tais laikais dauguma manė, kad radis – stebuklingas eliksyras, išgydantis vėžį ir daugelį kitų sveikatos problemų.

 

Grace paliko gamyklą 1920 m. dėl geresnio banko kasininkės darbo. Maždaug po dvejų metų jai pradėjo kristi dantys, o žandikaulyje atsirado skausmingas pūlinys. Rusvai žalsvas akis, kurios žavėjo draugus, aptemdė skausmas. Burnos ir nugaros rentgeno nuotraukos parodė kaulų irimą. Galiausiai 1925-ųjų liepą vienas gydytojas padarė išvadą, kad problemas galėjo sukelti darbas gamykloje. Moteris šios minties neapleido ir kreipėsi į Kolumbijos universiteto specialistą Fredericką Flynną. Anot jo, tyrimų rezultatai parodė, kad jos sveikata buvo tokia pat gera, kaip ir paties. Kartu patalpoje buvęs konsultantas linktelėjo galvą. Tik vėliau paaiškėjo, kad šis tyrimas buvo JAV „Radium Corporation“ pradėtos dezinformacijos kampanijos dalis. F. Flynnas neturėjo licencijos verstis medicinos praktika – jis buvo pramonės toksikologas.

 

G. Fryer tikriausiai būtų buvusi dar viena nežinoma keistos naujos profesinės ligos auka, jei ne 1899 m. susikūrusi Vartotojų lyga, kuri kovojo už vaikų darbo nutraukimą, saugią darbo vietą ir tinkamas darbo valandas moterims.

 

Radžio nekrozė

 

Miesto sveikatos departamento pareigūno prašymas paskatino Vartotojų lygą pradėti tyrimą dėl įtartinų keturių radžio gamyklos darbuotojų mirties nuo 1922 iki 1924 m. Prašymas nebuvo beprecedentis, lygos pareigūnai dalyvavo daugelyje valstybinių ir federalinių tyrimų. Moterų bylose mirties priežastimis nurodytas apsinuodijimas fosforu, burnos opos ir sifilis, tačiau gamyklos darbuotojai įtarė, kad su tuo susiję ciferblato dažai. Harvardo universiteto fiziologijos profesorius Cecilis Drinkeris, kurio paprašyta ištirti darbo sąlygas „US Radium“ gamykloje, rado labai užterštą darbo aplinką, neįprastas ir pavojingas sąlygas, o kai kuriems darbuotojams nustatė radžio nekrozę. „Darbo patalpoje iš įvairių vietų surinkti dulkių mėginiai šviečia tamsioje patalpoje. Šviečia darbininkių plaukai, veidai, rankos, kaklai, suknelės, net apatiniai drabužiai. Vienai merginai ant kojų ir šlaunų matyti šviečiančios dėmės. Kitos nugara švietė beveik iki juosmens“, – ataskaitoje rašė profesorius. Tyrimo metu C. Drinkeris pastebėjo, kad chemikas Edwardas Lehmanas neatsargiai elgėsi su radžiu, bet gavęs priekaištų tik pasišaipė. Tuo metu toks požiūris buvo normalus, nes niekas dar nesuvokė, kokie pavojai kyla iš gaminamos medžiagos. Chemikas mirė po metų. 1924 m. birželį rekomenduota keisti dažų gaminimo ir dažymo procedūras siekiant apsaugoti darbuotojus. Tačiau gamyklos vadovai į tai neatsižvelgė, netgi uždraudė Harvardo profesoriui skelbti išvadas apie problemas radžio gamykloje, vėliau net grasino teismais. Akivaizdu, kad problemas stengėsi kuo tyliau užglaistyti arba visiškai neigė akivaizdžią žalą. Paprašius, kad „US Radium“ gamykla apmokėtų kai kurias medicinines išlaidas G. Fryer ir kitoms sergančioms darbuotojoms, vadovai atsakė, kad moterų būklė neturi nieko bendro su radžiu. Šis atsainus požiūris buvo nepateisinamas, nes bet kurioje kitoje vietoje chemikai paprastai naudojo švino tinklelius, kaukes ir žnyples, o gamykloje nepasirūpinta jokia saugos priemone.

 

Radžio pavojai

 

Mokslinėje ir medicininėje literatūroje buvo daug informacijos apie radžio keliamus pavojus. Tačiau populiarioji spauda radį vertino kaip mokslinį stebuklą, turintį gydomųjų galių. 1903 m. Amerikoje ir Europoje prasidėjęs pamišimas dėl radžio leido visiems susipažinti su populiariuoju cheminiu elementu. Vienas istorikas sakė: „Įspūdingas šio elemento savybes ir numatomą jo panaudojimą nevaržomai skelbė laikraščiai, žurnalai ir knygos, taip pat dėstytojai, poetai, romanistai, choreografai, barmenai, krupjė, gydytojai ir JAV vyriausybė. Įsivaizduota, kad skrandžio vėžį galima išgydyti geriant radžio mišinį“. Gėrime „Radithor“, parduotame be recepto iki 1931 m., buvo tiek radžio, kad anapilin anksčiau laiko iškeliavo šimtai ar galbūt tūkstančiai nieko neįtarusių sveikatos entuziastų, kurie jį reguliariai gėrė keletą metų.

 

Bandymas įrodyti tiesą

 

Netekusi vilties susitarti taikiai, G. Fryer nusprendė paduoti „US Radium“ į teismą. Tačiau prireikė dvejų metų, kol susirado advokatą, kuris norėtų imtis šios bylos. 1927 m. gegužės 18 d. Raymondas Berry, jaunas Niuarko advokatas, ėmėsi šios bylos ir padavė ieškinį Naujojo Džersio teismui. Prie ieškinio greitai prisijungė dar keturios sunkiai sergančios moterys: Edna Hussman, Katherine Schaub, seserys Quinta McDonald ir Albina Larice. Kiekviena prašė 250 tūkst. JAV dolerių kompensacijos už medicinines išlaidas ir patirtą skausmą. Penkios mirštančios moterys visame pasaulyje laikraščių straipsniuose išgarsėjo kaip „radžio merginos“. Pirmoji teisinė kliūtis buvo Naujojo Džersio dvejų metų senaties terminas. R. Berry tvirtino, kad statutas galiojo nuo to momento, kai moterys sužinojo apie savo problemų šaltinį, o ne nuo tos dienos, kai nustojo dirbti „US Radium“. R. Berry teigė, kad „US Radium“ pateikė klaidingą mokslinę nuomonę ir vykdė dezinformacijos kampaniją, tad moterys nebuvo informuotos ir nesiėmė teisinių veiksmų per senaties terminą. Bendrovės advokatai padavė R. Berry į teismą. Kol vyko teisminis ginčas, medicinos ekspertai iš Naujojo Džersio ir Niujorko toliau tyrė įtartinas gamyklos darbuotojų mirtis. Amelia Maggia, buvusi ciferblatų tapytoja ir dviejų „radžio merginų“ sesuo, mirė 1922 m. nuo sifilio. Ją gydęs Niujorko odontologas Josephas P. Knefas pašalino sunykusį A. Maggios žandikaulį likus keliems mėnesiams iki mirties. Vėliau panoro išsiaiškinti, kokia gamykloje naudoto junginio sudėtis, tačiau jam neatsakyta. Po moters mirties pas jį atvyko tiek daug kitų moterų su panašiais simptomais, kad galiausiai įtarimai darėsi vis svaresni. Gydytojas taip pat patikrino kaulą elektroskopu, kad patvirtintų jo radioaktyvumą, o tada su Esekso apygardos medicinos ekspertu nustatė radžio nekrozę. Neseniai šlovintas elementas, gydęs vėžį ir kitas ligas, tapo mirtinu pavojumi kiekvienam. Po oficialaus prašymo Amelijos kūnas ekshumuotas. Skrodimas patvirtino, kad jos kaulai buvo labai radioaktyvūs. Akivaizdu, kad A. Maggia mirė ne nuo sifilio, o nuo naujos ir paslaptingos nekrozės, kuri taip pat pražudė jos seseris. Tuomet radžio gamykloje dirbusios merginos sužinojo, kad jų laukia ankstyva, užsitęsusi ir skausminga mirtis.

 

Sunki pergalė teisme

 

Teisiniai procesai truko beveik metus, o penkių moterų sveikatos būklė vis blogėjo. Abi seserys prikaustytos prie lovos, o G. Fryer neteko visų dantų, negalėjo atsisėsti be nugaros įtvaro, o tuo labiau vaikščioti. Pirmajame teismo posėdyje 1928-ųjų sausio 11 d. moterys neišgalėjo pakelti rankų, kad prisiektų. Po neįtikėtinai ilgo vilkinimo 1928 m. rudenį „radžio merginų“ byla išspręsta. Susitarta, kad kiekviena gaus 10 tūkst. JAV dolerių ir 600 JAV dolerių per metus, kol gyvens, o visas patirtas gydymo ir teisines išlaidas taip pat apmokės bendrovė. Be to, sutartyje numatyta apmokėti visas būsimas gydymo išlaidas, kurias nustatys nešališka gydytojų kolegija. Šis ieškinys ir pergalė teisme lėmė darbo teisės dėl profesinių ligų sukūrimą. Radžio tapytojos instruktuotos apie tinkamas saugos priemones ir jomis aprūpintos, be to, teptukų plaukelių nebereikėjo formuoti lūpomis. Iki 8-ojo dešimtmečio radžio dažai vis dar buvo naudojami gaminant ciferblatus.

 

Autorius Monika Budnikienė