A. M. Earhart buvo pirmoji pilotė pasaulyje, perskridusi Atlantą. Būdama dešimties pirmą kartą pamatė lėktuvą, o 24-erių pirmą sykį sėdo prie lėktuvo šturvalo. Sulaukusi 25-erių tapo pirmąja moterimi, pakilusia į 4 m aukštį.

 

Amelia Earhart

Vardas – Amelia Mary Earhart

Gimimo data ir vieta – 1897 m. liepos 24 d. Kanzasas (JAV)

Mirties data ir vieta – dingo 1937 m. liepos 2 d. Ramiajame vandenyne, pakeliui į Haulando salą.

 

Berniukiška vaikystė

 

Amelija gimė savo senelio iš motinos pusės namuose. Alfredas Gideonas Otis buvo federalinis teisėjas, Ačisono (Kanzasas) taupomojo banko valdytojas ir įtakingas asmuo mieste. Jis ne iš karto pritarė Amelijos tėvų santuokai, mat buvo nepatenkintas žento Edvino teisėjavimu. Amelija buvo antras vaikas šeimoje – pirmas 1896-aisiais gimė negyvas. Mergaitė buvo pavadinta savo senelių vardu, nes tai – šeimos tradicija. Vaikystėje ją vadino Mile, mat mažoji Amelijos sesutė neištardavo jos vardo. Amelija labai mėgo vadovauti. Jaunėlė sesuo Greisė buvo pagrindinė Amelijos sekėja. Vaikystėje būsima lakūnė draugų neturėjo, nes dėl berniukiškų manierų kaimynų vaikams drausta su ja žaisti. Earhartų dukrų auklėjimas buvo nesuvaržytas taisyklių. Tačiau mergaičių močiutei nepatiko, kad jos mūvėjo sportines kelnes, todėl uždraudė jas rengtis. Amelija mėgo laisvę, todėl sutiko mūvėti sportines kelnes tik su viena sąlyga – jeigu ir kitos kaimynystėje gyvenusios mergaitės jas dėvės.

 

Pirmasis skrydis nuo stogo

 

Amelija nuo vaikystės mėgo iššūkius ir nuotykius. Ji daugiausia laiko praleisdavo žaisdama su sesute, karstydamasi medžiais, medžiodama žiurkes. Earhartų dukros kolekcionavo žiogus, kandis, sliekus ir rupūžes. Tokia veikla ir net kumštynės buvo būdingos berniukams, todėl kai kurie amžininkai Ameliją vadino nutrūktgalve padauža, nes paprastai mergaitės mokytos būti švelnios, ramios ir tylios. 1904-aisiais Amelija su dėde sukonstravo rampą, kokią matė linksmuosiuose kalneliuose. Ją pritvirtino prie sandėliuko stogo, susirado sutrešusią medinę dėžę ir pabandė „skristi“. Laimė, toks bandymas atsipirko tik praskelta lūpa ir sudraskyta suknele, nors galėjo baigtis kur kas dramatiškiau. Po šio įvykio Amelija sušuko: „Greise, atrodo, kad skrendu!“ Amelija sakė, kad jos vaikystė baigėsi tada, kai stipriai pašlijo finansiniai šeimos reikalai, tėvas tapo alkoholiku, mirė močiutė, o senelio namai buvo parduoti aukcione.

 

Karas ir sunkios ligos

 

Per Pirmąjį pasaulinį karą, išvykusi vasaroti pas seserį į Torontą, Amelija karo ligoninėje tapo savanore. Ten dirbo ne tik slaugytoja, bet ir gamino maistą. Kai 1918-aisiais Ispanijos gripo pandemija pasiekė Torontą, Amelija pradėjo slaugyti itin sunkius ligonius. Tuomet susirgo pneumonija ir viršutinio žandikaulio sinusitu. Lėtinis sinusitas padarė įtaką Amelijos skraidymui lėktuvu ir tolesniam gyvenimui. Ji buvo paguldyta į ligoninę. Tuo metu nebuvo antibiotikų, todėl Amelijai buvo atliktos kelios skausmingos sinusų valymo operacijos. Jos nebuvo sėkmingos, vėliau mergina nuolatos kentėjo pasikartojančius galvos skausmus.

 

Karjeros pradžia ir skrydis per Atlantą

 

1920-aisiais Amelija su tėvu nuvyko į Franko Hawkso oro uostą. Šis susitikimas pakeitė jaunos moters gyvenimą. Po 10 min. skrydžio su Franku Amelija jau buvo apsėsta minčių išmokti pilotuoti lėktuvą. Pati susitaupė skraidymo pamokoms pinigų ir 1921 m. jau turėjo pirmąją pilotavimo pamoką. Atvykusi su tėvu į oro uostą susirado savo mokytoją Anitą Snook ir paklausė: „Ar išmokysi mane skraidyti?“ Po pusmečio būsima pilotė iš santaupų nusipirko lėktuvą ir 1922 m. tapo pirmąja moterimi, pakilusia į 4 m aukštį. Po metų Amelija gavo pilotės licenciją. Deja, dėl pablogėjusios sveikatos kuriam laikui teko atsisakyti savo svajonių. 1924-aisiais vėl buvo paguldyta į ligoninę dėl sinusito sukeltų skausmų. Buvo atlikta dar viena operacija, tačiau, deja, nesėkminga. Po tėvų skyrybų Amelija su mama išvyko į Bostoną, kur jai buvo atlikta dar viena sinusų operacija. Šįkart ji buvo sėkminga. 1928-aisiais Amelija sulaukė skambučio iš kapitono Hiltono H. Railey. Šis paklausė, ar ji norėtų perskristi Atlanto vandenyną. Merginai pasiūlyta lydėti pilotą Wilmerį Stultzą, jo padėjėją ir mechaniką Louisą Gordoną. Komanda pakilo iš Kanados oro uosto ir po 20 val. nusileido Didžiojoje Britanijoje. Amelija po skrydžio sakė: „Skrydžiui vadovavo Stultzas. Aš buvau tik kaip maišas bulvių. Galbūt vieną dieną tai bandysiu padaryti viena.“

 

Santuoka ir vyro palaikymas

 

Būsimą vyrą Amelija sutiko duodama jam interviu apie artėjantį skrydį per Atlantą, kuriam vadovavo W. Stultzas. Tuo metu jau buvo susižadėjusi su chemijos inžinieriumi Samueliu Chapmanu, todėl apie naujus santykius negalvojo. Interviu iš lakūnės ėmęs Georgeʼas Putnamas taip pat nebuvo vienišas. Netrukus jiedu pradėjo susitikinėti ir vėliau nusprendė būti kartu. 1928-aisiais Amelija nutraukė sužadėtuves su Samueliu, o 1929-aisiais Georgeʼas išsiskyrė su žmona. Amelija buvo feministė, todėl santuokos netroško. G. Putnamas net šešis kartus už jo prašė tekėti, kol po ilgų dvejonių ji sutiko. Jųdviejų vestuvės įvyko 1931 m. Amelijos požiūris į santuoką buvo liberalus. Ji tikėjo lygiomis teisėmis ir po santuokos pasiliko mergautinę pavardę. Netgi pasiūlė vyrui pasirinkti jos pavardę! Pora vaikų nesusilaukė, tačiau G. Putnamas turėjo du sūnus iš pirmos santuokos. Amelija visada jautė vyro palaikymą dėl savo idėjų ir veiklos.

 

Didieji skrydžiai ir žūtis

 

1928 m. Amelija tapo pirmąja moterimi, perskridusia Šiaurės Amerikos žemyną. 1932 m. gegužės 20 d. moters pilotuojamas lėktuvas pakilo iš Kanados oro uosto ir turėjo nusileisti Paryžiuje. Tačiau dėl prastų oro sąlygų buvo priversta nusileisti Airijoje. Nors šis skrydis nebuvo Amelijos tikslas, tačiau buvo visų pastebėtas ir įvertintas. Amerikos prezidentas Herbertas Hooveris apdovanojo ją „National Geographic“ draugijos aukso medaliu, o kongresas už pasiekimus įteikė kariuomenės aviacijos kryžių. 1935 m. viena perskrido Ramųjį vandenyną, o 1937 m. jau buvo pasiruošusi apskristi visą pasaulį. Prieš skrydį prasitarė jaučianti, kad tai paskutinis dalykas, kurį turi padaryti. Tų pačių metų birželį Amelija su šturmanu Fredu Noonanu lėktuvu pakilo iš Majamio oro uosto ir pradėjo savo didžiąją kelionę. Lėktuvui nusileidus Naujojoje Gvinėjoje buvo įveikta 22 000 mylių. Likusi kelionė turėjo tęstis per Ramųjį vandenyną, kita nusileidimo stotelė – Haulando sala. Baiginėjosi degalai, be to, oro sąlygos tapo neprognozuojamos. Dėl užklupusios liūties netrukus ryšys visiškai nutrūko. Iškart po šio įvykio buvo surengta paieškos operacija, kuri tapo brangiausia to meto istorijoje – išleista apie 4 mln. JAV dolerių. Amelijos paieškos operacijas finansavo jos vyras, tačiau liepos 19-ąją jos buvo nutrauktos. 1939-aisiais Los Andželo aukštesnysis teismas Ameliją paskelbė mirusia.

 

Įdomu

 
  • A. Earhart vardu pavadintas oro uostas, nemažai gatvių ir mokyklų JAV. 1938-aisiais Haulando saloje lakūnės garbei pastatytas švyturys. 
  • Amelijos dingimas ir bevaisės paieškos paskatino įvairių jos dingimo versijų atsiradimą. Spėliojama, kad ji nusileido Haulando saloje, tačiau ten mirė iš troškulio ir bado. 1970-aisiais vienas vyras netgi tvirtino, kad Amelija nežuvo. Esą ji kurį laiką gyveno Naujajame Džersyje.
  • Amelija vaikystėje mokėsi net šešiose skirtingose mokyklose.
  • Pirmasis jos lėktuvas buvo Kinner Airster orlaivis, kurį vadino Kanarėle.
  • Amelija ir Eleonora Ruzvelt buvo draugės. Pastaroji taip pat norėjo išmokti skraidyti, ir Amelija ją ketino išmokyti.
  • 2009 m. pasirodė filmas „Amelia“, kuriame pasakojama žymios lakūnės istorija.