Kai prieš daugiau nei šimtmetį sukurtas „Prada“ mados ženklas, niekas nė įsivaizduoti negalėjo, kad XX a. apie verslo sėkmę bus ne tik rašomos knygos, bet ir kuriami kino filmai. O laurai dėl tokios šlovės neabejotinai atitenka Miucciai Pradai – moteriai, kuri niekada nenorėjo tapti rūbų dizainere, bet dabar vadinama mados pasaulio pilkąja kardinole. Ji – stiliaus ikona, intelektualios mados kūrėja ir nepalaužiama asmenybė, įtraukta į žurnalo „Times“ įtakingiausių asmenybių šimtuką.

 

prada

Paslapčių karalienės spinta

 

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad gana kuklios išvaizdos Miuccia Prada iš tiesų yra pilka, net nuobodoka. Mat šalia tokių ekstravagantiškų konkurenčių kaip Donatella Versace ar Vivienne Westwood dekoratyvinės kosmetikos beveik nenaudojanti ir, jos pačios žodžiais tariant, lyg vienuolė besirengianti mados kūrėja, švelniai tariant, nublanksta. Tačiau tik iki tos akimirkos, kai praveria burną aštriems ir taikliems komentarams arba ant podiumo paleidžia žygiuoti pagal subtilų ir neabejotinai intelektualų skonį papuoštus modelius. Miuccia nedaugžodžiauja ir garsėja griežta verslo etika. Garsiosios italės turtas dabar vertinamas kiek daugiau nei 2,6 mlrd. Eur, o neoficialiai ji siejama ne tik su žymiausiais pasaulio aktoriais, dainininkais ar verslininkais, tačiau net su Vatikano kanceliarija. Prieš kelerius metus šnibždėtasi, kad būtent ji parūpina drabužių popiežiui Benediktui XVI. Jis net pravardžiuotas Prada popiežiumi. Be abejonės, Vatikanas oficialiai paneigė bet kokius pontifiko ir mados namų ryšius. Tačiau iš tiesų niekas nežino, kodėl tiksliai tokie gandai pasklido ar kaip glaudžiai milijonierė iš katalikiškos šeimos susijusi su Šventuoju Sostu. Juk dizainerius ir garsius jų klientus visada saisto konfidencialumo sutartys. Ir pati Miuccia – savotiška mįslė. Juk ji politikos ir filosofijos mokslų daktarė, kovotoja už moterų teises, šiuolaikinio meno kolekcionierė, kadaise svajojusi dirbti pantomimos teatre. Viena turtingiausių mados kūrėjų pasaulyje yra visokia, bet tik nenuobodi. Mat visada geba išlaikyti intrigą. Tiek pristatydama lakoniškas, bet išskirtines ir elegantiškas kolekcijas, tiek pasakodama apie savo gyvenimą. Ne be priežasties gegužės 10 d. 73-iąjį gimtadienį švęsiančios moters istorija sugulė į pasaulinio pripažinimo sulaukusią knygą.

 

„Prada gyvenimas“ 

 

Būtent tokiu pavadinimu biografijų genijus Gianas Luigi Paracchini pasauliui pristatė ilgus metus trukusio itališkojo mados pasaulio tyrinėjimų rezultatus. „Prada gyvenimas“ – pasakojimas apie tai, kaip iškilo bendrovė, virtusi pasaulyje atpažįstamu prekės ženklu ir vienu įtakingiausių vardų, kaip nepaprastai sparčiai išaugo ir nepaliauja augti toliau. Autorius nuosekliai nagrinėja, kokia sėkmė ant mados pakylų lydėjo šią raidą, kokias naujas meno erdves ši kompanija sukūrė, kokius komercinės futuristinės architektūros iššūkius įveikė, kokiose kvapą gniaužiančiose buriavimo dvikovose dalyvavo. Viską pagardina meile ir subtiliomis užuominomis apie tai, ką buvo priverstas nutylėti. Pasakojimas žavi ne tik besidominčius mada. Jis užburia ir trokštančius pašmirinėti ryškiai apšviestų podiumų užkulisiuose. Mat būtent ten sukiojasi du pagrindiniai istorijos veikėjai – M. Prada ir Patrizio Bertelli. Šie du ypatingi žmonės, pasak G. L. Paracchini, susitiko 1977 m. birželio 10-ąją vietiniame Milano turguje. Ten P. Bertelli, pasislėpęs po „Sir Robert“ prekės ženklu, prekiavo gana kokybiškais „Prada“ rankinių analogais. Pasakojama, kad užuot padavusi vyrą į teismą, anuomet 28-erių Miuccia pakvietė jį dirbti kartu. Kiek kitokią amžinais partneriais tapusių žmonių istoriją knygoje „Prabanga. Kaip ištaiga prarado savo blizgesį?“ pasakoja žurnalistė Dana Thomas. Ji tikina, kad pats P. Bertelli atėjo į „Prada“ mados namus ir pasiprašė darbo. Kaip buvo iš tiesų, žino tik pati Miuccia. Akivaizdu, kad nesiruošia niekam nieko aiškinti. Tai jos kuriamos legendos dalis. Beje, ypač sėkmingos legendos, nes bendra dviejų mados naujokų veikla virto romantiška aistra ir galiausiai itin tvirta sąjunga.

 

Tyliųjų revoliucijų meistrė

 

Manoma, kad tik dėl Miuccios įžvalgumo ir Patrizio, tapusio „Prada Group“ generaliniu direktoriumi, atkaklumo įmonė vis dar priklauso šeimai. Nors kitos mados imperijos jau seniai perėjo į svetimų valdytojų rankas. Jųdviejų sūnūs neabejotinai perims verslą. Lorenzo, kaip ir motina, pasuko mokslininko keliu, taip pat yra automobilių lenktynių entuziastas. Dar nesulaukęs 30-ies perėmė elektroninės prekybos ir skaitmeninės komunikacijos valdymą. Jaunėlis Giulio baigė architektūros studijas, kaip ir tėvas. Jis – aistringas buriuotojas, aktyviai dalyvauja šeimos versle. Vyrai yra „Prada“ ateitis, tačiau juos neabejotinai išauklėjo moteris. Ir ne bet kokia, o kairiųjų pažiūrų aktyvistė. Ji nepakenčia pompastiško ir perdėto seksualumo. Miuccios kuriamas stilius lengvai atpažįstamas kiekvieno, bent kiek besidominčio mada – tai dažniausiai moderniai minimalistinis dizainas ir subtilus seksualumas. Pati dizainerė sako, jog kuo atviriau moteris rengiasi, tuo jos intymus gyvenimas nuobodesnis. Kai 1989 m. Milane „Prada“ pristatė pirmąją kolekciją, kritikų ji pavadinta viena revoliucingiausių XX a. mados istorijoje. Tiesa, pati Miuccia į mados revoliucijas žvelgia ironiškai. Jos tikinimu, drabužiai seka įkandin visuomenės pokyčių, bet jų nesukelia. Tad kukli elegancija neišvengiamai turėjo pakeisti XX a. vulgariais įvaizdžiais žibėjusią madą. Žmonės nuo to tiesiog pavargo. Kaip ir dabar. Nuo 2020-ųjų „Prada“ mados namai atsisakė natūralaus kailio. Nors rankines ir įspūdingo dizaino batelius vis dar siuva iš natūralios odos, tik laiko klausimas, kada ir tai pasikeis.

 

Viską rišanti gija

 

Mados istorikai tikina, kad nepaprastos sėkmės „Prada“ mados namai sulaukė tik dėl Miuccios charakterio ir įsitikinimų. Juk „Prada“ istorija prasidėjo dar 1913 metais. Mario Prada įkūrė įmonę „Fratelli Prada“. Broliai Mario ir Martino Prada siuvo odinius dirbinius bei iš Anglijos importuotas skrynias ir rankines. Broliai išgarsėjo rankų darbo gaminiais, juos pamėgo italų aristokratai. Vėliau tą patį nuosekliai darė Mario dukra Luisa, kuri po dviejų dešimtmečių galiausiai verslą perdavė dukrai Miucciai. Ši į mados pasaulį įžengė tuomet, kai to, ką įmonė gamino, pirkėjams lyg ir nereikėjo. Štai tuomet pravertė mados pasaulyje kiek neįprastos Miuccios vertybės. Ji ne tik sumažino legendinį „Fratelli Prada“ logotipą, bet ir gaminius. Nors rankinės vis dar buvo pasiutusiai brangios, tačiau funkcionalios ir atliepiančios šiuolaikinio žmogaus poreikius. Galiausiai jos idealiai tiko prie nuosaikių mados namų rūbų kolekcijų ir paprastiems žmonėms įperkamų kvepalų. Visgi tikrasis dizainerės „kūdikis“ – paskutiniame XX a. dešimtmetyje pristatytas antrinis prekės ženklas „Miu Miu“, skirtas jaunesniems ir drąsesniems mados vartotojams. Beje, šio ženklo rūbai gerokai įperkamesni, nors ir pasižymi „Pradai“ būdingomis savybėmis. Miuccia mados standartus laužo subtiliai ir atsargiai, tačiau sistemingai nepaklūsta taisyklėms. Beveik nesilanko vakarėliuose, o apie savo darbą atsiliepia kone ironiškai. Interviu „The New York Times“ paklausta, kaip jos politinės ir filosofinės pažiūros dera su prabangos prekių kūrimu, pateikė nesunkiai suvokiamą atsakymą: „Mada – tai pirmasis žingsnis ištrūkstant iš skurdo. Neturi nieko, ir staiga apsirengi. Tai vienas pirmųjų dalykų kylant ant aukštesnio laiptelio.“ Palypėti į viršų nori net tie, kurie jau pakankamai patogiai įsitaisę. Veikiausiai būtent dėl šios priežasties „Prada“ mados namai skaičiuoja milijoninius pelnus.

 

Įdomios Miuccios Prada mintys

 
  • Kai kurie žmonės priekaištauja, kad mano kūriniai kainuoja beprotiškus pinigus: „Kaip galite pardavinėti drabužius tokiomis kainomis?“ Labai paprastai – jie tiek verti.
  • Kuriu meną ne tam, kad geriau parduočiau rankines. Atvirkščiai – brangiai parduodu rankines, kad galėčiau kurti meną.
  • Man menas reiškia nuolatinį mokymąsi, kaip gyventi tarp žmonių.
  • Septintajame dešimtmetyje buvau arši feministė. Blogiausia, kas galėjo man atsitikti, buvo mada. Atsidūriau pačioje nepatogiausioje padėtyje.
  • Būti madingam – tai būti šiek tiek greitesniam už kitus.
  • Nebūtina visiems demonstruoti, kas esate. Eksponuoti save – beprasmiška ir visai nepatrauklu.
  • Mano gyvenimo svajonė – likti šešėlyje.
  • Visi žino, kad mūzos neturiu. Man jos nereikia.
 

Shutterstock nuotrauka