„Apple“ įkūrėjui Steve‘ui Jobsui šįmet būtų suėję 70 metų. Deja, talentingas vizionierius užgeso 56-erių, jį pasiglemžė retos rūšies vėžys. Nors S. Jobsas daugelio atmintyje išliko kaip genijus, pati asmenybė buvo sudėtinga. O ir šio išskirtinio verslininko likimas toli gražu ne rožėmis klotas.

 

Maištingas, bet mylėtas vaikasIstanbul,,Turkey,-,May,7,,2022:,Wax,Sculpture,Of,Apple

 

S. Jobsas gimė 1955 m. vasario 24-ąją San Fransiske (JAV) iš jaunatviškos vokiečių kilmės Joanne Carole Schieble ir siro Abdulfattah Jandali meilės. Tiesa, A. Jandali tėvai priešinosi poros jausmams, tad berniuką nutarta atiduoti įvaikinti. Taip mažylis Steve‘as atsidūrė Paulo ir Claros Jobsų šeimoje. Kaip rašoma biografinėje knygoje „The Bite in the Apple“, S. Jobsas visada žinojo buvęs įvaikintas, tačiau jam labai nepatiko, kai C. ir P. Jobsai buvo vadinami įtėviais – juos laikė savo tėvais, visuomet tikino jautęs meilę bei lepinimą. Be to, tėvai nuolat sakė, kad jis nebuvo vaikas, kurio niekas nenorėjo, – nuolat kartojo, kad išsirinko būtent jį. „Visada jaučiausi ypatingas. Tėvai išmokė taip jaustis“, – teigė S. Jobsas. Biologinius tėvus yra pavadinęs spermos ir kiaušinėlių banku. „Nesu šiurkštus, tiesiog taip buvo – spermos ir kiaušinėlių bankas, niekas daugiau“, – konstatavo biografinėje knygoje. Tiesa, jį auginusiems tėvams teko nemenkas išbandymas – Steve‘as buvo itin judrus ir smalsus vaikas, o jo aktyvus būdas neretai užtraukdavo bėdą. Nekart atsidūrė ligoninėje dėl neatsargaus elgesio, pvz., įkišo smeigtuką į elektros lizdą ar paragavo nuodų. Sunkiai sekėsi ir mokykloje – nuobodžiaudamas pamokose padykęs berniukas nuolat prisigalvodavo visokiausių eibių – sukeldavo sprogimą mokytojai po kėde, klasėje paleisdavo gyvatę. Tai realūs mokyklos įrašuose užfiksuoti nutikimai. Kad ir ką iškrėsdavo S. Jobsas, tėvai jį visuomet palaikydavo ir svarstydavo, kad berniukui mokykloje paprasčiausiai stigo iššūkių. Be to, labai nemėgo, kai jam nurodinėdavo, ką daryti ar kuo užsiimti.

 

Aukštąjį išsilavinimą laikė beprasmišku

 

S. Jobsui trūko motyvacijos mokytis, jis nuolat įsiveldavo į konfliktus su bendraamžiais ar mokytojais, tad ne kartą keitė mokyklą. Už mokyklos ribų vis dėlto rado bendraminčių – su kitais mokiniais rinkdavosi kavinėje, kurioje susitikę inžinieriai pasakodavo apie savo projektus: lazerius, holografiją, šviesos diodus. Baigęs mokyklą įstojo mokytis į Rydo koledžą, tačiau mokslus metė po pirmo semestro. Kaip vėliau pasakojo biografinėje knygoje „Steve Jobs“, nenorėjo leisti tėvų pinigų išsilavinimui, kuris jam atrodė beprasmis. Taip ir nugyveno gyvenimą nebaigęs aukštojo mokslo. Nepaisant to, pirmą milijoną uždirbo nesulaukęs 25-erių. Dar mokydamasis mokykloje sutiko būsimą verslo partnerį Steve‘ą Wozniaką, kuris buvo 5 m. vyresnis ir turėjo įgūdžių elektronikos srityje. 21-erių Steve‘as su S. Wozniaku įkūrė „Apple Computer Company“. Pardavę S. Jobso autobusiuką ir S. Wozniako kompiuterį, partneriai Steve‘o šeimos garaže sukūrė kompiuterį „Apple I“. Netrukus pasirodė ir patobulinta kompiuterio versija „Apple II“, žaibiškai sulaukusi sėkmės. Jų kompanija plėtėsi ir įsisuko į kompiuterių kūrimo procesus. Tačiau pirmieji „Mac“ įrenginiai buvo brangūs, nepakankamai galingi, turėjo programinės įrangos spragų, tad pardavimo rodikliai nedžiugino. Nors „Apple“ patobulino savo įrenginius, S. Jobso negebėjimas spręsti problemų sukėlė įtampą įmonėje. 1985 m. „Apple“ direktorių taryba pašalino jį iš bendrovės.

 

Tarp šeimos ir darbo

 

S. Jobsui buvo nelengvas metas ir asmeniniame gyvenime – motinai diagnozuotas plaučių vėžys. Vyras daug laiko leido su ja, nemažai sužinojo apie įvaikinimo aplinkybes. Biologinių tėvų ilgą laiką neieškojo, nes kaip pasakojo biografui Walteriui Isaacsonui, niekada nenorėjo, kad Clara ir Paulas suabejotų jo meile ar tuo, kad laiko juos tikraisiais tėvais. Su biologine motina susisiekė tik 1986 m. mirus motinai ir gavęs tėvo pritarimą, rašoma biografinėje knygoje „Steve Jobs“. Verslininkas tada tikino, kad surasti biologinę motiną J. C. Schieble jį paskatino smalsumas ir noras sužinoti, ar jai viskas gerai, bei padėkoti už tai, kad nepasidarė aborto. „Jai buvo dvidešimt treji ir ji daug išgyveno, kad manęs susilauktų“, – neabejojo S. Jobsas. Per pirmąjį susitikimą biologinė motina jo atsiprašė ir tikino, kad visą gyvenimą gailėjosi atidavusi kūdikį. Taip pat moteris supažindino Steve‘ą su biologine seserimi Mona. Galiausiai J. C. Schieble ir S. Jobsas palaikė draugiškus santykius, kartu švęsdavo Kalėdas. Net rūpindamasis painiais šeiminiais santykiais be darbo nesėdėjo – 1985 m. įkūrė kompaniją „NeXT“, o 1986 m. įsigijo kontrolinį kompiuterinės grafikos kompanijos „Pixar“ akcijų paketą. Per dešimtmetį šią kompaniją pavertė didžiule animacijos studija, sukūrusia legendinį filmą „Žaislų istorija“ (1995 m.). Būtent šiuo laikotarpiu S. Jobsas tapo milijardieriumi. 2006 m. jis visgi pardavė savo studiją „Disney Company“ ir taip dar labiau padidino turtus.

 

Pirmieji kūdikiai

 

Kuriant verslus S. Jobso neaplenkė ir jausmai. 1989 m. skaitydamas paskaitą Stenfordo aukštojoje verslo mokykloje pastebėjo vieną iš studenčių, Laurene Powell. „Ji sėdėjo pirmoje eilėje ir negalėjau nuo jos atitraukti akių. Vis prarasdavau minčių eigą ir ėmiau jausti lengvą svaigulį“, – knygoje „Becoming Steve Jobs“ pirmąjį susitikimą su būsima žmona prisiminė verslininkas. 1990 m. jai pasipiršo, o 1991 m. kovą pora susituokė. Tais pačiais metais gimė sūnus Reedas, dar po kelerių metų dukra Erin (1995 m.) ir galiausiai Eve (1998 m.). Tiesa, jis niekada nesigynė buvęs atitolęs nuo vaikų ir įsitraukęs į darbus. Beje, iš viso turėjo keturias atžalas – nuo 1972-ųjų buvo užmezgęs romantiškus santykius su amerikiečių menininke Chrisann Brennan, su kuria jau po skyrybų, 1978 m., susilaukė dukters Lisos. Mergaitės jis ilgą laiką nepripažino. Kaip knygoje „The Bite in the Apple: A Memoir of My Life with Steve Jobs“, rašė buvusi verslininko mylimoji, jis ne kartą atsiprašė už tai, kad neskyrė dėmesio augančiai dukrai. Visgi, kai pirmagimei buvo 9-eri, S. Jobsas pasistengė atkurti ryšį su dukra, prisiėmė tėviškas pareigas, vėliau apmokėjo studijas universitete. Gyvenimas verslininką grąžino ir prie kito pirmojo „kūdikio“ – XX a. paskutiniame dešimtmetyje „Apple“ patyrė didžiulių finansinių nuostolių, balansavo ant žlugimo ribos. Tad tuometinis generalinis direktorius Gilbertas Amelio nutarė S. Jobsą sugrąžinti į „Apple“ kaip konsultantą. S. Jobsas ir vėl tapo kompanijos galva, prisidėjusia prie pokyčių ir šiandien daugeliui žinomų įrenginių atsiradimo, tarp jų – „iPhone“, „iPad“ ir kt.

 

Sunki liga ir prieštaringi vertinimai

 

Technologijų revoliuciją „Apple“ kūrė jau sirgdamas sunkia liga – 2003 m. diagnozuotas retos rūšies kasos vėžys. Verslininkas net 9 mėnesiams atidėjo operaciją, nes bandė alternatyvius gydymo metodus. 2004 m. sudėtingos procedūros metu pašalinta dalis kasos ir tulžies latako, tulžies pūslė ir dvylikapirštė žarna, o jų likučiai buvo sujungti, kad virškinimo trakto išskyros grįžtų į skrandį. Atsigavęs S. Jobsas grįžo vadovauti „Apple“, tačiau 2009 m. pranešė kuriam laikui pasitraukiantis iš vadovo pareigų dėl sveikatos, nors tąkart nieko išsamiau nepasakojo. Tais pačiais metais atlikta kepenų persodinimo operacija, po kurios sugrįžo į darbus, bet netrukus vėl pašlijusi sveikata privertė atsitraukti. Jis atsistatydino iš vadovo pareigų ir tapo kompanijos pirmininku. Po poros mėnesių, 2011 m. spalio 5 d., 56-erių vizionieriaus gyvybė užgeso. Nors ir uždirbo milijonus, pinigai nebuvo tai, kas varė į priekį. Jis netgi sakė, kad nejaučia poreikio būti turtingiausiu žmogumi kapinėse. Tiksliai nežinoma, kiek paliko vaikams, jo našlė ne kartą sakė žiniasklaidai, jog didžioji dalis turto atiteko ne šeimai. Manoma, kad dauguma palikimo paskirstyta įvairioms organizacijos, remiančioms technologijų plėtrą, stipendijoms jauniesiems mokslininkams ir inžinieriams. Nors S. Jobsas prisimenamas kaip be galo talentingas žmogus, net po mirties sulaukia kritikos. Šiurkščiu, net smurtiniu elgesiu jį kaltino ne tik abi mylimosios, bet ir su juo dirbę žmonės. Daug kartų apkaltintas įsigijęs neetiškai išgautų žaliavų išmaniesiems įrenginiams, taip pat tuo, kad siekdamas sumažinti įrenginių kainą išnaudodavo fabrikų darbuotojus. Jį pažinoję žmonės sakydavo, kad S. Jobsui visada svarbiausia laimėti. O pergalės kaina niekada nebūdavo per didelė.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė