Jei turite brolių ar seserų ir net jeigu dabar su jais esate geriausi bičiuliai, greičiausiai vaikystėje ne kartą pešėtės. Dėl įvairiausių dalykų, pradedant mėgstamu žaislu ir baigiant tėvų dėmesiu. Brolių ir seserų kovos – neišvengiamas ir, kaip sako specialistai, normalus reiškinys. Tik kaip elgtis tėvams, kad viskas nenueitų per toli?

 

Kodėl vaikai kovoja? Upset,Woman,Sitting,On,Sofa,While,Brother,Teasing,Sister,At

 

Nesutarimus tarp vaikų gali paskatinti įvairiausi veiksniai. Dažnai tai būna paprasčiausia konkurencija, daiktų ar dėmesio nepasidalijimas. Visgi priežastys gali būti kur kas įvairesnės.

 

Natūralūs raidos etapai. Augdami vaikai keičiasi, keičiasi ir jų tapatybė, santykis su aplinka, kitais žmonėmis, net savimi. Kai kurie raidos etapai gali kelti papildomų iššūkių ir prisidėti prie brolių bei seserų nesantaikos. Pavyzdžiui, mažyliai natūraliai saugo asmeninius daiktus ir mokosi išreikšti savo valią. Ir tai daro kiekviename žingsnyje! Taigi, jei vyresnis brolis ar sesuo paima mažojo žaislą, šis gali ne juokais užpykti. Emocijas valdyti mažiesiems sunku, jie to dar tik mokosi, todėl viskas lengvai pavirsta konfliktu. Papildomų keblumų gali kelti ir pradinuko amžius, nes tokie vaikai turi tvirtą teisingumo sampratą ir gali nesuprasti bei įsiskaudinti, kad su kito amžiaus broliais bei seserimis elgiamasi kitaip nei su jais. Paauglystė – vėl atskiras išbandymų etapas, kai pykčiai kyla tarsi iš nieko.

 

Temperamentų nesutapimai. Kiekvienas turi savo būdą ir požiūrį į pasaulį, skirtingai komunikuojame su savimi, kitais žmonėmis, supančia aplinka. Jeigu vaikų temperamentai ypač skirtingi, tai taip pat gali skatinti nesutarimus. Pavyzdžiui, jeigu vienas vaikas šeimoje labai ramus, sėslus, mėgstantis viską apmąstyti, o kitas priešingai – staigus, impulsyvus, nuolat ieškantis nuotykių. Šiems gali būti sunku suvokti vienam kitą. Juk net suaugusieji stebisi kardinaliai priešingomis asmenybėmis nei jie patys, tad ko norėti iš vaikų?

 

Tėvų pavyzdys. Tai, kaip gimdytojai sprendžia problemas ir nesutarimus, yra stiprus pavyzdys vaikams. Gerai pagalvokite, ar su partneriu konfliktus sprendžiate pagarbiai, produktyviai ir neagresyviai. Jeigu atsakymams neigiamas, naivu tikėtis, kad tą sugebės atžalos. Jeigu jos dažnai mato, kaip šaukiate, trankote durimis, įžeidinėjate vienas kitą, greičiausiai tarpusavyje bendraus taip pat.

 

Ypatingi poreikiai. Daug keblumų kyla šeimose, kuriose vienas iš vaikų turi sveikatos, emocinių problemų ar specialiųjų poreikių. Tokiu atveju kiti broliai ir seserys gali jaustis užgožti, pamiršti, mažiau svarbūs, nes tėvai natūraliai daugiau laiko ir dėmesio skiria ypatingų poreikių turinčiam vaikui.

 

Neskubėti kištis

 

Tėvai dažnai klausia, ką turėtų daryti, kai vaikai kovoja? Specialistai pataria: jeigu tik įmanoma, nesikišti, nebent kyla fizinės žalos pavojus. Dažniausiai bereikalingas tėvų įsikišimas tik sukelia papildomų rūpesčių. Be to, tuomet vaikai nesistengia savarankiškai spręsti problemų, neugdo socialinių įgūdžių. Jie žino, kad įsiplieskus kovai atskubės tėvai, kurie viską sudėlios į vietas. Prie viso to kyla šališkumo rizika. Dažniausiai vienas vaikų lieka įsitikinęs, kad tėvai jo atžvilgiu pasielgė netinkamai, o tai dar labiau apsunkina ir taip keblią situaciją. Priešu tampa ne tik brolis ar sesuo, bet ir tėvas ar motina. Taip vaikas gali pasijusti vienišas, išsigandęs, net neturės kam pasiguosti, į ką kreiptis pagalbos. Taigi, jei tik įmanoma, tėvai turėtų likti nešališki stebėtojai.

 

Jeigu tenka tarpininkauti

 

Jei visgi matote, kad be jūsų įsikišimo konfliktas tarp vaikų nueis per toli, pirmiausia reikėtų fiziškai atskirti vaikus. Jei įmanoma, nuveskite kiekvieną į atskirus kambarius, suteikite jiems asmeninės erdvės. Taip bus lengviau nurimti. Tik kai emocijos apmalš, galima imtis tolesnių veiksmų, nes vaikai jau gebės mąstyti logiškai, priimti jiems sakomą informaciją. Neskirkite per daug dėmesio tam, kad išsiaiškintume, kuris kaltas dėl įvykusio barnio, dažniausiai kalti būna abu. Protingiau būtų sukurti situaciją, kurioje laimi abi pusės. Pavyzdžiui, jeigu vaikai nepasidalino žaislo, pasiūlykite kitą žaidimą, kurį galėtų žaisti kartu. Taip pat svarbu aptarti vaikų elgseną konflikto metu. Pagirkite už tai, ką jie padarė gerai, tarkime, kad susivaldė netrenkę vienas kitam, nors anksčiau taip nutikdavo. Taip pat pamokykite, kur galima patobulėti, pasiūlykite efektyvių būdų, kaip taikiai rasti kompromisą. Būtinai aptarkite ir jums nepatikusią elgseną. Pavyzdžiui, jeigu vaikai pešdamiesi keikėsi, privalu paaiškinti, kad tokie žodžiai yra įžeidūs, nevartotini, socialiai nepriimtini.

 

Kaip sumažinti konfliktų?

 

Sakoma, geriausia yra ne spręsti iškilusią problemą, o užbėgti jai už akių. Ką turėtų daryti tėvai, kad sumažintų konfliktų tikimybę tarp vaikų?

 

Nustatyti aiškias taisykles. Namuose turi galioti aiškios priimtinos elgsenos taisyklės. Jas netgi galima surašyti ir pakabinti vaikams puikiai matomoje vietoje – ant šaldytuvo, jų kambario durų ar pan. Net galima sugalvoti apdovanojimo / bausmių sistemą. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nenusižengė namų taisyklėms visą savaitę, savaitgalį jo laukia iš anksto numatyta dovana: koks nors ypatingas skanėstas, trokštama pramoga ar pan. Ir atvirkščiai – kiekvieną nusižengimą gali lydėti bausmė: papildomas namų ruošos darbas, atitinkamai sumažinama kišenpinigių suma, neleidžiama vakaroti su draugais kieme ar pan. Bausmė turi būti adekvati ir teisinga, nereikia perlenkti lazdos.

 

Skirti laiko kiekvienam vaikui. Paprastai broliai ir seserys pešasi dėl to, kad nepasidalija ne daiktų, o tėvų dėmesio. Todėl šie turėtų kiekvienai atžalai rasti individualaus laiko: nuveikite drauge kažką smagaus, pasikalbėkite, kaip vaikui sekasi, kas jį džiugina, domina, kas neramina. Jeigu vienas vaikas yra aktyvus, mėgsta sportą, išvažiuokite su juo vakare pasivažinėti dviračiais. Kitas mėgsta ramybę, knygas, filmus? Kodėl kartu neapsilankius knygyne ar bibliotekoje, drauge nepažiūrėjus filmo? Parodykite vaikams, kad vertinate kiekvieną jų ir priimate tokius, kokie yra.

 

Sudaryti tvarkaraštį. Jeigu vaikai dažnai kažko nepasidalija, ginčijasi, nes vienu metu nori naudotis tuo pačiu daiktu, labai gera mintis sudaryti tvarkaraštį, kuriame aiškiai nurodyta, kas kuriuo daiktu kada ir kiek laiko gali naudotis.

 

Sudaryti progą pabūti atskirai. Jei vaikai gyvena viename kambaryje, eina į vieną mokyklą, drauge leidžia laisvalaikį, konfliktų kone neįmanoma išvengti. Net suaugusiesiems reikia laiko pabūti atskirai. Todėl tėvai turėtų pergalvoti atžalų dienotvarkes ir sugalvoti, kaip galėtų turėti individualaus laiko be brolio ar sesers. Galbūt galima leisti į skirtingus būrelius, stovyklas ar kitas laisvalaikio veiklas? Gal kartais galima vienam tėvų su vienu vaiku kažkur išvykti ar kažką nuveikti, o kitam – su kitu? Bendras šeimos laikas itin svarbus ir vertingas, bet ne mažiau būtinas ir laikas sau.

 

Kada kreiptis pagalbos į specialistą?

 

Dažniausiai tėvai geba savarankiškai spręsti konfliktus tarp vaikų. Visgi jei jūsų pastangos bevaisės, o konfliktai kelia daug rūpesčių ir net turi žalojantį poveikį (nebūtinai fizine, bet ir emocine prasme), rekomenduojama pasikonsultuoti su psichikos sveikatos specialistu. Gali būti, kad kažkuris jūsų vaikų turi rimtų elgsenos ar emocinių problemų. Net vaikai serga depresija, nerimo sutrikimais ir kitomis psichikos ligomis. Už netinkamos elgsenos gali slypėti ir nediagnozuoti raidos sutrikimai, patirtos emocinės traumos. Tokiu atveju specialisto pagalba būtina. Pagalbos nedelsiant ieškokite, jei:

 
  • Konfliktai tarp vaikų tokie dažni ir intensyvūs, kad tai griauna visos šeimos gyvenimą, kelia grėsmę santuokai.
  • Kyla fizinės žalos pavojus bet kuriam šeimos narių (žinoma, turima omenyje ne vienkartiniai atsitiktiniai brolių bei seserų apsistumdymai, o rimtesni pavojai, kai agresyvus vaikų elgesys tampa pavojingas – nesvarbu, pyktis nukreiptas į save, ar kitą asmenį).
  • Kyla įtarimų, kad vaikai ar vienas jų turi rimtų emocinių, elgsenos problemų, neramina jų raida, yra kitų įspėjamųjų ženklų, pavyzdžiui, mokymosi sunkumų.
  • Šeimoje būta traumuojančios patirties, po kurios ir prasidėjo nesibaigiantys vaikų pykčiai. Taip gali nutikti po skaudžios netekties, skyrybų, gyvenamosios vietos pakeitimo ar kitų didelių įvykių vaikų gyvenime. Išliedami pyktį vienas ant kito gali bandyti susidoroti su sunkesnėmis užgniaužtomis emocijomis. Tokiu atveju brolis ar sesuo tampa lengvai pasiekiamu atpirkimo ožiu.
 

Autorius Jūratė Survilė