Pelkių svarba gamtai ir žmogui

Pelkės daliai žmonių asocijuojasi su pavojinga klampyne, netgi kraštovaizdį gadinančiu objektu, tačiau iš tiesų jos – ne tik unikalios, bet ir itin reikšmingos. Būtent todėl visame pasaulyje stengiamasi išsaugoti esamas ir atkurti išdžiūvusias pelkes. Sužinokime, kuo naudingos gamtai ir žmogui.

Maitina kitus vandens telkinius

Pelkės dėl unikalių savybių tarsi kempinė sugeria ir kaupia kritulių bei sniego tirpsmo vandenį, o per sausras juo papildo kaimynystėje plytinčias, drėgmės stokojančias ekosistemas. Daugybė upelių išteka iš pelkėtų teritorijų, todėl, jei nebūtų pelkių, sutrumpėtų upeliai, kuriuos maitina pelkių vandenys. Nusekę, sutrumpėję upeliai nepasiektų arba menkai maitintų upes, į kurias jie suteka – taigi upės irgi nusektų. Per sausras dalis upelių tiesiog išnyktų, o nusekusiose upėse žūtų nemažai žuvų.

Žemesnis vandens lygis būtų ir ežeruose, kurie maitinami upelių. Dėl šios priežasties ežerai greičiau dumblėtų, sparčiau užaktų, nes juose įsigalėtų augalija – nendrės, vandens lelijos ir kt. Dalies seklesnių ir mažesnių ežerų iš viso neliktų, jei gretimos pelkės sunyktų. Taigi, pelkės saugo kitus vandens telkinius nuo išnykimo ir išlaiko įprastą ežeringą bei upingą kraštovaizdį.

Malšina augalijos troškulį

Vos įžengus į pelkėtą teritoriją pasitinka vėsa ir drėgmė. Pelkė sukaupta drėgme dalinasi su aplinkinėmis ekosistemomis, todėl per sausras čia noksta uogos, auga grybai, kai likę miškų plotai net traška nuo išdžiūvimo. Pelkės turi teigiamą įtaką augalijai ne tik prie jų besišliejančiuose plotuose. Garindamos sukauptą vandenį tiesiogiai ir per augalus, drėkina orą, kurį vėjas maišo ir neša į kitas vietoves. Pelkių išskiriama drėgmė prisideda prie to, kad naktį iškristų rasa, atgaivinanti augalus ir sudaranti galimybę išgyventi be lietaus.

Ši ypatinga pelkių savybė tampa vis aktualesnė, nes šiltymečiu pasitaiko ilgų periodų be lietaus, o vasarą augalijos poreikis vandeniui pats didžiausias, nes noksta vaisiai, uogos, brandinamos sėklos, riešutai. Jei pelkių neliktų, vidurvasarį nurudavusių pievų, laukų ir nugeltusius lapus metančių medžių bei byrančio nesunokusio derliaus būtų vis daugiau.

Švelnina klimato kaitą

Pelkės pasižymi savybe kaupti augalų iš oro paimtą ir organiniais junginiais paverstą anglies dioksidą nevisiškai suskaidytose augalų liekanose – durpėse. Nors pelkės dengia vos 3 % sausumos ploto, tačiau jų gelmėse slypinčiuose durpių kloduose sukaupta apie 30 % organinės anglies, t. y. kelis kartus daugiau nei kitose ekosistemose, įskaitant visus planetos miškus. Būtent dėl šios priežasties mokslininkai tvirtina, kad pelkės ir kitos šlapynės itin reikšmingos prisitaikymui prie klimato kaitos ir jos švelninimui. Taip pat švarina ir drėkina orą.

Kita ypatinga pelkių savybė – geba sugerti perteklinį vandenį, taip apsaugodamos aplinkinius plotus nuo potvynių. Vandenynų pakrantėse šlapynės prislopina siautėjančių audrų sukeltas bangas ir net pražūtingų cunamių jėgą.

Į pelkę patenkantis vanduo tarsi perleidžiamas per filtrą – visi teršalai sugeriami ir į upelius bei galiausiai upes patenka jau švarus.

Suteikia prieglobstį retoms rūšims

Kertant miškus ir dirbamosios žemės plotais verčiant vis daugiau teritorijų, kai kurios augalų rūšys beveik išnyko, liko tik nedidelė dalis jų atstovų, kurie įsikūrė pelkėtose teritorijose. Visoje Europoje sparčiai nyksta dvilapiai purvuoliai, pelkinės uolaskėlės, žvilgančiosios riestūnės, kurių aptinkama tik prie pelkių. Jose auga ir reti vabzdžiaėdžiai augalai – paprastosios tuklės, saulašarės, skendeniai. Pelkėse sirpsta vertingosios spanguolės.

Pelkė – puikus atsigaivinimo šaltinis įprastiems miško gyventojams, ypač briedžiams. Čia galima sutikti ir vienintelę Lietuvoje nuodingą gyvatę – angį, išgirsti tetervinus. Namais pelkės tapusios ir tokioms Lietuvos raudonosios knygos gyvūnų rūšims kaip skiauterėtasis tritonas, plačioji dusia, dvijuostė nendriadusė, šarvuotoji skėtė. Sunykus pelkėms, retos augalų ir gyvūnų rūšys išnyktų kartu, o sumažėjusi pelkinė bioįvairovė neigiamai paveiktų kitas ekosistemas.

Teikia žaliavas pramonei ir žemės ūkiui

Mūsų protėviai pelkes itin vertino dėl jose aptinkamo samanoms giminingo augalo – kiminų. Šio augalo panaudojimo būdų būta pačių įvairiausių – galvijams šerti, kūdikiams vystyti, namams šiltinti (dėdavo sluoksnį tarp rąstų), žaizdoms tvarstyti. Švarūs, sausi kiminai – puiki pakavimo ir vyniojimo medžiaga: kone sterilūs, nepelija, sugeria drėgmę ir kvapus. Be kiminų, čia auga ir kiti farmacijai (pelkinė vingiorykštė), biokurui (durpės) naudojami augalai.

Užsienio šalyse pelkėse auginamos nendrės, viksvos, alksniai, kiminai ir kiti pelkiniai augalai plačiai pritaikomi statybų pramonėje. Dar XIX a. pradžioje vokiečiai įkūrė įmonę „Hiss Reet“, kuri iš pelkėse auginamų nendrių gamina tvoras, sienų, lubų fasadų elementus.

Poilsiui ir rekreacijai

Pelkės – gamtos objektas, kurį turėtume saugoti ne mažiau nei miškus, ežerus, upes ar Baltijos jūrą. Siekiant kelti žmonių sąmoningumą organizuojami pažintiniai žygiai, kurių metu pasakojama apie unikalias pelkių savybes, supažindinama su reta augalija. Pelkių lankymas neabejotinai tampa viena iš rekreacijos formų. Vaikščiodami pelkėtose teritorijose įrengtais takais patiriame įvairiapusę naudą – susipažįstame su naujais gamtos objektais, kvėpuojame švariu oru, pailsiname akis, atsikratome įkyrių minčių, pamirštame rūpesčius ir gauname energijos.

Vis dažniau pelkėse organizuojamos ir edukacijos, skirtos moksleiviams, kuriose pasakojama, kaip pelkės atsiranda, kaip pasensta ir sunyksta, kaip jas atpažinti, kodėl dažnai paskelbiamos draustinais, kokie auga augalai ir gyvena gyvūnai. Pabrėžiamos fizikinės ir cheminės pelkių ypatybės. Tai puikus būdas geriau pažinti Lietuvos kraštovaizdį, biologinę įvairovę.

Kodėl nyksta?

Didžiausią žalą pelkėms padarė jų sausinimas (anksčiau rankinis, vėliau ir mechaninis), siekiant išdžiovinti jų dugne susikaupusias durpes ir panaudoti kaip biokurą. Tokie pelkių sausinimai buvo atliekami ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių. Dėl nusausinimo pakito augalų rūšių įvairovė, kai kurios visai sunyko. Iškasus durpių sluoksnį ir palikus pelkes natūraliai eigai, ilgainiui jos vėl sukaupė dalį vandens, atgavo kai kurias savybes, tačiau nepajėgios atlikti visų ankstesnių funkcijų. Gamtininkų duomenimis, iki šių dienų sunaikinta arba stipriai pažeista apie tris ketvirtadalius visų buvusių pelkių, šlapių ir pelkėtų pievų bei pelkinių miškų.

Kitas pavojus pelkėms Lietuvoje kilo sovietmečiu, kai statyti kolūkiai ir jos sausintos žemės ūkio darbams. Melioracijos vamzdžių aptinkama net dabar draustiniais paskelbtų pelkių apylinkėse.

Mažiau, bet vis tiek neigiamai pelkes veikia ir aplinkos tarša, kritulių stygius. Pagrindiniai teršalai pelkes pasiekia dėl žemės ūkių veiklos, per gruntinius vandenis. Mažas kritulių kiekis lemia nusekimą.

Išsaugojimo projektai

Daugelyje šalių per pastaruosius dešimtmečius siekiama atkurti arba išsaugoti jau turimas pelkes pasitelkiant įvairius metodus. Pirmasis darbas – iškasti aplink pelkes esančius nereikalingus melioracijos vamzdžius, kad vanduo galėtų į jas patekti. Greta pelkių kasami grioviai ir juose statomos užtvaros, kurios sulaiko tekantį vandenį ir prilaiko iki tam tikro lygio. Taip pelkėje susikaupęs vanduo vėl gali sudaryti palankias sąlygas pelkiniams augalams augti, o jie „užkuria“ visą ekosistemą. Užtvenktas pelkes reikia atidžiai stebėti, kad vanduo nepratekėtų, nes toje teritorijoje pelkė liks sausa.

Vienas būdų išsaugoti pelkes – įvairūs švietėjiški projektai, kad žmonės geriau suprastų pelkių svarbą klimatui, gamtai, žmogui ir stengtųsi jas puoselėti.

Pavojus pelkėms

Nors daugelis pelkių yra saugomos, tapusios draustiniais, prižiūrimos gamtininkų, tačiau įvairių grėsmių ne visada pavyksta išvengti. Liūdniausia, kad už visas jas atsakingi žmonės. Pavojų pelkėms sukelia tradicinis žemės ūkis ir miškininkystė; durpių kasyba (dažniausiai aukštapelkėse); miestų ir infrastruktūros plėtra; sapropelio ar kitų naudingųjų iškasenų gavyba artimoje pelkių aplinkoje. Pelkėms kenkia neatsakingas elgesys, ilsintis ir pramogaujant: šiukšlinimas, rūkymas, gyvūnų trikdymas; augalinės dangos ištrypimas, nesaikingas vaistinių augalų, uogų ir grybų rinkimas; pramogos keturračiais ar bekelės visureigiais, medžioklė. Neigiamai pelkių ekosistemą veika ir aplinkos užterštumas, gaisrai, klimato kaita.

Įdomu