Vaikas grįžta iš mokyklos gavęs septynetą. „O kodėl ne geriau?“ – beveik automatiškai paklausia suaugusysis. Gal dar pasidomi, kiek gavo klasės draugai, primena, kad vakar buvo galima ilgiau pasimokyti. Tokie klausimai dažniausiai kyla iš rūpesčio ir noro, kad vaikui sektųsi. Vis dėlto vaikui jie gali skambėti visai kitaip: geras rezultatas reiškia pritarimą, prastesnis – nusivylimą. Kaip domėtis mokymosi rezultatais, bet kartu nekurti namuose nuolatinės įtampos dėl kiekvieno pažymio?

 

Ką iš tiesų pasako pažymys?Upset,Teenage,Boy,With,Results,Of,School,Test,Sitting,At

 

Pažymys atrodo labai konkretus: šešetas, aštuonetas, dešimtukas. Iš tiesų jis pasako kur kas mažiau, nei kartais esame linkę manyti. Tai konkrečios užduoties ir konkretaus momento rezultatas, o ne tikslus vaiko gebėjimų ar juo labiau jo vertės matas. Kontrolinio rezultatui gali turėti įtakos ne tik tai, kiek vaikas išmoko, bet ir užduoties sudėtingumas, nuovargis, nerimas, dėmesio koncentracija, netgi tai, ar teisingai suprastas klausimas. Tyrimai taip pat rodo, kad nerimas gali trukdyti atlikti užduotis, kurioms reikia darbinės atminties ir susikaupimo, todėl prastesnis rezultatas nebūtinai reiškia menkesnius gebėjimus.

 

Svarbiau ne vien sužinoti, kiek gauta už tam tikrą užduotį, bet suprasti, kas jau pavyksta ir ką dar verta pataisyti. Būtent tuo grindžiamas formuojamasis vertinimas: veiksmingas grįžtamasis ryšys nukreipiamas į konkrečią užduotį, mokymosi būdus ir tai, ką galima daryti kitaip, o ne į patį vaiką. Tokia informacija padeda judėti pirmyn kur kas labiau nei vien skaičius dienyne. Problema prasideda tuomet, kai iš suaugusiųjų reakcijų vaikas išgirsta ne „šį kartą nepavyko“, o visai kitą žinutę – „aš nuvyliau“.

 

Kai „noriu, kad tau sektųsi“ vaikas išgirsta kitaip

 

Tėvų lūkesčiai savaime nėra problema. Vaikui svarbu jausti, kad suaugusiesiems rūpi jo mokslai, pastangos ir pažanga. Tyrimai rodo, kad tėvų įsitraukimas į vaiko mokymąsi apskritai siejamas su didesne mokymosi motyvacija ir aktyvesniu įsitraukimu į mokymosi procesą. Vis dėlto esama skirtumo tarp palaikančio domėjimosi ir jausmo, kad tėvų pritarimą reikia užsitarnauti gerais rezultatais. Sąlyginį tėvų palankumą nagrinėjančiuose tyrimuose šis reiškinys siejamas su saviverte, labiau priklausančia nuo pasiekimų, ir vidiniu spaudimu atitikti lūkesčius.

 

Kartais skirtumą lemia vos keli žodžiai. Klausimas „Ką šiandien išmokai?“ dėmesį nukreipia į patį mokymąsi, o „Kiek gavai?“ – pirmiausia į rezultatą. Pasakymas „Matau, kad šiam kontroliniui daug ruošeisi“ leidžia pastebėti įdėtas pastangas, o klausimas „Kodėl tik septyni?“ gali nuskambėti kaip žinia, kad jų nepakako. Vaikai greitai perpranta, kas namuose sukelia daugiausia emocijų. Jei didžiausias džiaugsmas, nusivylimas ar ilgiausi pokalbiai nuolat sukasi apie pažymius, ilgainiui jie gali tapti svarbesni už smalsumą, supratimą ir patį mokymąsi.

 

Tobulumo kaina

 

Geri pažymiai dar neatskleidžia, kaip vaikas iš tiesų jaučiasi. Jis gali būti kruopštus, atsakingas, puikiai atlikti užduotis ir kartu labai bijoti suklysti. Net jei vaikas mokosi puikiai, jo pasiekimai neturėtų užgožti klausimo, kiek įtampos jam kainuoja juos pasiekti.

 

Svarbu atskirti norą stengtis nuo perfekcionizmo. Aukšti tikslai savaime nėra žalingi, tačiau tyrimai rodo, kad didelis susirūpinimas klaidomis, abejonės savo veiksmais ir nuolatinis jausmas, kad pasiekta per mažai, siejasi su didesniu stresu, nerimu prieš atsiskaitymus ir kitais mokymuisi nepalankiais padariniais. Stipri nesėkmės baimė gali ne skatinti dar labiau stengtis, o versti rinktis lengvesnes užduotis, vengti situacijų, kuriose galima suklysti, slėpti klaidas ar pernelyg ilgai ruoštis, kad tik neliktų nė menkiausios rizikos apsirikti. Tuomet verta klausti ne tik, kokių pažymių vaikas siekia, bet ir kodėl: ar jam svarbu suprasti ir išmokti, ar jis bijo nuvilti tėvus prastesniu rezultatu?

 

Ne nuosprendis, o informacija

 

Elektroniniame dienyne pasirodo penketas. Pirmas impulsas dažnai būna klausti: „Kas nutiko?“ arba net „Kodėl taip blogai?“ Vis dėlto naudingiau pradėti ne nuo kaltinimų ar skubaus sprendimo, o nuo bandymo suprasti situaciją. Galima teirautis: „Kaip pats vertini šį darbą?“, „Kas buvo sunkiausia?“, „Ar supranti, kur suklydai?“, „Ar reikia pagalbos?“ Tokie klausimai leidžia pažymį paversti informacija apie mokymąsi, o ne nuosprendžiu.

 

Svarbu atskirti rezultatą nuo paties vaiko. „Esi neatidus“ skamba kaip savybės apibūdinimas, o „šįkart padarei kelias neatidumo klaidas“ kalba apie konkretų darbą. Panašiai ir „matematika tau nesiseka“ lengvai gali tapti etikete, o „ši tema kol kas sunki“ palieka vietos pokyčiui. Žodžiai „kol kas“ primena, kad dabartinis sunkumas nėra galutinis verdiktas: įgūdžius galima lavinti, klaidas suprasti, o mokymosi būdą – keisti.

 

Neužtenka vien pasistengti

 

Pastangas pastebėti svarbu, tačiau vien pagyrimas „šaunuolis, kad stengeisi“ ne visada padeda pasiekti geresnių rezultatų. Jei vaikas tris valandas skaitė vadovėlį, bet taip ir nesuprato temos, verta aptarti ne tik tai, kiek laiko skyrė mokymuisi, bet ir tai, ką būtų galima daryti kitaip. Naudingiau įvardyti konkrečius veiksmus: kad vaikas pradėjo ruoštis anksčiau, paprašė pagalbos, pasitikrino klaidas ar išbandė kitą užduoties sprendimo būdą.

 

Psichologės Carol Dweck išpopuliarinta augimo mąstysenos idėja primena, kad gebėjimai nėra nekintami ir gali būti lavinami. Vis dėlto vien tikėjimas, kad „galiu tobulėti“, nėra stebuklingas receptas. Tyrimų apžvalgos rodo, kad augimo mąstysenos ugdymo priemonių poveikis mokymosi rezultatams paprastai yra nedidelis ir priklauso nuo aplinkybių. Pažangai reikia ne tik pastangų, bet ir tinkamų strategijų, grįžtamojo ryšio, pagalbos bei laiko. Kitaip tariant, svarbu ne vien tai, kiek vaikas stengiasi, bet ir tai, kaip mokosi.

 

O gal dėl pažymių labiau nerimauja tėvai?

 

Kartais verta paklausti ne tik kodėl vaikas taip jaudinasi dėl pažymio, bet ir kodėl jis toks svarbus mums patiems. Už tėvų nerimo dažnai slypi suprantamos baimės: kad prastesni rezultatai užvers kelią į norimą mokyklą, studijas ar būsimą profesiją. Kartais vaiko pažymiai nesąmoningai tampa ir savotišku tėvystės įvertinimu: jei jam sekasi, vadinasi, viską darome tinkamai.

 

Toks nerimas lengvai persiduoda vaikui. Jei elektroninis dienynas tikrinamas kelis kartus per dieną, pažymiai aptariami vos vaikui pravėrus namų duris, o jo rezultatai nuolat lyginami su bendraklasių, jis greitai supranta, kad ši tema šeimoje turi ypatingą svorį. Dar aiškesnė žinia siunčiama tada, kai privilegijos ar pramogos priklauso vien nuo pažymių. Tai nereiškia, kad tėvai turėtų apsimesti, jog rezultatai nesvarbūs. Svarbiau skirti jiems tinkamą vietą: pažymys tėra viena iš informacijos apie mokymąsi dalių, o ne barometras, pagal kurį matuojama šeimos nuotaika ar vaiko vertė.

 

Autorė Jūratė Survilė