Paslaptingi priešistoriniai griuvėsiai

Pasaulyje apstu stebuklų, kuriuos verta pamatyti bent kartą gyvenime. Vienus jų sukūrė gamta, kitus paliko prieš tūkstančius metų gyvenę protėviai. Šį kartą kviečiame bent mintimis apsilankyti ypatinguose griuvėsiuose, kuriuos gaubia neįmintos paslaptys ir lydi vaizduotę žadinančios legendos.

Stounhendžas Anglijoje

Bene žinomiausi priešistoriniai griuvėsiai, siekiantys neolito ir bronzos amžių (pastatyti 3100–2000 m. pr. Kr.). Tiesa, manoma, kad šis objektas taip ir nebaigtas, nes archeologams vis dar sunkiai sekasi iki galo paaiškinti jo paskirtį. Spėjama, kad iš akmeninių luitų sudarytos žiedinės konstrukcijos buvo religinių apeigų vieta, taip pat viena pirmųjų observatorijų, skirtų dangaus kūnų judėjimui stebėti. Stounhendžą sudaro vertikalūs akmeniniai luitai, kai kurie jų tebėra sutvirtinti ant viršaus uždėtais plokščiais luitais. Kiekvienas stovintis akmuo yra maždaug 4 m aukščio, 2 m pločio ir 1 m gylio, o sveria apie 26 tonas.

Tyrimai rodo, kad Stounhendžas bėgant šimtmečiams kito, todėl laikoma, kad jį statė ir tobulino daug kartų. Pavyzdžiui, baigiantis III tūkstantmečiui pr. Kr. Stounhendžą supo tik žemių pylimas ir griovys. Jo skersmuo buvo apie 90 m, viduje – apie 50 duobių. Spėjama, kad jos skirtos žmonių palaikams kremuoti. II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje iškilo garsusis megalitų kompleksas, kurį sudarė du žiedai. Dar vėliau atsirado aukuro akmuo. Įdomu tai, kad dalis akmeninių luitų rasti čia pat prie statinio (tą liudija panašaus dydžio ir formos duobės), kiti aptašyti ir atgabenti iš toliau, todėl atrodo skirtingai. 1986 m. Stounhendžas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Giobekli Tepė Turkijoje

Retai turistų lankoma archeologinė vietovė, nes yra vos keliolika kilometrų nuo Sirijos sienos, tad turistams čia vykti nepatartina dėl saugumo. Giobekli Tepė laikoma seniausia pasaulyje šventykla, kurioje aptikti radiniai yra net 12 tūkst. metų senumo. Archeologų skaičiavimais, priešistorinė gyvenvietė pastatyta X−IX tūkstantmetyje pr. Kr. Neolito amžiaus žmonės čia sukonstravo unikalią akmens klinčių gyvenvietę, kurią sudaro keturios rato formos struktūros, iškirstos kalvos uolienoje. Spėjama, kad gyvenvietės centre galėjusi būti religinių apeigų vieta. Dalis archeologinėje vietovėje aptiktų akmens luitų, laikiusų pastatų struktūras, puošti laukinių gyvūnų reljefais: dažni lapės, šerno, gyvatės, gervės, skorpiono atvaizdai. Šiuo laikotarpiu žmonės buvo medžiotojai-rinkėjai ir išlikimas tiesiogiai priklausė nuo grobio, todėl gyvūnams buvo suteikta ir sakralinė prasmė. Tą liudija Giobekli Tepėje rasti aukojimo ritualų įrodymai.

Tiesa, mokslininkams neaišku, kodėl gyvenvietė įkurta būtent šioje vietovėje, kur nėra jokio vandens telkinio, juk pirmykštės bendruomenės kurdavosi prie geriamojo vandens šaltinių. Manoma, kad gyvieji į Giobekli Tepę atvykdavo tik apeigoms, o gyveno kitur. 2018 m. ši vietovė įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Maču Pikču Peru

Beveik 2500 m virš jūros lygio įkurtas „Prarastasis inkų miestas“ – vienas lankomiausių turistų objektų Pietų Amerikoje. Pastatytas apie 1450 m., apleistas apie 1532 m. Tai buvo religinis centras, išsidėstęs maždaug 13 km² plote. Jį sudaro net 140 pastatų: šventovių, gyvenamųjų pastatų; išliko fontanų, pirčių ir vandentiekio sistemos liekanos, terasos, mauzoliejus, kelias. Namai plokščiais stogais, trapecijos formos durimis, dažnai 2 aukštų (į antrą aukštą lipama kopėčiomis). Statyboms naudoti akmens luitai (kai kurie nutašyti taip, kad turi net 30 kampų), apdoroti bronziniais įrankiais. Mieste daugiausia gyveno žyniai ir moterys, o aplink miestą žemdirbiai, kurie dirbtinėse terasose augino bulvių, kukurūzų, daržovių; laistymui naudojo dirbtinio drėkinimo sistemas. Regis, gyvenimas čia virė, klestėjo, tačiau dėl nežinomų priežasčių miestas buvo visiškai apleistas. Viena versijų – gyventojai pasitraukė, kai atvykę ispanų kolonistai pavergė kitas inkų teritorijas. Kiti tvirtina, kad civilizacija išmirė nuo kolonistų atgabentų ligų, konkrečiai – raupų. Dar paslaptingesnė versija apie ateivius. Sunku įsivaizduoti, kaip viduramžiais buvo pastatytas toks pažangus miestas, tačiau yra manančių, kad tai nežemiškų būtybių darbas. Ši teorija esą paaiškina ir mįslingą civilizacijos dingimą – ateiviai išskrido namo.

1983 m. UNESCO Maču Pikču priskyrė pasaulio paveldo vietovei, kuri šiandien saugoma nuo per didelio lankytojų srauto, o dalį metų visai nelankoma, kad eismas nepakenktų dar inkų nutiestiems keliams lietinguoju sezonu.

Hal Saflynio požemis Maltoje

Maltoje esantis požeminis nekropolis – vienintelė pasaulyje priešistorinė požeminė šventykla, įrengta 3600–2500 pr. Kr. Sudaryta iš daugiau nei 20 patalpų, išdėstytų trimis aukštais, viena su kita sujungtų koridoriais ir išrikiuotų šiaurės pietų kryptimi. Vienos patalpos susiformavusios natūraliai, tik praplatintos, kitos iškirstos iš vientisos uolos. Viršutinį lygmenį sudaro didelė išskaptuota patalpa su centriniu koridoriumi ir abipus išdėstytais laidojimo kambariais. Juose archeologai rado daugybę žmonių kaulų, todėl manoma, kad tai buvusi masinė kapavietė. Įdomu tai, kad prieš laidojant palaikai būdavo kitur paliekami suirti, o laidojami tik kaulai ir mirusiesiems brangūs daiktai. Prieš laidojant kaulus nudažydavo raudona ochra. Archeologai spėja, kad taip jiems norėjo suteikti gyvybę simbolizuojančią kraujo spalvą. Iš viso šiame požemyje aptikta apie 7000 žmonių palaikų, indų, statulėlių.

Paslaptingas Hal Saflynio požemis aptiktas atsitiktinai 1902 m., statant gyvenamųjų namų rajoną. Iš pradžių statybų rangovai norėjo nuslėpti įspūdingą radinį, tačiau Hal Saflynio požemių plotas viršija 500 m² plotą, tad yla buvo pernelyg didelė, kad neišlįstų iš maišo. 1980 m. požemis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir yra viena lankomiausių vietų Maltoje. Tiesa, per dieną į vidų įleidžiama ne daugiau kaip 80 turistų.

Tikalio nacionalinis parkas Gvatemaloje

Tikalis – vienas didžiausių senovės majų civilizacijos miestų. Klestėjimo laikotarpiu (maždaug 200–850 m.) jame gyveno per 200 tūkst. gyventojų. Kai majų civilizacija išnyko, miestas buvo apleistas ir visiškai pasiglemžtas džiunglių. XIX a. Tikalis atrastas archeologų ekspedicijos ir jame suskaičiuota tūkstančiai senovinių pastatų, bet tai – tik maža dalis apleisto miesto. Dar mažiau išplėšta iš augalijos glėbio ir atverta turistams. Įžymiausi Tikalio pastatai yra šešios didžiulės Mezoamerikos laiptuotosios piramidės. Kai kurių aukštis siekia net 60 metrų.

Atradę įspūdingus statinius, mokslininkai siekė išsiaiškinti, kas lėmė, kad miestas buvo visiškai apleistas. Sinsinačio universiteto mokslininkai Tikalio miesto vandens rezervuarų nuosėdose aptiko toksiškų teršalų pėdsakų. Manoma, kad dėl kelių rūšių melsvabakterių geriamasis vanduo tapo netinkamu gerti bei sukėlė ligas. Kitas aptiktas taršos elementas – gyvsidabris. Majai raudoniems dažams naudojo cinoberį, kurio toksiškumas buvo žinomas senovės tautoms. Deja, lietaus vanduo nuo dažytų paviršių galėjo subėgti į miesto rezervuarus ir nunuodyti dalį žmonių, o tai galėjo lemti migracijos bangą, nes arti Tikalio nebuvo nei upių, nei ežerų.

Tikalis saugomas UNESCO ir lankomas turistų, o jo griuvėsiai įamžinti net populiariajame filme „Žvaigždžių karai“.

Terakotinė armija Kinijoje

Prieš daugiau kaip 2000 metų Kinijoje specialiai pirmajam Kinijos imperatoriui Džao Džengui sukurta terakotinė armija iš 8000 kareivių ir kitų svarbių asmenų. 1974 m. darbininkai, kasdami šulinį viename ūkių, netoli Šaansi provincijos sostinės Siano, aptiko molinių senovės karių galvų. Atvykę mokslininkai rado tvarkingai eilėmis išrikiuotą didžiulę molio kariauną. Figūrų aukštis svyruoja nuo 183 cm iki 195 cm, atsižvelgiant į vaidmen, t. y. aukščiausios yra generolų figūros. Tarp šių figūrų yra karių, kovos vežimų, arklių, valdininkų, akrobatų, stipruolių ir muzikantų. Armija laikoma mįsle ir pasaulio kultūros šedevru, vienu iš pasaulio stebuklų.

Neįtikėtina tai, kad visų 8000 kareivių veido bruožai skiriasi, yra realaus žmogaus dydžio, su visa karine apranga, ginkluote. Milžiniškoje kapavietėje planuojama atkasti dar daugiau įstabių radinių, nes rašytiniai šaltiniai pasakoja apie nepaprastus lobius bei mirtinus spąstus jiems apsaugoti. Tūkstančio kareivų armija taip pat nulipdyta ne imperatoriui pažaisti. Tikrosios jos paskirties išsiaiškinti kol kas nepavyko, tačiau tikima, kad ši vaiduokliška kariuomenė imperatorių turėjusi apsaugoti pomirtiniame gyvenime. Įdomu ir tai, kad mirčiai Kinijos valdovas ruošėsi net 36 metus – būtent tiek užtruko, kol buvo sukurtas įspūdingo dydžio mauzoliejus su visa armija. Įrengiant būsimą kapavietę dirbo net 700 tūkst. darbininkų. Molinę armiją gali aplankyti turistai.

Autorius Laima Samulė