Sertifikuota hipnoterapeutė regresologė ir emocijų paleidimo trenerė Viktorija Hollstein kasdien padeda žmonėms susidoroti su tuo, kas trukdo jiems tapti savo gyvenimo kūrėjais. Specialistė paaiškina, kad tai daroma leidžiantis į įspūdingą ir transformuojančią savęs pažinimo kelionę. Tad kartu sužinokime, kokias problemas išspręsti padeda hipnoterapija ir kodėl taip svarbu išmokti paleisti senas pasąmonės programas bei emocijas.

 

VH-02

Viktorija Hollstein

Viktorija, esate sertifikuota hipnoterapeutė regresologė ir emocijų paleidimo trenerė. Tai egzotiškai skambanti profesija. Kaip atsidūrėte šiame veiklos lauke?

 

Iš tikrųjų regresinė hipnoterapija yra mentalinė magija, padedanti tapti savo gyvenimo kūrėju, tačiau nieko egzotiško tame nėra. Net pats žodis sufleruoja hipno-terapija. Hipnoze užsiiminėjo dar Zigmundas Froidas. Tiesa, nuo Z. Froido laikų daug kas pasikeitė, hipnoterapija kaip praktika kito, atsirado daug jos rūšių. Dabar hipnoterapija – lygiavertė psichoterapijos rūšis. Ši konkreti šaka padeda žmonėms susitvarkyti su nerimu, baimėmis, panikos atakomis, pykčiu, viešojo kalbėjimo baime, psichosomatiniais sutrikimais, nemiga, antsvoriu, nutraukti užstrigusius, toksiškais virtusius santykius arba atsigauti po jų. Yra ir dar daugiau sunkumų bei problemų, kurioms esant taikomas šis metodas. Aš užsiimu regresine hipnoterapija, kurios mokiausi pas pasaulinio garso hipnoterapeutę Marisą Peer. Jos unikalus, autorinis ištobulintas metodas padeda greitai ir efektyviai spręsti įvairias problemas.

 

Pati šiame veiklos lauke atsidūriau ieškodama pagalbos sau. Patyriau stiprias nerimo atakas, depresiją ir tradicinėmis laikomos psichoterapijos rūšys man nepadėjo. Tad galiausiai kreipiausi į emocijų paleidimų instruktorius. Vėliau pradėjau domėtis hipnoterapija. Pajutau palengvėjimą, todėl suvokiau, koks veiksmingas tai įrankis. Nebebuvo kelio atgal, ėmiausi hipnoterapijos studijų ir prieš penkerius metus tapau sertifikuota hipnoterapeute, o paskui ir emocijų paleidimo instruktore. Esu suskaičiavusi, kad padėjau jau septyniems šimtams žmonių.

 

Gal galite papasakoti, kas yra hipnoterapija ir kaip ji veikia? Kaip turėtume suprasti regresinę hipnoterapiją?

 

Regresinė hipnoterapija yra viena paveikiausių psichoterapijos rūšių, nes dirbama būtent tame lygmenyje, kuriame glūdi problema – pasąmoniniame. Loginis protas valdo apie 5 % mūsų priimamų sprendimų ir jų nelemiamų veiksmų. O pasąmoninis lygmuo atsakingas už likusius 95 %. Būtent todėl išspręsti problemą loginiame lygmenyje labai sudėtinga. Kartais net neįmanoma. Juk kas būtų, jei stiprų nerimą patiriančiam žmogui pasakysite: „Pralinksmėk, juk viskas gerai, turi nuostabią žmoną, sveikus vaikus, gerą darbą, vasara už lango.“ Nors tai ir bus tiesa, bet ar padės? Tikrai ne. Arba, pavyzdžiui, žmogus nuolat nesaikingai užkandžiauja, valgo sveikatai nepalankius produktus. Logiškai jis suvokia, kad nereikia valgyti bandelės ar sūrių perdirbtų patiekalų. Bet ranka tiesiasi ir sąmoningai to troškimo jis suvaldyti negali. Deja, jokiais loginiais argumentais pasąmonės, kurioje ir atsiranda šie impulsai, paveikti neįmanoma. Pasąmonė ne tik daug kartų galingesnė nei logika, bet, kaip dažnai mėgstu sakyti, kalba visai kita kalba. Tad neišmokęs šios kalbos, neprakalbinsi ir tikrosios savasties.

 

Štai regresinė hipnoterapija padeda aptikti, kuriame konkrečiame laiko taške kamuojanti problema ar elgesio modelis susikūrė. Taip jau yra, kad didžioji dalis mūsų baimių, nerimo, panikos, agresijos, pykčio priepuolių šaknų glūdi vaikystėje. Tad hipnoterapinėje būsenoje pasiuntus pasąmonei klausimą, kodėl šiandien nuolat patiriu nerimą, ji gali iškelti prisiminimą. Pavyzdžiui, tėvas dažnai grįždavo namo girtas ir agresyvus, tad berniukas gulėdamas lovytėje spėliodavo ir nerimaudavo, ar tėtis grįš blaivas ar girtas. Jei girtas, reikės bėgti slėptis arba net ginti mamą. Tas jausmas niekur nedingsta užaugus, patirtis keliauja per gyvenimą kartu su jį išgyvenusiu žmogumi. Ir dėl to 40-metis vyras vis dar patiria nerimo atakas, nors tėčio galbūt jau net nebėra tarp gyvųjų. Tai, beje, realaus gyvenimo pavyzdys. Mokant pasąmonės kalbą, galima šią atsineštą programą sutvarkyti taip, kad nerimas nebekiltų.

 

Dar viena tikra istorija apie mergaitę, kurią paauglystėje išgąsdino berniukai, bandę seksualiai priekabiauti. Pasąmonėje susiformavo apsauginė programa, kuri nuolat siunčia signalą, jog būdama liekna ir patraukli ji vėl tai patirs. Tad ši mergaitė suaugusi tiesiog negali atsispirti nesveikam maistui. Būtent tokias problemas sprendžia regresinė hipnoterapija.

 

Kokioms problemoms esant dar gali būti tinkama regresinė hipnoterapija?

 

Kaip minėjau, regresinė hipnoterapija padeda esant daugybei problemų. Jei kamuoja nemiga, viešojo kalbėjimo baimė, baimė bendrauti su žmonėmis, kitokios baimės, žema savivertė, nemeilė sau, nepasitikėjimas savimi, perfekcionizmas, nerimas, atidėliojimas, pyktis, agresijos priepuoliai ir kitokios problemos, tikrai vertėtų išbandyti regresinę hipnoterapiją.

 

Tiesa, noriu pažymėti, kad hipnoterapija griežtai negali būti taikoma esant bipoliniam sutrikimui, šizofrenijai, bet kokiam psichiniam sutrikimui, kurio metu pacientas patiria haliucinacijas, bei anoreksijai.

 

Visiems veikiausiai tekę girdėti, kad kai kurių žmonių užhipnotizuoti neįmanoma. Ar tai tiesa?

 

Terapinei hipnozei pasiduoda praktiškai visi. Tiesa, yra žmonių, kurie nenori kalbėti apie praeitį, tačiau tokie į terapines sesijas paprastai ir neateina.

 

Kitas mitas, kurį tenka išgirsti, yra tai, jog hipnozės seanso metu žmogus praranda laisvą valią, o pažadintas iš šios išskirtinės būsenos nieko neprisimena. Kaip yra iš tiesų?

 

O aš dar girdėjau, kad hipnoterapeutai sesijų metu grobia sielas (juokiasi). Tada dar pamenu, kad pagalvojau, o ką gi aš su ta pasigrobta siela veikčiau? Jei rimtai, tai galiu visus šiuos mitus paneigti. Hipnoterapijai pakanka terapinės hipnozės, kuri primena meditacinę būseną. Žmogus išlieka pusiau sąmoningas ir tikrai prisimena viską, kas vyko per sesiją. Pilna transinė hipnozė hipnoterapijoje nedaroma, nes tai visiškai nereikalinga. Sielų irgi negrobiame (šypsosi).

 

Kas vyksta regresinės hipnoterapijos sesijos metu?

 

Sesijos metu suformuluojame problemą atitinkančią užklausą ir nuvedame klientą į meditacinę būseną, kurioje iškyla su problema susiję prisiminimai ar vaizdiniai. Išsiaiškinę, kaip ir kur susiformavo vadinamieji blokai ar ribojantys įsitikinimai, įvairiomis metodikomis juos perkonstruojame. Paprastai tariant, įtikiname pasąmonę, kad jau esi suaugęs ir girtas tėtis nebeateis, arba būti lieknai visiškai saugu ir nereikia slėptis už antsvorio kaip už apsaugos.

 

Kelionė į save, pasąmonę ir net praeitį gali šiek tiek gąsdinti. Juk neretai giliausiuose sluoksniuose aptinkame tai, kas gali nepatikti. Ar toks susidūrimas su savimi yra nemalonus?

 

Tikrai visko pasitaiko. Kartais atrandame ne itin malonių prisiminimų, įsitikinimų, programų. Išties žmonės po sesijos kartais būna nustebę, supratę, kiek dar apie save nežinojo. Bet, kaip sakė vienas mano klientas, kartą per mėnesį eina į pasimatymą su savimi – į hipnoterapijos sesiją, ir tai nuostabiausia, ką gali dėl savęs padaryti.

 

VH-37

Viktorija Hollstein

Atlikus regresinės hipnoterapijos seansą gali pasikeisti požiūris ar net gyvenimas. Ar visada užtenka tik to, ar reikalinga ir psichoterapija, tęstinis darbas su savimi? Ką rekomenduojate klientams?

 

Hipnoterapija ir yra psichoterapijos rūšis. Hipnoterapija gali būti taikoma kartu su kitomis psichoterapijos rūšimis, emocijų paleidimais, psichologų konsultacijomis. Vis dažniau pas hipnoterapeutus pacientus atsiunčia gydytojai, nes ištyrus mediciniškai, pasirodo, nėra jokios priežasties, kodėl klientas, pavyzdžiui, kosti, jaučia skausmą arba jam nuolat dreba rankos. Tokie psichosomatiniai negalavimai dažnai kyla dėl patiriamos įtampos, nerimo, streso, baimės, tad su jais ir tenka tvarkytis. Su tuo susitvarkyti puikiausiai padeda regresinė hipnoterapija. Ir išties hipnoterapija, kaip ir bet kokia kita profesionaliai atliekama terapija, keičia gyvenimus. Džiaugiuosi, kad tai supranta vis daugiau žmonių.

 

Kalbėdama apie savo veiklą vartojate terminą „pasąmoninės programos“. Kas tai ir kodėl turėtume siekti jas ištrinti ar pakeisti?

 

Pasąmoninės programos susidaro išgyvenus įvykį arba keletą jų, sukėlusių stiprią neigiamą emociją. Dauguma tokių programų susiformuoja vaikystėje, bet pasitaiko ir vėlesniame amžiuje. Tarkime, merginą stipriai nuskriaudė vaikinas žaliomis akimis ir šviesiais plaukais. Nuo to laiko ji gali bijoti visų žaliaakių šviesiaplaukių. Arba, pavyzdžiui, vyrui itin nesiseka rasti darbą, išlaikyti poziciją, užsidirbti pinigų. Atlikus regresinę hipnoterapiją iškyla scena, kaip prie stalo sėdėdamas tėtis jam, dar vaikui, aiškina: „Tavo senelis vos galą su galu sudūrė, aš nieko neuždirbu ir tu gali net nesistengti, nes nelemta mums. Ir šiaip nėra čia ko išsišokti, būk kaip visi.“ Šie pavyzdžiai yra pasąmonės programos.

 

Ištrinti nieko nereikia. Apskritai jokia terapija, įskaitant ir hipnoterapiją, nesiekia ištrinti prisiminimų ar gyvenimo fragmentų. Mes stengiamės pašalinti emocinį krūvį, išjausti emociją, pažvelgti į situaciją kitaip. Tam naudojame daugybę įvairių terapinių metodikų.

 

Tokios programos stipriai apriboja galimybę tapti savo gyvenimo kūrėju. Dažnai žmogus net nežino, kad laikosi vienokio ar kitokio gyvenimo būdo, priiminėja sprendimus ar sabotuoja savo sėkmę vien todėl, kad jam įtaką daro pasąmoninės programos bei ribojantys įsitikinimai. Štai nesenai pas mane apsilankė klientė, kenčianti nuo geros mergaitės sindromo. Gera mergaitė nuolat neigia ir slopina visus savo norus ir poreikius bei neproporcingai sureikšmina visų kitų poreikius. Ji nuolat stengiasi įtikti ir taip palaikyti geros mergaitės įvaizdį, tad baiminasi ir vengia konfliktų, niekaip negali nubrėžti asmeninių ribų. Tokie žmonės niekaip negali tapti savo gyvenimo kūrėjais, nes savo gyvenimo jie apskritai negyvena. Jie gyvena kitų žmonių gyvenimus ir dėl negebėjimo brėžti ribų bei pasakyti tvirto „ne“ nuolatos pakliūna į toksiškus, smurtinius santykius, dirba darbus, kuriuose yra išnaudojami, negeba palaikyti visaverčių draugiškų santykių. Konkrečios klientės atveju suradome programą „Aš esu nesvarbi“. Ji susiformavo todėl, kad būdama vyriausia daugiavaikės šeimos dukra buvo nuolat nustumiama į šalį. Pervargę tėvai tiesiog nepajėgė išklausyti ir pasirūpinti jos poreikiais. Suaugusi elgėsi pagal tą patį modelį, kaip su ja elgėsi vaikystėje – tapo nesvarbi sau pačiai. Šią programą teko perkurti tam, kad klientė pagaliau galėtų pradėti gyventi savo gyvenimą.

 

Prabilome apie emocijas, tad padėkite suprasti, kas yra emocijų paleidimo praktikos ir kam jos reikalingos?

 

Emocijų paleidimo praktikos gali būti naudojamos kaip integracinė regresinės hipnoterapijos praktikos dalis arba kaip atskira, visą sesiją užimanti praktika. Pats terminas šiek tiek klaidina, nes gali atrodyti, kad praktikos metu stengiamės atsikratyti emocijos. Iš tiesų svarbiausia tą emociją atpažinti, su ja susidraugauti, leisti jai būti, išsijausti tiek, kiek reikia.

 

Emocijų paleidimo praktikos – labai svarbi emocijų higienos dalis. Užslėptos, užspaustos, paneigtos emocijos vienaip ar kitaip prasiverš į išorę ir tai darys itin nepatogiomis formomis: per nerimą, baimes, depresijas, psichosomatinius susirgimus. Vaizdžiai kalbant, jei neleidžiame išsilieti emocijoms laiku ir vietoje, galiausiai verkti kūnas pradės net tada, kai psichikos niekas nestimuliuoja.

 

Kaip suprasti, kad žmogui reikalinga emocijų paleidimo praktika?

 

Mes, emocijų paleidimo instruktoriai, tuo gyvename kasdien. Šios praktikos tapo mūsų kasdienybės dalimi. Taip pat, kaip, pavyzdžiui, išsivalyti dantis. Tad mokėti emocijų paleidimo pagrindus pravartu kiekvienam.

 

Regresinė hipnozė ir emocijų paleidimo praktika skirta tik suaugusiesiems? Ar tai gali padėti ir vaikams?

 

Tiek regresinė hipnoterapija, tiek emocijų paleidimai gali padėti ir vaikams. Tiesa, reikia suprasti, kad vaikas neateina iš niekur. Jis ateina iš šeimos, kurioje ir susiformavo problemos: baimės, nerimas, nemiga ir kita. Todėl tam, kad būtų galima padėti vaikui, su savimi turi dirbti visi šeimos nariai. Jei atlieki vaikui sesija, padedi, bet jis grįžta į tą pačią terpę, kurioje, pavyzdžiui, yra agresyvus tėtis arba itin kontroliuojanti mama, tai tokios sesijos efektas greitai išsigaruos, o vaiko problemos tik gilės.

 

Ką norėtumėte perduoti skaitytojams, kurie jaučia, jog jų gyvenime reikalingos tokios praktikos, kaip regresinė hipnoterapija ar emocijų paleidimas?

 

Pirmiausia, visiems palinkėčiau mylėti ir gerbti save, nes aplinka mus myli ir gerbia tik tiek, kiek patys save mylime ir gerbiame. Aplinka atspindi mūsų pačių ryšį su savimi. Visas pasaulis, mūsų santykis su pasauliu, su Dievu, su kitais žmonėmis priklauso nuo to, kokį santykį kuriame su savimi. Kitus mylėti ir gerbti taip pat galime tik mylėdami ir gerbdami save.

 

Raginu nebijoti ieškoti pagalbos. Taip, kaip patys netaisome sau dantų, nekerpame plaukų, taip turėtume ir savijautai pagerinti ieškoti tinkamiausio specialisto. Pasijutus blogai ar kilus nerimui, nėra gėda pasikalbėti su terapeutu. Nėra gėda norėti pasilengvinti sau gyvenimą. Visur turi būti balansas. Anksčiau žmonės galvojo, kad svarbiausia gydyti kūną, o tai, kas vyksta galvoje, kažkaip savaime susitvarkys. Dabar vėl kitas kraštutinumas – žmogus ateina pas terapeutą ir tikisi, kad viskas su jo kūnu išsispręs. Taip nebūna. Visur reikia balanso. Balansas, tvarumas ir dėmesingumas svarbūs ir mityboje, ir judėjime, emociniame lygmenyje ir bendravime. Tad kviečiu žmones tai įsisąmoninti.

 

Daugiau informacijos ieškokite:

Interneto puslapyje www.viktorijahollstein.com

El. paštu viktorija.hollstein@gmail.com

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė