Tikriausiai nėra žmogaus, kuris vaikystėje neskaitė pasakų. Kalbant apie vaikų literatūros klasikus, kartu su broliais Grimais, H. K Andersenu atmintyje iškyla ir prancūzų pasakų kūrėjo Šarlio Pero vardas. Jau kelis šimtus metų mažuosius žavi nuostabi Pelenės istorija, pasakos apie Miegančiąją gražuolę ar Batuotą katiną. Tad smalsu pažvelgti, koks buvo jų autorius.

Charles_Perrault02

   

Iš turtingos šeimos

 

 Charlesas Perrault ir jo dvynys brolis Francois gimė 1628-ųjų sausio 12 dieną Paryžiuje. Parlamento teisėjo Pierre’o ir namų šeimininkės Paquette Le Clerc šeima susilaukė keturių sūnų. Iš dvynių didelių laimėjimų tikėjęsis tėvas išrinko vaikams Prancūzijos karalių vardus – Pranciškaus II ir Karolio IX. Deja, po šešių mėnesių Francois mirė.

 

Išsilavinimas ir karjera

   

Iš pradžių vaikų ugdymu, kuriam tėvai skyrė didelę reikšmę, užsiėmė motina. Ji mokė sūnus skaityti ir rašyti. 8-erių Šarlis, kaip ir vyresni broliai, išvyko mokytis į koledžą netoli Sorbonos. Deja, dėl konfliktų su mokytojais vaikinas privalėjo nutraukti mokslus. Tačiau kartu su draugu Borenu jis ir toliau mokėsi. Visą medžiagą vaikinai keletą metų studijavo patys – graikų ir lotynų kalbas, Prancūzijos istorija, antikine literatūrą.

   

Vėliau Šarlis pradėjo lankyti pamokas pas privatų mokytoją. 1651 m. įgijo teisininko išsilavinimą ir trumpai dirbo advokatų kontoroje. Š. Pero teisininko karjera netrukus pabodo, todėl jaunasis advokatas išvyko dirbti pas vyresnįjį brolį Claude’ą. Šis vėliau išgarsėjo kaip vienas pirmųjų Prancūzijos mokslų akademijos narių ir architektas, prisidėjęs prie Luvro rūmų ir Prancūzijos observatorijos kūrimo.

   

1654 m. vyresnysis brolis Pierre’as gavo mokesčių rinkėjo pareigas. Tuomet finansams vadovavo Jeanas Baptiste’as Colbertas, būsimasis įtakingas Liudviko XIV, karaliaus Saulės, vyriausiasis ministras. Šarlis pas brolį dirbo tarnautoju dešimt metų. Laisvalaikiu skaitė knygas iš jo asmeninės bibliotekos.

   

J. B. Colbertas globojo Šarlį, priėmė jį dirbti sekretoriumi, paskyrė patarėju kultūros klausimais ir pristatė karaliaus dvarui. Vadovaujant J. B. Colbertui, Š. Pero tapo rašytojų komiteto nariu, kurio uždaviniai buvo šlovinti valdovą ir karališkąją politiką. Š. Pero prižiūrėjo gobelenų gamybą ir Versalio bei Luvro statybas. Vėliau paskirtas karališkųjų pastatų kvartalo generaliniu sekretoriumi.

   

1671 m. Š. Pero išrinktas Prancūzijos akademijos (būsimos mokslų akademijos) nariu, 1678-aisiais paskirtas jos pirmininku. Karjera sparčiai kilo į viršų, o sykiu ir finansinė gerovė.

     

Rimtoji literatūra

   

Šarlis pirmuosius žingsnius kaip būsimas rašytojas žengė dar studijuodamas koledže – rašė poeziją ir komedijas. 1653 m. išleido komediją „Trojos sienos, arba Burleskos kilmė“. 1673 m. kartu su broliu Claude’u parašė eiliuotą pasaką „Varnų karas prieš gandrą“ – klasicizmo šalininkų ir naujosios literatūros konflikto alegoriją. 1675-aisiais irgi su broliu sukūrė esė, kurioje kritikavo operą. Apskritai Šarlis daug bendradarbiavo su broliais. Į rinktinių kūrinių rinkinį įtrauktos pjesės persmelktos draugiškos konkurencijos ir dialogo atmosferos.

   

1682 m. pavasarį, Burgundijos kunigaikščio gimimo dienos proga, rašytojas išleido odę „Apie Burbono hercogo gimimą“ ir eilėraštį „Parnaso daigas“.

   

Po žmonos mirties tapo labai religingas. Netgi parašė religinę poemą „Adomas ir pasaulio sutvėrimas“, o 1683 m. mirus globėjui J. B. Colbertui – eilėraštį „Šv. Paulius“. Šiuo kūriniu, išleistu 1686 m., Šarlis norėjo susigrąžinti prarastą karaliaus dėmesį.

   

Po metų Š. Pero skaitytojams pristatė poemą „Liudviko Didžiojo amžius“. Dar vienas bandymas patraukti monarcho dėmesį buvo „Odė Filsburgo užėmimui“. Tačiau Liudvikas XIV rašytojo pastangų nepaisė. 1691 m. Š. Pero parašė odes „Karaliaus pasidavimo mūšiui priežastys“ ir „Odė prancūzų akademijai“.

   

Pabėgimas į pasakų pasaulį

   

Iš tiesų Š. Pero itin domėjosi tuo metu madinga literatūros kūryba. Pasaulietinėje visuomenėje kartu su puotomis bei medžiokle taip pat išpopuliarėjo ir pasakų skaitymas. 1694-aisiais išleisti kūriniai „Juokingi norai“ ir „Asilo oda“. Po 2 metų dienos šviesą išvydo pasaka „Miegančioji gražuolė“. Knygos, nors tuomet spausdintos nedideliais tiražais, greitai sulaukė pulko gerbėjų. Rinkinys „Motulės Žąsies pasakos: senų laikų istorijos ir pasakos“ tapo tų laikų bestseleriu. Į knygą įtrauktos pasakos nebuvo sukurtos paties Š. Pero. Jis tik pagražino ir atpasakojo tai, ką vaikystėje girdėjo iš auklės, pakeitė nebaigtą siužetą. Knyga išleista 1695 m., o pirmaisiais metais perspausdinta keturis kartus.

   

Mįslė istorikams

   

Gėdydamasis tokio nerimto, jo nuomone, pomėgio kaip pasakų kūrimas, Šarlis pasirašė kūrinius sūnaus vardu – Pierre’as d‘Armankourtas. Vėliau dėl šio fakto tyrinėtojai suabejojo Š. Pero autoryste. Tariamai apytikslius liaudies pasakų užrašus surinko Pierre’as. Tačiau tėvas juos pavertė literatūriniais šedevrais. XVII a. aukštuomenėje buvo įprasta manyti, kad taip Šarlis bandė priartinti prie karaliaus dukterėčios, Orleano princesės Elžbietos, dvaro.

   

Pasakų kūrėjo šlovė

   

Be abejonės, Š. Pero dėka folkloras skambėjo netgi rūmuose. Rašytojas modernizavo pasakas, jas supaprastino, kad galėtų suprasti bet kokio amžiaus vaikai. Personažai šneka paprastų žmonių kalba, moko juos įveikti sunkumus ir būti gudriais. Pilis, kurioje miega princesė iš „Miegančiosios gražuolės“, sukurta pagal Ussé pilį Luaros slėnyje. Raudonkepuraitės personažą įkvėpė vienintelė rašytojo dukra Marie-Madeleine, netekusi mamos vos 4-erių. Mėlynbarzdis taip pat yra tikras personažas – Prancūzijos kariuomenės vadas baronas Gillesas de Raisas, serijinis vaikų žudikas, kuriam 1440 m. Nanto mieste įvykdyta mirties bausmė. Visos Š. Pero pasakos baigiamos su išmintingu pamokymu, moralu.

   

Prancūzų rašytojo knygų galima rasti beveik kiekvienuose namuose, kur auga mažų vaikų. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų pagal jo pasakas statyti filmai ar spektakliai. Teatro meno šedevrais pripažinti Gioacchino Rossini ir Belos Bartoko operos, Piotro Čaikovskio ir Sergejaus Prokofjevo baletai. Pasaka „Gražuolė ir pabaisa“ pirmauja pagal ekranizacijų skaičių tiek vaidybiniuose filmuose, tiek animaciniuose filmukuose ar miuzikluose.

   

Akademinė veikla

   

Š. Pero ne tik rašė pasakas, bet ir užsiėmė rimta akademine veikla. Akademijoje vadovavo „Bendrojo prancūzų kalbos žodyno“ sudarymo darbams. Dirbdamas prie žodyno rašytojas sugaišo beveik 40 metų. Leidinys baigtas tik 1694-aisiais.

   

Norėdamas įrodyti, kad jo amžininkai nėra prastesni už praėjusių amžių herojus, Š. Pero rašė esė apie XVII a. žymius Prancūzijos žmones. Knygoje aprašomos garsių mokslininkų, poetų, gydytojų, menininkų biografijos. Iš viso – daugiau nei 100.

   

1688–1692 m. išleistas trijų tomų leidinys „Paralelės tarp senųjų ir naujųjų“, parašytas dialogo forma. Š. Pero savo kūryboje griovė nepajudinamą senovės meno ir mokslo autoritetą, kritikavo to meto stilių, įpročius, gyvenimo būdą.

   

Žmona ir vaikai

   

Mažai žinoma apie asmeninį Š. Pero gyvenimą. Rašytojas iš pašaukimo vedė vėlai, būdamas 44-ejų. Žmona Marie Guichon buvo 25 metais jaunesnė. Santuokoje gimė du sūnūs ir dukra. Tačiau dukra staiga mirė vos 27-erių.

   

Liūdnasis periodas

   

Š. Pero biografijoje yra liūdnas puslapis. Sūnus Pierre’as, padėjęs tėvui rinkti medžiagą rašiniams, atsidūrė kalėjime už žmogžudystę. Šarlis panaudojo visus savo ryšius ir pinigus, kad išgelbėtų sūnų, ir nupirko karališkosios kariuomenės leitenanto laipsnį. Pierre’as žuvo 1699 m. tuometinio karaliaus Liudviko XIV karo laukuose. Sūnaus mirtis buvo stiprus likimo smūgis šio straipsnio herojui. Jis mirė 1703 m. gegužės 16 dieną, pasak vienų šaltinių, savo pilyje, anot kitų – Paryžiuje.