Naują dainą ir vaizdo klipą „Trys karaliai“ pristačiusi Katažina Zvonkuvienė džiaugiasi, kad koncertų šią vasarą netrūks, tačiau žada nepersistengti. „Per pastaruosius metus supratau, kad turiu labiau save pataupyti, galvoti ne tik ką galiu duoti šeimai ir klausytojams šiandien, bet ar turėsiu ką duoti poryt“, – sako dainininkė. Su Katažina kalbamės apie pagaliau prasidėjusios vasaros planus ir šį tą daugiau.

 
Katažina Zvonkuvienė, nuotrauka „Dobiliuko foto“

Katažina Zvonkuvienė, nuotrauka „Dobiliuko foto“

 

KOKIA jums bus ši vasara?

   

Ganėtinai darbinga, bet neperkrauta ir neišprotėjusi, kaip iki šiol. Šie metai buvo kitokie – atradimų, įsiklausymo į save: ko ir kiek man iš tikrųjų reikia, kad savęs neišbarstyčiau, kad užtektų jėgų ir noro džiuginti save ir kitus dainomis, energija, pozityvumu. Nusprendžiau, kad šiemet noriu darbuotis saikingai, jog liktų laiko šeimai. Supratau, kad buvau pasidavusi visuotinėms lenktynėms, kurios dabar populiarios. Vis bėgte, kuo daugiau koncertų, kuo daugiau renginių, o paskui rudenį tenka leisti pinigus vaistams, kęsti psichologinį pervargimą. Nusprendžiau, kad ši vasara bus ramesnė – su daug geros energijos ir mažiau nuovargio.

 

KĄ dar naujo apie save ir kitus supratote?

 

Kad visi skubame gyventi, nuveikti kuo daugiau. Mus labai įtraukia socialiniai tinklai, kur tampame netikri. Pati buvau pakliuvusi į visuotinę netikrumo bangą, slėpiausi po filtrais, norėjau rodyti tik tai, kas gražu ir pozityvu. Net nesupratau, kad tai labai vargina, slegia, nes lenktyniauju su kitais, nenoriu pasirodyti prastesnė. Nėra blogai stengtis kažko siekti, bet tai reikia daryti dėl savęs, o ne kitų. Šiais metais išsilaisvinau nuo tokio elgesio, labiau susitelkiau į save: ko man iš tiesų reikia, ar nepervargau, ar turėsiu ką duoti žmonėms poryt, o ne tik šiandien.

 

KUR dažniausiai semiatės stiprybės, kai pajuntate, kad esate ant ribos?

 

Ramybė, malda, meditacija, trumpas pabėgimas į gamtą, kur prastas interneto ryšys ir niekas neblaško. Žinoma, kiek tai įmanoma turint šeimą. Vaikams skiriame daug dėmesio ir laiko, turime pareigų, kurias privalome atlikti, pavyzdžiui, sūnaus terapijos, kurių tikrai nenorėtume nukelti. Sudėtinga susiplanuoti ramybės minutes, daug blaškymosi ir streso, bet bandau išnaudoti kiekvieną laisvą akimirką. Kol Donatėlis užsiima su specialistais, laukdama jo nueinu į artimiausią parką ar žaidimo aikštelę ir pabūnu su savimi. Pasikalbu, trumpai pasimeldžiu, padėkoju už šią dieną, paprašau vidinės ramybės ir jėgų.

 

Per paskutinius metus išmokau pasakyti „ne“, nepakelti ragelio, kažko atsisakyti. Tai labai padeda neprarasti paskutinių jėgų, nes mano dienotvarkė ir taip užpildyta minučių tikslumu. Jei visiems sakyčiau „taip“, tarsi rytojaus nebūtų, greitai nualinčiau save. Pamažu išmokstu išbraukti tam tikrus dalykus iš dienotvarkės ir ramiai pabūti. Pavyzdžiui, jei rytoj suplanuotas koncertas, šiandien jokių papildomų darbų neprisiimsiu.

 

KOKIE kasdieniai ritualai svarbūs?

 

Rytinė ir vakarinė malda, net jei kartais sukalbėtos paskubomis. Dienai bėgant man svarbu rasti bent kelias minutes sau, trumpai meditacijai, nusiraminimui, atsigręžimui į save, kad ta diena atneštų daugiau džiaugsmo nei rūpesčių. Kasdienis ritualas – padėkoti. Išmokau dėkoti daugiau, nei prašyti, o dėkingumo praktika itin galinga, atrodo, visko sugrįžta dešimteriopai.

 

KOKIA muzika skamba jūsų namuose, automobilyje?

 

Neskamba (šypsosi). Namuose visai, nebent kažką repetuojame su vyru arba atskirai. Automobilyje muzika irgi skamba retai, nebent repetuoju ar vykdama į koncertą turiu kažką pasikartoti. Muzikos mūsų gyvenime ir taip netrūksta, tad namai ir automobilis – vietos, kur norisi pabūti tyloje ir ramybėje. Pagal mano sveikatos ir psichinę būseną, kaip tik reikia daugiau būti tyloje, nors tai nelengva. Mano temperamentas reikalauja, kad kažkas kalbėtų, dainuotų, turiu su savimi kovoti, kad neįsijungčiau radijo, bet jaučiu, jog tyla tikrai į naudą.

 

KOKIA vairuotoja esate?

 

Visiška cholerikė (juokiasi). Mano vyras kartu bijo važiuoti, o aš negaliu pakęsti sėdėti keleivio sėdynėje, kai vairuoja jis. Deivydas yra ramus, teisingas vairuotojas, ir aš jam to baltai pavydžiu. Tiesa, atsiradus vaikams vairuoju gerokai ramiau, stengiuosi, kad jiems visada būtų saugu važiuoti su manimi. Bet kai esu viena, kažkur skubu, arba vežu vyrą ar draugus, mano temperamentas ima viršų. Džiaugiuosi, kad darbas su savimi padeda jam nepasiduoti ir vairuoti kuo ramiau.

 

KOKIOMS ekstremalioms pramogoms mielai ryžtatės, o ko niekada nebandytumėte?

 

Labai norėčiau šokti su parašiutu. Apie tai svajojau iki pastojant, bet tokią galimybę man pasiūlė, kai jau kelis mėnesius laukiausi, bet dar niekam negalėjome apie tai pasakyti. Taigi, tąkart iššokti nepavyko. Dabar, kai turime vaikų, šiam žingsniui nesiryžtu dėl saugumo – esu reikalinga vaikams. Esu ekstremali bailė: dažniausiai bijau visų ekstremalių pramogų, bet vis tiek ryžtuosi pabandyti. Visada bijojau aukščio, bet visą paauglystę bandžiau savo baimei laužyti ragus eidama į atrakcionus, skraidydama. Ekstremalūs momentai man labai patinka, kaitina kraują. Nors viduje kurį laiką vyksta kova tarp noro ir baimės, dažniausiai nugali noras.

 

KUR labiausiai norėtumėte nukeliauti?

 

Su vyru vis pasvarstome nuvykti į Naująją Zelandiją, Japoniją ar kitus egzotiškus kraštus. Kai povestuvinėje kelionėje lankėmės Kuboje, ši šalis mums paliko didelį įspūdį. Būtent ten pasitarėme, kad būtų smagu aplankyti ir kitas tolimas šalis. Prieš pusmetį išsipildė svajonė nuskristi į Ameriką.

 

Pernai pirmą kartą gyvenime savaitei išvykau į solo kelionę. Norėjau pabūti su savimi, pabėgti nuo rūpesčių. Turiu pasakyti, kad man labai patiko. Apskritai mėgstu keliauti. Ir su vyru, vaikais, draugais, ir, kaip neseniai išsiaiškinau, – viena.

 

KĄ laikote autoritetu, mokytoju?

 

Savo vyrą. Daug ko jau išmokau ir toliau mokausi iš geriausių jo savybių. Žinoma, kiekvienas turime gerų ir nelabai gerų savybių, kurias gal norėtume pakeisti, bet aš visada linkusi pastebėti teigiamus pavyzdžius ir mokytis iš jų. Visuomet šalia Deivydo jaučiuosi saugi, labai juo tikiu ir pasitikiu, nes jis itin atsakingas žmogus. Prisimenu, kai tik pradėjome draugauti, sakiau draugei, kad man labai patinka, jog vyras protingesnis už mane. Deivydas apsiskaitęs, nuolat viskuo domisi, tobulėja. Kai keliaujame, jis man ir vietoj gido, ir žemėlapio – visur nuveda, viską papasakoja, pakomentuoja. Tiesiog išsižiojusi klausausi ir geriu į save informaciją. Man visada įdomu su juo leisti laiką. Tarsi didelė vaikščiojanti knyga. Norisi ne tik būti šalia tokio žmogaus, bet ir imti iš jo pavyzdį.

 

KOKIOS jūsų savybės labiausiai padeda, o kurios trukdo gyventi?

 

Ir padeda, ir trukdo atvirumas bei nuoširdumas. O štai jautrumą prieš kurį laiką būčiau įvardijusi kaip neigiamą savybę, pasakiusi, kad nenoriu būti tokia jautri, nes dėl didesnio emocionalumo dažnai nukenčiu. Bet dabar suprantu, kad tai mano stiprybė. Jei ne mano jautrumas, aš nebūčiau aš. Dėl šios ir kitų savybių mane supa nuostabūs žmonės, moku užmegzti artimą ryšį. Man labai patinka būti su žmonėmis, bendrauti. Niekada negalėčiau gyventi atskirtyje, nes išprotėčiau – esu priklausoma nuo bendravimo ir artumo, sunkiai išgyvenu atstūmimą, nusigręžimą.

 

Mano jautrumas – ir bausmė, ir dovana, bet vis labiau išmokstu priimti ir mylėti save visokią. Būna, kai kurios situacijos išmuša iš vėžių, tada užpykstu dėl savo jautrumo, bet po kurio laiko suprantu, kad be tos situacijos nebūčiau ten, kur esu dabar. Tuomet apkabinu save ir padėkoju sau. Tai darau vis dažniau.

 

KOKIĄ vertingiausią gyvenimo pamoką esate gavusi?

 

Nenusigręžti nuo Dievo. Nesakau, kad buvau pametusi tikėjimą, bet tam tikru metu šiek tiek nutolau, pasiklydau. Atsirado nuoskaudų, atrodė, kad Dievas mane apleido. Šiuo metu vėl jaučiuosi jam artima.

 

KO sau linkėtumėte?

 

Daugiau drąsos ir stiprybės. Sveikata stipri būna tada, kai viduje esi stiprus, patiri mažiau streso, labiau atsipalaiduoji ir ligos mažiau kimba. Palinkėčiau sau labiau tikėti savo stiprybe ir turėti daugiau drąsos, darant kai kuriuos žingsnius nebijoti klysti.

 

Autorius Laima Samulė