Padirbiniai – mados vartotojų troškuliui malšinti?

Suklastotų dizainerių drabužių pramonė yra trilijonų dolerių vertės verslas. Vartotojų troškulys pigiai apsipirkti pildo teroristų, prekeivių narkotikais ir žmonėmis kišenes. Ar gražus išsvajotos prabangios rankinės padirbinys vertas žmogaus gyvybės?

Kas sieja klastočių prekybą ir terorizmą?

2015 m. sausio 7-osios rytą du kaukėti užpuolikai, broliai Saidas ir Cherifas Kouachi, įžengė į Prancūzijos satyrinio laikraščio „Charlie Hebdo“ redakciją Rue Nicolas-Appert gatvėje Paryžiuje. Jie atėjo siekti keršto redakcijos darbuotojams už karikatūras, kurios, brolių manymu, menkina islamą ir pranašą Mahometą. Tą dieną jų nepasitenkinimo kaina buvo 12 nužudytų žmonių, tarp jų du policininkai ir pastato prižiūrėtojas. Be to, sužeista dar beveik tuzinas asmenų. Praėjus kuriam laikui po įvykio nustatyta, kad broliai veikė Jemeno „Al Qaeda“ vardu. Pranešama, kad jų ginklų dėtuvėse buvo automatiniai šautuvai, kulkosvaidžiai, pistoletai, šautuvas ir granata. Klausimas, iš kur jie galėjo gauti ginklų, greitai atsakytas. Tie, kas kelis mėnesius iki šio kraujo praliejimo pirko mados klastotes, galėjo prisidėti prie ginklų įsigijimo. Pasirodo, vienas iš brolių, Cherifas, užsidirbo pinigų pardavinėdamas padirbtas prabangos prekes Paryžiaus gatvėse.

Suklastotų drabužių ir aksesuarų, padirbtų dizainerių drabužių, sportbačių, krepšių, saulės akinių, laikrodžių ir kitų daiktų, kurie laikomi originaliais, gamyba, importas ir pardavimas – stulbinamai sudėtinga pramonė, apimanti pasaulinį tiekėjų ir platintojų tinklą. Tai itin prisitaikanti pramonė, kuri naudojasi naujomis internetinėmis platformomis, kad išpirktų viską – nuo „Yeezys“ batų iki padirbtų „Rolex“ laikrodžių. Gebama apeiti tradicinius importo ir eksporto kanalus, o padirbtos prekės mažomis pakuotėmis tiesiai per muitinę siunčiamos vartotojams.

Be abejonės, toks verslas labai pelningas. Tarptautinės kovos su klastojimu organizacijos duomenimis, bendra prognozuojama pasaulinės prekybos padirbtomis prekėmis vertė siekia daugiau nei 1,77 trilijono JAV dolerių, o tai apytiksliai prilygsta Brazilijos BVP. Tokia pinigų suma, kurios didžiosios dalies valdžiai beveik neįmanoma atsekti, pritraukia nusikaltėlius, norinčius finansuoti kitą nelegalią veiklą. „Charlie Hebdo“ ataka neįprasta ne tik dėl ekstremalaus viešo išpuolio, bet ir dėl ryšio tarp padirbtų prekių pardavimo ir ginklų įsigijimo. Pelnas pardavus klastotes taip pat siejamas su pasauline prekyba narkotikais ir seksu, tapatybės vagystėmis, gaujų smurtu. Kai kuriais atvejais suklastotos prekės gaminamos fabrikuose, išnaudojančiuose vaikus kaip pigią darbo jėgą. Nors pirkėjai gali lengvai įsigyti šių klastočių ne tik internete, bet ir gyvai prekybos vietose vidury baltos dienos be jokių tiesioginių pasekmių, toli gražu taip nėra.

Nuostolis pasaulio šalių ekonomikai

Prekių klastojimas paliečia visus. Padirbti gaminiai gaminami nereglamentuojamomis sąlygomis, naudojant nekokybiškas medžiagas ir nepraeina privalomos kokybės patikros. Daugelis suklastotų gaminių, tokių kaip vaistai, elektroniniai priedai, žaislai, maisto prekės, automobilių dalys, kelia rimtą pavojų vartotojų gerovei. Dauguma šalių gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kai padirbtos prekės patenka į rinką, mokesčiai nėra generuojami. Pinigai išplaunami, vyriausybė negauna jokio procento iš sandorių. Nustatyta, kad dėl padirbinėjimo kasmet pasaulyje prarandama 70–89 mlrd. JAV dolerių. Tiek prarastų lėšų neatiteko švietimui, sveikatos apsaugai, inovacijoms.

Klastotės taip pat trukdo diegti naujoves įvairiose pramonės šakose. Kai klientai įsigyja panašų produktą už neįtikėtinai mažą kainą, jie žino, ką perka, vadinasi, neprieštarauja pirkti padirbinius. Prekyba suklastotais gaminiais trukdo parduoti tikrus gaminius ir savo ruožtu atbaido kūrėjus. Klastočių gamintojai nesilaiko gamybos taisyklių – nelegaliai šalina kenksmingas chemines medžiagas, išskiria toksiškas dujas, kenkia aplinkai. Be to, naudoja nekokybiškas žaliavas, todėl gaminiai nėra tokie ilgaamžiai kaip originalūs. Galiausiai dėl kokybės trūkumo šios klastotės patenka į šiukšlių konteinerius, taigi didėja tarša. Padirbti vaistai, plataus vartojimo elektronika, žaislai, automobilių dalys, kūdikių saugos produktai kelia didelį pavojų naudotojų sveikatai ir saugai. Dėl suklastotų vaistų vartojimo žūsta daug žmonių, o daugeliui jų gresia mirtinas pavojus.

Padirbinių kultūros ištakos

2017 m. rugsėjį pristatant mados namų „Gucci“ pavasario ir vasaros kolekciją, modeliai išdidžiai nešėsi krepšius su užrašu „Guccy“. Tą sezoną tos pačios penkios raidės pastebėtos ant batų, krepšių, džemperių ir marškinėlių. Tai toli gražu ne spausdinimo klaida, o pasityčiojimas iš padirbinėtojų pakartotinio prekės ženklo imitavimo ir jų bandymų išvengti teisinių veiksmų pakeitus logotipą su rašybos klaidomis.

Padirbinėjimo praktika pasaulio istorijoje nėra nauja. Valiutos klastotojai minimi net Dantės kūriniuose XIII a. Mados prekių klastojimo praktika pastebima jau nuo pat mados istorijos pradžios. Net dizaineris Christianas Dioras dažnai parduodavo senus modelius įmonėms, kurios vėliau gamindavo žemesnės kokybės, pigesnes prabangių drabužių versijas. Klastočių kultūra taip įsitvirtino, kad 1951 m. Paryžiuje įkurtas padirbinių muziejus, kuriame dabar saugoma beveik 400 padirbtų prekių. XX a. pradžioje, kai amerikiečių dizaineriai vykdavo į Paryžių su konkrečiu ketinimu nukopijuoti tenykštę madą, drabužių net neženklindavo etiketėmis. Tik XIX a. viduryje dizaineriai jas pradėjo naudoti kaip būdą autentiškumui apibrėžti. Anglų mados dizaineris Charlesas Frederickas Worthas laikomas pirmuoju, pradėjusiu ženklinti savo gaminius. 1913 m. prancūzų dizaineris Paulas Poiret atrado nelegalias savo kurto dizaino kopijas, iki pat etiketės, JAV parduodamas už dalį kainos. XX a. pradžioje Amerikoje kopijavimas nevertintas kaip nusikaltimas ar kažkas blogo. Daugelis universalinių parduotuvių, taip pat mažmeninės prekybos įmonės reklamavo savo prekes kaip Paryžiaus dizaino kopiją arba Holivude matytą suknelę.

Nemažai padirbinių kurta ir parduota masėms. Siekta, kad mada ir stilius būtų prieinami visiems. Pasipiktinimą klastotėmis visada išreiškė tie, kurie stengėsi išlaikyti visuomenės hierarchijas. Štai mados namai „Chanel“ ir „Dior“ parduodavo suknelių siuvimo licenciją amerikiečių gamintojui, kad šis pasiūtų pigesnių suknelių iš tokio pat audinio. Jo parduodamos suknelės kaina siekdavo vos 40 JAV dolerių, o vitrinoje kabanti originali kainuodavo dešimt kartų brangiau. Suknelė, paženklinta dizainerio etikete, savaime tapo statuso simboliu. Paprastam mados vartotojui neegzistavo logotipo sąvoka, jis nemokėjo atskirti padirbinių nuo originalių prekių, todėl mieliau rinkosi tai, kas kainuoja pigiau ir atrodo kaip trokštamas dizainerio rūbas. Tačiau tai pasikeitė, kai iškilo hiphopo stilius ir puikavimasis logotipais tapo būdu parodyti statuso simbolį.

Tikrasis suklastotų drabužių antplūdis prasidėjo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai išpopuliarėjo dizainerių siūti džinsai. Staiga atviras gaminių ženklinimas ir prekės ženklo įvaizdis tapo iškart atpažįstamas. Viename ikoniškiausių ir labiausiai provokuojančių 9-ojo dešimtmečio reklamų džinsų gamintojas „Levi‘s“ akimirksniu ir neatsiejamai įkūnijo blogo berniuko seksualumą, kai gražus vaikinas ramiai nusirengia skalbykloje. Puiki gaminio kokybė žavingai derėjo su visiškai išnaudotu prekės įvaizdžiu – tai ne tik ilgai dėvimi džinsai, bet ir ypatingi, seksualūs, kaip ir juos mūvintys žmonės. Prekių ženklai taip desperatiškai siekė apsaugoti savo reputaciją ir įvaizdį, kad net pradėjo gaminių deginimo bei naikinimo praktiką, jog išvengtų įvaizdžio nuvertėjimo. Kruopščiai nukopijuoti daiktai tapo maištu, patogiu ir ekonomišku būdu kovoti prieš didžiulį mados verslą. Padirbtų daiktų turėjimas sietas su maištinga 1990-ųjų subkultūra. Ironiška, kad tikrieji klastojimo verslo laimėtojai iki šiol yra prekių ženklai, kuriais siekiama apsimesti. Jų vardas ir įvaizdis sklinda, o populiarumas ir atpažįstamumas išlieka aukštas. Bet koks jų pelno sumažėjimas dėl didesnės padirbinių paklausos yra lašas jūroje, palyginti su gaunamomis milžiniškomis pajamomis.

Autorius Monika Budnikienė