Paauglystė – vienas sudėtingiausių žmogaus gyvenimo etapų. Ir jo sunkumą jaučia ne tik bręstanti atžala, bet ir kiti šeimos nariai. „Paauglio maištas ir atitolimas nereiškia, kad tėvai jam tampa nesvarbūs“, – įsitikinusi gydytoja psichiatrė Ramunė Mazaliauskienė.

 

paaugliu psichologines problemos

Kodėl manoma, kad paauglystė – vienas pavojingiausių žmogaus gyvenimo etapų? Kuris paauglystės etapas laikomas pavojingiausiu?

 

Paauglystė – vienas pavojingiausių gyvenimo etapų. Taip yra todėl, kad pavojaus pasekmės šiame raidos etape yra itin aiškiai matomos. Nors jos iš tikrųjų yra visos iki tol sukauptos jauno žmogaus emocinės patirties rezultatas.Paauglystės laikotarpiu kyla daug įvairių jausmų ne tik paaugliui, bet ir jo tėvams. Be to, paauglystė susijusi su tapatumo (kas aš esu?) ir autonomiškumo (atsiskyrimas nuo tėvų) raidos etapais. Į tapatumo klausimus ,,kas aš esu?“, ,,kuo noriu būti“ paauglys ieško atsakymų daug ką išbandydamas, nevengdamas ir pavojingų dalykų, pavyzdžiui, vartoja psichoaktyvias medžiagas (narkotikus, alkoholį, rūkalus) ar neatsakingai nekontroliuoja seksualinio elgesio. Tam, kad kitas jauno žmogaus raidos etapas (autonomiškumo) būtų baigtas sėkmingai, neapsieinama be paauglio pykčio. Daugeliui šeimų sudėtinga išbūti šalia nuolatinio pykčio kamuojamo paauglio, todėl šis raidos etapas gali ir komplikuotis. Negalima išskirti pavojingesnio ar mažiau pavojingo paauglystės etapo.

 

Kuo šiuolaikiniai paaugliai (kurių dauguma gimė jau XXI a.) skiriasi nuo tų paauglių, kurie brendimą išgyveno apie 1990–2000 m. ar dar anksčiau?

 

Didžiausius skirtumus tarp XX a. pabaigos ir šiuolaikinių paauglių lemia technologijų raida. Įrodyta, kad kuo daugiau vaikas praleidžia žiūrėdamas televiziją ar nardydamas internete, tuo prastesni jo mokymosi rezultatai, sudėtingesnė psichologinė raida ir socialinių įgūdžių formavimasis.

 

Ar dažnai šiuolaikiniam paaugliui prireikia vaikų ir paauglių psichiatro pagalbos? Dėl kokių priežasčių?

 

Šiuolaikinėje visuomenėje paauglys vaikų ir paauglių psichiatro kabinete nėra retas reiškinys. Ryškėjant vartotojiškos visuomenės augimui, technologijoms, tampa vis sunkiau priimti sprendimus įvairiuose žmogaus raidos etapuose. Ne išimtis ir paauglystė. Kai paaugliui kyla psichologinių problemų, kyla sunkumų ir šeimoje, mokykloje, tarp draugų. Kai nelieka harmonijos visose srityse, griūva savęs suvokimas, kyla noras destruktyviais būdais ieškoti savo ribų.

 

Į vaikų ir paauglių psichiatrą dažniausiai kreipiasi paauglys ir jo šeima (tėvai arba gobėjai) dėl elgesio problemų. Destruktyvus elgesys dažnai būna nukreiptas ne vien į kitus, bet ir į save patį. Paaugliui elgesio problemų kyla dėl įvairiausių priežasčių. Tačiau netinkamas elgesys visada slepia emocinius sunkumus. Reikia padėti vaikui tvarkytis su šiais sunkumais dėl to, kad jauno žmogaus ateitis būtų harmoningesnė.

 

Perdėtas jautrumas, emocijų kaita (tik ką verkė, dabar – dainuoja), kraštutinumai (vakar – myliu, šiandien – nekenčiu) – normali paauglio psichinė būsena ar patologija? Kaip į tai reaguoti tėvams? Kada laikas pagalvoti apie vizitą pas specialistą?

 

Emocijų kaita – normali paauglio psichikos būsena. Tėvai turėtų domėtis vaiko gyvenimu, bandyti jį suprasti tam, kad jiems visiems būtų lengviau ištverti paauglystės jausmų pliūpsnius. Apie vizitą pas specialistą suaugę žmonės turėtų pagalvoti tada, kai kyla didesnių problemų bent vienoje gyvenimo sričių: mokykloje, su draugais, leidžiant laisvalaikį. Į specialistą reikia kreiptis ir tuomet, kai vaikas pradeda skųstis somatiniais kūno skausmais, bet nėra nė vienos juos paaiškinančios fiziologinės priežasties.

 

Nuo mažens (5–7 m.) intensyviai sportavęs (grojęs muzikos instrumentu, piešęs) paauglys staiga nusprendžia viską mesti. Ar vaikas gali perdegti? Kaip tėvams reaguoti į tokį paauglio apsisprendimą?

 

Taip, vaikai taip pat gali perdegti, ypač tais atvejais, jeigu jų laisvalaikio pomėgis mažai susijęs su jų pačių norais. Dažnai būna taip, kad tėvai, turintys neįgyvendintų svajonių, bando jas realizuoti per vaikus. Kai paauglys sprendžiasu autonomiškumo raida susijusius klausimus, gali nutikti taip, kad būtent tokia tėvų primesta sritis ir bus apleista. Paauglio apsisprendimų suaugę asmenys neturėtų priimti besąlygiškai ar su jais konfrontuoti. Kai tik atsiranda koks nors pokytis, labiausiai padeda gimdytojų bandymas suprasti priežastis ir paauglio jausmus.

 

Alkoholis, cigaretės, narkotikai – dažnas šiuolaikinis paauglys su tuo susiduria. Kaip turėtų reaguoti tėvai, pedagogai – pasitikėti jauno žmogaus sąmoningumu ir leisti visa tai išbandyti pačiam ar tarti griežtą, tiesmukišką „ne“? Jeigu „ne“, tuomet kokia forma tai padaryti? Juk paauglys nemėgsta, kai yra statomas į griežtus rėmus.

 

Nustatyti rėmus reikia, tačiau ribos turi būti suformuotos dar ankstyvoje vaikystėje. Labai klysta rūkantys tėvai tikėdamiesi, kad jų vaikas suaugęs to nedarys. Įvairūs paauglio bandymai vartoti psichotropines medžiagas ir liks bandymais, jeigu namie jo lauks rūpestingi, nuosekliai atžalą auklėjantys tėvai.

 

Manoma, kad paauglystė – metas, kai svarbiausi tampa draugai. Ar geranoriškai nusiteikusi mama (tėtis) turėtų bandyti artėti prie paauglio nepažeidžiant jo privatumo? Ar tai reikia daryti? Kodėl reikia (ne)artėti prie paauglio? Kaip tą daryti?

 

 

Paauglystė yra savęs identifikavimo laikotarpis. Kad galėtų suprasti, kas ir koks jis nori būti, paauglys turi matyti įvairių pavyzdžių. Tėtis ar mama, bandydami per daug priartėti prie paauglio, gali stabdyti jo raidą. Paauglys pats parodys, kiek jis nori būti artimas tėvams. Subrendę žmonės turėtų žinoti, kad paauglio maištas ir atitolimas nereiškia, kad tėvai jam tampa nesvarbūs.

 

Ar yra receptas, garantuojantis laimingą ir harmoningą paauglystę?

 

Kaip nėra recepto pyrago, kurį mėgtų visi, taip ir harmoningos paauglystės recepto nėra. Tam, kad vaiko paauglystė būtų lengva, nebūtina būti tobulais tėvais, reikia tik būti gerais tėvais, kurie domisi savo vaiku.

 

TIKRA ISTORIJA

Ar paaugliu galima pasitikėti?

Linas Slušnys, vaikų ir paauglių psichiatras

 

Vieną gražią 2008-ųjų dieną atsidarė mano kabineto durys ir įėjo trys 15–16 metų merginos. Dvi jų kaip policininkės suėmusios už parankių įvedė draugę ir lyg kokį daiktą „padėjo“ į kėdę priešais mane. Nustebęs išplėčiau akis ir paklausiau: „Kas čia dabar? Nuo kada pas specialistą vaikštote trise?“ Viena jų prabilo: „Girdėjome, kad galite padėti. Viena mūsų nori nusižudyti. Ji per dažnai sako: „Noriu nusižudyti, aš negyvensiu.“ Sėdinti mergina ėmė draugėms priekaištauti: „Ko jūs čia mane atitempėte? Man to visai nereikia.“ Supratau, kad atvestoji nenusiteikusi bendrauti su vaikų ir paauglių psichiatru. Dvi merginos nusprendė išeiti iš kabineto. Kai likome dviese, 15-metė iškart pareiškė, kad jai visiškai mano paslaugų nereikia ir ji nekalbės su manimi. „Tačiau tu sutikai eiti su draugėmis, tu nesipriešinai“, – bandžiau prakalbinti paauglę. „Mane jos atvedė. Negalėjau draugėms priešintis, jos to tiesiog reikalavo!“– teisinosi nelaimingoji. Galų gale mergina išsikalbėjo. Netrukus supratau, kad draugės buvo teisios – 15-metės ketinimai nusižudyti buvo labai rimti. Laimė, ši mergaitė gyvena lig šiol. Paauglės tąkart gelbėjo paauglę tik iš draugiškumo ir tik dėl to, kad suvokė, jeigu jos nežengs lemiamo žingsnio, gali nutikti neatitaisoma bėda. Mergaitės žinojo, kad per prievartą atvedusios draugę į gydytojo kabinetą gali užsitraukti jos nemalonę ir blogai jaustis, tačiau vis tiek nusprendė tai padaryti. Tai buvo labai asmeniška, apie šį kilnų mergaičių poelgį, išgelbėjusį gyvybę, nerašė spauda ir niekas jų už tai neliaupsino. Net nežinau, ar ta paauglė, kuri lig šiol gyvena, suvokia, kad ją išgelbėjo draugės. Tiesiog atėjo ir „padėjo“ tą, kuri priešinosi, pyko, bet kuriai tada labai reikėjo specialisto pagalbos.