Dainininkei, renginių ir TV laidų vedėjai Nijolei Pareigytei šie metai rekordiškai užimti. Žinoma moteris atskleidė, kad jos darbų grafikas jau dabar užpildytas iki pat spalio. Į veiklas įsisukusi Nijolė kartais pamiršta pailsėti ir labiau pasirūpinti savimi, bet viską atperka žmonių meilė ir palaikymas. „Paskutiniu metu to jaučiu labai daug ir už tai esu be galo dėkinga“, – sako pašnekovė.

 
Nijole Pareigyte_Fotografavo Vidas Černiauskas. Stilius – Egidijaus Rainio.

Nijolė Pareigytė, fotografavo Vidas Černiauskas, stilius Egidijaus Rainio.

Nijole, kaip suspėjate ir koncertuoti, ir vesti renginius, TV laidas, projektus?

 

Jau senokai pastebėjau, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Jei tik patingi, užsisėdi, tai tokia tingi nuotaika ir lydi. Tiesa, anksčiau darbai turėdavo tam tikrą sezoniškumą – kalėdinis laikotarpis, vasaros laikotarpis, o dabar nenutrūkstamai vedu renginius, laidas, koncertuoju. Kai įsisuku į darbus, apie didelį tempą negalvoju, bet toks intensyvumas jau apie save primena: kelinta savaitė bandau išsigydyti nugaros skausmą. Anksčiau pakakdavo kelis kartus apsilankyti pas kineziterapeutą ir vėl viskas gerai, o dabar jau kažkas rimčiau, tačiau neabejoju, kad susitvarkysiu.

 

Kas apskritai padeda palaikyti fizinę ištvermę ir emocinę sveikatą?

 

Man labai gelbsti sportas, todėl stengiuosi jam rasti laiko. Pastebėjau, kad po treniruočių visuomet jaučiuosi geriau dėl sportuojant išsiskiriančių laimės hormonų. Žinoma, itin naudingas miegas, tačiau vedant renginius dažnai nepavyksta nueiti laiku miegoti. Kai nedirbu, o tai pasitaiko retai, būna, kad savaitgaliais išmiegu po keliolika valandų. Jau namiškiai eina tikrinti, ar dar gyva (šypsosi).

 

Ar nebijote perdegimo, o gal kada esate jį patyrusi?

 

Ne, nesu patyrusi, bet jaučiu, kad artėju to link. Dabar galvoju apie vasarą ir plaukai ant rankų šiaušiasi, kaip reikės atlaikyti tokį krūvį, kada pailsėti ir kaip atgauti jėgas. Kiekvieną savaitę turėsiu po 3–4 renginius.

 

Kaip atsirenkate, kuriam pasiūlymui pasakyti „ne“? Ar apskritai jums tai lengva padaryti?

 

Po truputį išmokau atsisakyti. Sakau „ne“ tiems pasiūlymams, kur tiesiog dalyvaučiau pokalbių ar kitose laidose. Stengiuosi per daug niekur nevažinėti, priimu tik darbo pasiūlymus. Patys televizijos laidų kūrėjai jaučia, kas man tiktų, kur pritapčiau, gerai jausčiausi ir siūlo projektus, kurių nesinori atsisakyti. Kai kurie jau kartojasi po antrą sezoną. Vasarą į eterį grįžta „Ūkininkai ieško meilės“. Labai gerai jaučiausi dirbdama šiame projekte, važinėdama po ūkius, bendraudama su žmonėmis. Itin patiko žaidimas „Miestas ar kaimas“, kurio antras sezonas jau planuojamas. Pamenu, po paskutinio filmavimo net apsiverkiau. Ašaros pabiro kaip pupos, nes pajutau, kad tai vieno mano pasaulėlio pabaiga.

 

Kuri iš veiklų arčiausiai širdies?

 

Visos viena kitą papildo. Galbūt solo koncertai kol kas mažiausiai patinka, nes jaučiuosi tokia vieniša ant scenos… Atrodo, tai suteikia mažiausiai pasitenkinimo. Ko gero, maloniausia vesti renginius, nes juose ir dainuoju, vedu šventę, ir bendrauju su žmonėmis. Ši veikla teikia daugiausia atgalinio ryšio ne tik bendraujant su užsakovais, šventės svečiais renginyje, bet ir su žmonėmis gatvėje.

 

Ne per seniausiai išgyvenote grupės skyrybas. Kaip jaučiatės, kai visos aistros nurimo? Ar tikrai tiesa, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera?

 

Pritariu. Visos patarlės atsiranda ne veltui, gimsta iš protėvių išminties ir patirties. Kai vienos durys užsidaro, atsidaro kitos. Džiaugiuosi, kad pagaliau baigė slinkti plaukai, nes per tą laiką netekau gal pusės plaukų. Dabar iškrenta vienas kitas, vadinasi, viskas tvarkosi. Aišku, dar suskausta širdelė, bet jau retai.

 

Kas padėjo išgyventi nelengvą laikotarpį?

 

Šeimos palaikymas, žinojimas, kad jie visuomet šalia manęs. Taip pat sulaukiau daug palaikymo iš nepažįstamų žmonių. Socialiniuose tinkluose pasidalinta į dvi komandas: „teampareigyte“ nariai mane palaikė, o iš kitos pusės komandos nesulaukiau jokių neigiamų komentarų, tas irgi faina. Tikrai gavau daug meilės ir palaikymo, tai labai padėjo ir už tai sakau visiems nuoširdų „ačiū“.

 

Pati visuomet spinduliuojate optimizmą ir viltį. Tai įgimtos savybės ar išmokti įgūdžiai?

 

Įgimtos. Esu visiškai savo tėvų vaikas. Mano mamai 80 metų, ji iki šiol sugeba pajuokauti. Kai kalbamės viena su kita, visuomet vartojame mažybinius žodelius. Nesu jos pavadinusi „mama“, tik „mamyte“, „mamyčiuku“, „mano meile“. Mano brolis irgi toks pat.

 

Nors esu optimistiška, sykiu žiauriai emocionali, manyje daug minoro. Jei galėčiau, dainuočiau vien liūdnas dainas. Jaučiu, kad esu tikrai nuoširdi, man tai gyvenime duoda daug gėrio atgal. Nuoširdumo ir optimizmo nesuvaidinsi, turi toks gimti. Kiekvienoje situacijoje stengiuosi rasti kokį nors pliusą, kai kiti skuba pamatyti kažką blogo.

 

Ar kažką savyje norėtumėte pakeisti?

 

Neturiu viduriuko – arba viskas, arba nieko. Kartais norėtųsi, kad kraštutinumų būtų mažiau, gebėčiau rasti aukso viduriuką, bet jo nėra ir tenka su tuo gyventi. Kai kažką darau, gal per daug įsijaučiu, stengiuosi atlikti kuo profesionaliau. Tačiau, jei tokia nebūčiau, daug ko neturėčiau, daug ko nepažinočiau, daug kas nepavyktų, nebūčiau tokia stipri vesdama renginius. Nepabijosiu pasakyti, kad šioje srityje esu profesionalė, ne veltui turiu tiek darbo ir puikių rekomendacijų.

 

Dar norėčiau jausti daugiau meilės sau, nes daug jos išdalinu kitiems žmonėms. Kartais pritrūksta pačiai ir artimiesiems.

 

Ar užsienyje vedant renginius pavyksta ir paatostogauti, pakeliauti?

 

Nelabai. Kai vykstu vesti renginių, tai būna juodas darbas. Gerai, jei turiu dvejas vestuves ir tarp jų vieną dieną, tai per tą laiką galiu ramiai ruoštis kitai šventei. Bet jei laisvos dienos nėra, tuomet tenka skubėti ir stresuoti. Net jei to laisvo laiko būtų daugiau, negalėčiau „atsijungti“, nuolat galvoju, kaip kažko nepamiršti, kaip padaryti kuo geriau, norisi, kad renginys būtų ypatingas, nesijaustų, jog man jis vienas iš šimto. Juk vestuvės žmonėms yra viso gyvenimo šventė – duok Dieve, vienintelė. Kiekvienas renginys labai svarbus, todėl jaudinuosi, nerimauju. Stresas – daugelio ligų priežastis, tad žadu po truputį mažinti darbų. Tiesa, ir pernai tą patį žadėjau, nes šlubavo sveikata ir turėjau panikos atakų.

 

Kas padėjo jas įveikti?

 

Panikos atakos prasidėjo po tėčio mirties, nes nuolat skaudėjo, taip pat buvo daug darbų, streso, nerimo. Jų nepatiriu jau pusę metų. Kai psichoterapeutė paklausė, kas padėjo, atsakiau, kad visuomet su savimi turiu validolio. Sučiulpiu tabletę, ir vėl viskas gerai. Psichoterapeutė sakė – kol tai veikia, viskas gerai, o kai validolis nebepadės, bus reikalų (šypteli).

 

Kokių gyvenimo pamokų išmokote pastaruoju metu?

 

Nuo seno sakiau, kad jei pats savimi nepasirūpinsi, niekas tavimi nepasirūpins. Visada klioviausi savimi, buvau labai savarankiška lyg žinodama, kad kiti gali išduoti, palikti, nuskriausti. Kai esi su savimi harmonijoje, pats sau draugas, o ne priešas, gyvenime viskas dėliojasi gerai, sėkmingai. Kad ir kaip savanaudiškai skambėtų, turime mylėti save, rūpintis savimi – tada viskas bus gerai.

 

Jūsų karjera sėkminga, šeima graži, esate mylima žmonių. Ar sutiktumėte, kad dabar jūsų metas?

 

Geriausi metai buvo iki tėčio mirties. Iki 2022-ųjų kiekvieni metai buvo vis geresni, o paskui viskas sugriuvo, atrodo, kad dalelė manęs išėjo ir nėra nieko, kuo galėčiau ją pakeisti. Gal kažkada, kai praeis tas skausmas, galėsiu sakyti, kad dabar geriausi mano metai. Nors darbo atžvilgiu vasara rekordinė ir viskas iš esmės gerai, vis tiek yra ta tuštuma.

 

Kas jus daro laimingą?

 

Kai vykstu atostogauti, kai ilsiuosi su šeima. Neseniai su drauge vykome į Maroką, prieš tai su šeima buvome Tailande, paskui slidinėti. Nors, tiesą sakant, slidinėjimo nelaikau atostogomis, man tai labiau darbas (šypsosi). Dabar esu išvykusi į Turkiją, vėliau keliausiu į Ispaniją. Nors vesiu vestuves, šiek tiek laiko skirsiu poilsiui. Žinoma, kartu keliauja ir kompiuteris, reikia parašyti dešimt scenarijų renginiams, bet gal prie jūros geriau rašysis? (Šypsosi.)

 

Autorė Laima Samulė