Antropologės Mary Douglas teigimu, nešvarumai – tai tiesiog materija, atsidūrusi ne savo vietoje. Vis dėlto dauguma jų siekia kuo greičiau atsikratyti, ypač šiandien, kai higiena tapusi taip savaime suprantama, kad jos buvimas dažnai net nepastebimas kasdienėje rutinoje. Tačiau šiuolaikiniai higienos įpročiai – tai ilgo istorinio kelio rezultatas. Per žmonijos istoriją švaros samprata nuolat kito: nuo bandymų suprasti, kas yra švara, iki keistų apsivalymo ritualų. Visa tai vedė į dabartinį nuolatinį švaros siekį, kuris glaudžiai susijęs tiek su kūnu, tiek su socialiniais, kultūriniais ir net moraliniais lūkesčiais.

 

Pažintis su švaraCartoon,Roman,People,Wearing,Tunics,Relaxing,In,Thermal,Bath,Vector

 

Jau senovėje galima pastebėti pirmuosius žmonių bandymus palaikyti švarą. Ikikrikščioniškoje Romoje ir Atėnuose gėlo vandens tiekimas, viešosios pirtys ir net nuotekų sistemos buvo svarbios miesto infrastruktūros dalys. Žmonės dažnai maudydavosi pirtyse, kur ne tik siekė atsikratyti nešvarumų, bet ir palaikyti sveikatą bei bendrą savijautą. Bėgant laikui maudynių kultūra įgavo ir socialinę reikšmę – pirtys tapo vietomis, kur mezgami verslo ryšiai ir sprendžiami svarbūs klausimai. Visgi kasdienės higienos realybė dažnai skyrėsi nuo idealizuoto įvaizdžio, kurį kūrė turtingieji. Dauguma žmonių gyveno kartu su gyvūnais, o buitinių patogumų beveik nebuvo. Tualetai dažnai buvo įrengti tose pačiose patalpose, kur ir miegama. Pasituštinus ne visada buvo galimybė tinkamai apsivalyti – naudotos rankos ar bendro naudojimo medžiagos skiautės. Tualetinio popieriaus, žinoma, dar nebuvo, o gatvėse gausu atliekų, kurių niekas sistemingai nerinko.

 

Galiausiai imta ieškoti būdų, kaip iš miestų išvežti žmonių atliekas – naudotos upės ar paprastos kanalizacijos sistemos. Tačiau šios priemonės veikė netinkamai dėl nenuspėjamų gamtos sąlygų: potvynių metu atliekos vėl pasklisdavo po miestą, o sausros laikotarpiais upės virstavo dvokiančiomis stovinčio vandens masėmis. Galutine išmatų paskirties vieta tapo pievos ir laukai, todėl geriamojo vandens užterštumas buvo dažnas reiškinys. 430 m. pr. Kr. Atėnuose kilęs maro protrūkis (greičiausiai sukeltas vandens, užteršto bakterijomis) pražudė maždaug ketvirtadalį miesto gyventojų.

 

Viduramžiai taip pat nebuvo laikomi itin švariu istoriniu laikotarpiu. Gatvės buvo pilnos dvokiančių šiukšlių, išmatos išmetamos pro langus, o aplink zujo palaidi gyvūnai. 1347 m. Europą pasiekė juodasis maras – viena mirtiniausių pandemijų istorijoje. Manoma, kad epidemija taip greitai išplito dėl katastrofiškų higienos sąlygų, menko supratimo apie ligų plitimą ir klaidingų įsitikinimų – daugelis tikėjo, jog marą sukelia užterštas vanduo, todėl mažiau prausėsi, bijodami dar labiau susirgti.

 

Per kelerius metus maras trimis bangomis pražudė 20–50 milijonų žmonių, t. y. maždaug trečdalį Europos populiacijos. Tik vėliau, po katastrofiškų padarinių, buvo pradėti taikyti pirmieji karantino ir izoliacijos principai, taip pat priimti pirmieji įstatymai dėl gatvių švaros, siekiant pagerinti bendras higienos sąlygas.

 

Higiena tik turtingiems?

 

Nepaisant XVIII a. pastangų gerinti švaros sąlygas, daugelis tuo metu taikytų higienos metodų vis dar buvo pasenę ir toli nuo šiandienių standartų. Viena paplitusių praktikų – naktipuodžių naudojimas kambariuose. Po nakties jų turinį tiesiog išpildavo pro langą arba į lauko tualetus, todėl miestų gatvėse tvyrojo nemalonūs kvapai, o aplinka tapdavo antisanitarinė. Tokių atliekų tvarkymas kėlė iššūkį, nes gyventojų įpročius keisti buvo sunku, be to, trūko infrastruktūros. Nors buvo dedamos pastangos keisti situaciją, realios naudos jos neatnešdavo – nuotekų sistemos buvo nepakankamos, o atliekos dažnai keliaudavo tiesiai į upes, užteršdamos pagrindinius vandens šaltinius. Dėl šios priežasties plito vandeniu perduodamos ligos, tokios kaip cholera ir dizenterija, kurios nusinešė tūkstančius gyvybių. Ši situacija pabrėžė, kokia svarbi yra ne tik individuali, bet ir sisteminė visuomenės higiena.

 

Asmeninės higienos praktika XVIII a. vis dar buvo toli nuo šiandienos standartų. Reguliarios maudynės buvo retas reiškinys – daugelis žmonių nesiprausdavo ištisomis savaitėmis ar net mėnesiais. Švaraus vandens trūko, be to, jis buvo brangus, todėl reguliarus prausimasis tapo prabanga, kurią galėjo sau leisti tik pasiturintieji. Dėl to tarp gyventojų paplito nemalonūs kūno kvapai, kartu – odos ligos ir įvairios infekcijos. Prausdavosi retai ne tik dėl finansinių ar praktinių priežasčių, bet ir dėl menko supratimo apie mikroorganizmus ir jų poveikį sveikatai. Dažnai žmonės neplaudavo net rankų, o tai dar labiau prisidėdavo prie ligų plitimo.

 

Plaukų šukavimas buvo svarbus kasdienis ritualas, padėdavęs pašalinti dienos dulkes, o kartais net gyvius. Tuo metu daug diskutuota, kaip dažnai reikėtų trinkti plaukus. Vieni teigė, kad dažnas plovimas gali pakenkti sveikatai ir sukelti ligų, kiti pabrėžė jo naudą plaukų būklei. Plaukų plovimas paprastai nebuvo kasdienės higienos dalis – daugeliui žmonių tai buvo retas veiksmas. Vietoj to plaukai buvo dengiami pomada, gaminta iš gyvūninių riebalų. Ši medžiaga, nors ir maloniai kvepėjo, naudota tam, kad plaukai atrodytų lygūs ir gražūs tarp retų plovimų. Su švara tai turėjo mažai ką bendro– lipni pomada tik pritraukdavo utėlių ir kitų parazitų. Visgi kai kurie laikė ją vertinga priemone, nes tikėjo, kad ji skatina plaukų augimą, gydo nuplikimą ir kitaip gerina plaukų būklę.

 

XVIII a. dantų priežiūra nelaikyta prioritetu, o odontologų dar nebuvo. Dantis dažniausiai gydydavo kirpėjai. Be to, kad jie kirpdavo plaukus, taip pat galėjo išrauti ar „sutaisyti“ dantį, dažnai be didesnio pasirengimo ar nuskausminimo. Tuo metu dantų būklę paprastai lėmė žmogaus socialinė padėtis. Kuo turtingesnis asmuo, tuo mažesnė tikimybė, kad jam teks kreiptis į vietinį kirpėją dantų skausmo klausimais – sveikesnė mityba ir galimybė įsigyti priežiūros priemonių turėjo įtakos dantų sveikatai. Turtingieji galėjo sau leisti dantų miltelius, šepetėlius, liežuvio grandiklius, krapštukus ir burnos skalavimo skysčius. Štai neturtingi žmonės ieškojo pigesnių alternatyvų – dantų miltelius keisdavo į suodžius ar druską. Nepaisant besiformuojančių higienos įpročių, netinkama mityba dažnai darė poveikį ne tik burnos sveikatai, bet ir visam virškinimo traktui. Ji galėjo sukelti blogą burnos kvapą, dantenų ligas ar dantų irimo procesus. Įdomu tai, kad cukrus tuo metu dar nebuvo plačiai paplitęs, todėl pasiturintys žmonės, valgę daugiau natūralaus, maistingo maisto, neretai turėjo geresnius dantis, net jei ir nevalė jų šiuolaikiškai suprantama prasme.

 

Kasdienė burnos higiena tuo metu galėjo apsiriboti paprastais veiksmais – burnos skalavimuvandeniu, dantų valymu audiniu ar mediniu krapštuku. Vėliau atsirado ir dantų milteliai–ankstyvoji dantų pastos forma, kurie pamažu keitė žmonių įpročius. Iki XVIII a. vidurio populiariausios burnos higienos priemonės buvo dantų milteliai, dantų šepetėlis, liežuvio grandiklis ir burnos skalavimo skystis. Masinės gamybos dantų šepetėliai, prieinami ir žemesnių klasių žmonėms, pasirodė tik 1780 m. ir tapo reikšmingu žingsniu asmeninės burnos higienos raidoje.

 

Balta – turto spalva

 

XVIII a. pradžioje švara sieta ne su maudynėmis, o su dėvimais drabužiais. Baltas skalbinys buvo turto ir statuso ženklas, nes ne kiekvienas galėjo sau leisti dažnai skalbti ir keisti drabužius. Pasiturintys žmonės galėjo turėti kelias dešimtis švarių marškinių, kad prireikus, pavyzdžiui, suprakaitavus, būtų galima tuoj pat apsivilkti švarius. Švarūs rūbai dažnai atstodavo asmeninę higieną, ypač kai maudynės buvo retos. Pavyzdžiui, moterys po pasivaikščiojimų persirengdavo ką tik dėvėtą suknelę kita, taip atsikratydamos prakaito, kvapų ir dulkių. Pasakojama, kad Prancūzijos karalius Liudvikas XIV per visą savo gyvenimą maudėsi tik du kartus. Paprastai jis apsiribodavo veido ir rankų plovimu, o kūną valydavo drėgnu skudurėliu. Tokia praktika nebuvo išimtis – tuo laikotarpiu maudymasis buvo retas ir dažnai siejamas su ligų rizika. Tik XVIII a. pabaigoje maudynės pamažu tapo kasdienės rutinos dalimi, ypač tarp aukštesniųjų klasių. Švarios rankos, tvarkinga išvaizda ir higieniškas elgesys ėmė reikšti ne tik tvarką, bet ir socialinį prestižą.

 

Priešingai nei jo pirmtakas, karalius Liudvikas XV maudydavosi dažnai. Jis buvo žinomas dėl savo ypatingos švaros: turėjo du atskirus vonios kubilus– pirmasis skirtas nešvarumams nuo odos pašalinti, o antrasis – nuplauti tai, kas dar liko po pirmojo plovimo.

 

Daugiau dėmesio namams

 

XVIII a. švara įgavo ne tik naujas formas asmens higienoje, bet ir tapo svarbi buityje – kiekvienuose namuose. Žmonės ėmė taikyti įvairius valymo metodus, kad palaikytų tvarkingą ir sveiką gyvenamąją aplinką. Vienas pagrindinių namų tvarkymo būdų buvo šlavimas. Grindys, dažniausiai medinės, akmeninės arba iš suspaustos žemės, buvo reguliariai valomos šluotomis, pagamintomis iš natūralių medžiagų – šakelių, šiaudų ar šepečių tipo įrankių.

 

Indai ir stalo įrankiai buvo plaunami vandeniu ir muilu. Kartais naudoti ir natūralūs šveitikliai – smėlis ar pelenai, padėdavę pašalinti įsisenėjusius nešvarumus. Drabužiai ir patalynė buvo skalbiami dideliuose mediniuose kubiluose, dažnai lauke. Dėmėms šalinti naudotas muilas, gaminamas iš gyvulinių riebalų ir šarmo, o saulės šviesa veikė kaip natūralus baliklis, padedantis pašviesinti audinius.

 

Kai kuriems daiktams buvo naudojami specialūs valymo įrankiai ar medžiagos. Žalvario ir vario dirbiniaibuvo poliruojami actu, druska arba abrazyviniais milteliais, gamintais iš smulkių akmenų. Tokios priemonės padėdavo atkurti metalinių paviršių blizgesį ir spindesį, kurie tuo metu buvo laikomi ne tik estetikos, bet ir švaros bei gerovės simboliu.

 

Auorė Monika Budnikienė