Gyvename laikais, kai socialiniai tinklai diktuoja idealaus gyvenimo scenarijus: tobulas kūnas, nepriekaištinga karjera, nuostabūs vaikai, pavydą keliantys atostogų kadrai… Tačiau vis daugiau žmonių pavargsta nuo šio spektaklio. Jie renkasi netobulumą – kitaip sakant, tikrą gyvenimą su visomis jo spalvomis. Atsisako apsimetinėti, ieško gilesnio ryšio, leidžia sau būti žmonėmis, o ne įvaizdžiais. Kodėl autentiškumas – ne silpnumas, o vidinė stiprybė? Ir kaip pradėti gyventi be filtrų?

 

Ką reiškia gyventi autentiškai?Surrender,And,Praising,Concept:,Silhouette,Of,Healthy,Christian,Woman,Raised

 

Autentiškas gyvenimas – tai gyvenimas pagal vidinę tiesą, o ne išorinius lūkesčius. Tai reiškia priimti save visapusiškai – su stiprybėmis, trūkumais, baimėmis ir troškimais – ir leisti sau gyventi pagal savo vertybes, o ne pagal tai, ko tikisi visuomenė, šeima ar darbdaviai. Autentiškumas – tai ne tik nuoširdumas. Tai kur kas gilesnis procesas, apimantis savęs pažinimą, drąsą keistis ir gebėjimą atsispirti spaudimui tapti tuo, kuo iš tiesų nesi.

 

Pasak psichologo Karlo Rodžerso, vieno iš humanistinės psichologijos pradininkų, autentiškas gyvenimas reiškia tapimą savimi. Tai įvyksta tada, kai žmogus pasiekia dermę tarp savo idealiojo „aš“ ir tikrojo „aš“. Kai ši dermė nėra pasiekiama, kyla vidinė įtampa, kaltė ir tuštuma.

 

Dar senovės Graikijoje Sokratas skatino gyventi sąmoningai ir pažinti save. Filosofas Frydrichas Nyčė kalbėjo apie „tapimą tuo, kuo esi“ – individualumo atskleidimą per nuolatinę kovą su išoriniais normatyvais. Šiuolaikinėje psichologijoje profesorė Brené Brown autentiškumą apibrėžia kaip sąmoningą kasdienį pasirinkimą: būti savimi, leisti sau būti pažeidžiamam ir atsisakyti apsimetimo.

 

Daugelis žmonių painioja autentiškumą su emocionaliu atvirumu ar tiesmukumu. Tačiau tai nėra tas pats, kas sakyti viską, ką galvoji. Autentiškumas – tai ne atvirumas be ribų, o gyvenimas, kuriame derinamas nuoširdumas ir sąmoningumas. Tai reiškia ištikimybę savo vertybėms, net kai tai nėra populiaru ar patogu. Pavyzdžiui, žmogus, nusprendžiantis keisti profesiją, nes nebenori dirbti statusą teikiančio, bet jam svetimo darbo, elgiasi autentiškai. Štai tas, kuris lieka toje pačioje pozicijoje vien tam, kad atitiktų tėvų ar visuomenės lūkesčius, nors viduje jaučiasi nelaimingas, gyvena pagal socialinį scenarijų, o ne pagal savo vidinę tiesą.

 

Galima teigti, kad XXI amžiuje autentiškumas tampa savotišku revoliuciniu aktu. Visuomenėje, kurioje viešpatauja filtruotas turinys, tobulumo kultas ir nuolatinis lyginimasis, žmonės vis dažniau skatinami slėpti tikrąjį „aš“. Nuo vaikystės mokomės „elgtis tinkamai“, „nesipriešinti“, „pritapti“ – autentiškumas prieštarauja šioms taisyklėms. Socialinių tinklų eroje būti nuoširdiems, pažeidžiamiems ir netobuliems tampa drąsia, sąmoninga pozicija. Tai ne silpnumo, o brandos ženklas. Tyrimai rodo, kad autentiški žmonės patiria didesnį pasitenkinimą gyvenimu, mažiau streso ir užmezga gilesnius santykius. Šiandien autentiškumas reiškia daugiau nei vien individualumą – tai ir socialinis atsakas į paviršutinišką, reklamos formuojamą pasaulį, kuriame dažnai ieškoma ne tik dėmesio, bet ir savigarbos. Būti tikriems reiškia būti gyviems. Tai reiškia nesislėpti nuo savęs ir parodyti kitiems, kad ir jie gali būti tokie.

 

Kodėl apsimetinėjame?

 

Galima išskirti kelias pagrindines priežasčių grupes, kurios mus veda į filtrų ir tariamai tobulo gyvenimo pasaulį.

 

Psichologinės priežastys. Žmogus yra sociali būtybė, todėl vienas stipriausių instinktų – būti priimtam. Tyrimai rodo, kad socialinis atstūmimas suaktyvina tas pačias smegenų sritis kaip ir fizinis skausmas. Tai reiškia, kad ignoravimas, atmetimas ar kritika gali būti ne tik emociškai nemalonūs, bet ir realiai skausmingi.

 

Dėl to daugelis instinktyviai stengiasi prisitaikyti – keičia savo elgesį, slopina tikruosius jausmus, renkasi „saugesnį“ veidą. Net vaikystėje išmokstame, kad už vienokį elgesį gauname meilę, o už kitokį – atmetimą. Taip formuojasi asmeninės kaukės, kurias pradedame dėvėti atsižvelgdami į situaciją – ir ilgainiui jų vis daugėja.

 

Vaikystės patirtys ir socialiniai veiksniai. Nuo mažens dažnai girdime tokius pasakymus: „Nebūk toks jautrus!“, „Nesielk keistai – ką kiti pagalvos?“, „Tylėk, nes dabar ne vieta ir ne laikas.“ Tokie žodžiai, net jei tariami iš gerų paskatų, siunčia aiškią žinutę: tavo tikros emocijos, norai ar mąstymas – netinkami. Ieškodamas meilės ir saugumo, vaikas išmoksta save cenzūruoti. Jei šeimoje emocinis atvirumas buvo baudžiamas arba ignoruojamas, suaugęs žmogus dažnai neleidžia sau būti savimi. Jis internalizuoja nerašytą taisyklę: „Esu saugus tik tada, kai apsimetu.“

 

Perfekcionizmo ir pataikavimo kultūra. Ilgą laiką mūsų kultūra šlovino gebėjimą prisitaikyti, išlaikyti „gerą veidą“ ir su visais sutarti. Toks elgesys dažnai vertinamas siekiant karjeros, santykių, net teigiamos viešos nuomonės. Tačiau tai veda prie nuolatinio pataikavimo – kai žmogus praranda ryšį su savimi, nes pernelyg orientuojasi į kitų poreikius. Jis dažnai sako „taip“, kai viduje nori pasakyti „ne“. Tuomet ima kauptis pyktis, nuovargis ir vienišumas. Perfekcionizmas šiuo atveju – artimas giminaitis. Tai vidinis balsas, kuris sako: „Jei nebūsiu tobulas, nebūsiu vertas meilės.“ Tokie žmonės dažnai jaučiasi tušti net tada, kai, rodos, viską darė „teisingai“.

 

Neurobiologija. Kai žmogus nuolat slopina savo emocijas ar mąstymą, jo organizmas patiria ilgalaikį stresą. Suaktyvėja amygdala – migdolo formos smegenų sritis, atsakinga už baimės signalų apdorojimą. Kartu padidėja streso hormono kortizolio lygis. Dėl to gali vystytis lėtinis nerimas, energijos stoka, nuotaikų svyravimai, miego sutrikimai, netgi autoimuninės ligos. Be to, sumažėja prefrontalinės žievės (atsakingos už sprendimų priėmimą, savęs refleksiją) aktyvumas. Ilgalaikis gyvenimas nesuderinus veiksmų su vidine tiesa fiziškai sekina. Kitaip tariant, apsimetinėjimas yra ne tik psichologinė, bet ir biologinė našta.

 

Skaitmeninis fasadas – filtrai keičia tapatybę

 

Socialiniai tinklai tapo pagrindine erdve, kur žmonės reprezentuoja save. Tačiau ši reprezentacija retai atspindi realybę. Dažniausiai matome kruopščiai atrinktas akimirkas: estetiškai pateiktus pusryčius, džiaugsmingas keliones, tobulus santykius. Taip formuojama filtruota realybė – gyvenimo versija, atrodanti be trūkumų. Problema ta, kad daugelis vartotojų šią reprezentaciją priima kaip tikrą gyvenimą. Psichologai tai vadina socialiniu palyginimu, kuris lemia žemą savivertę, nerimo sutrikimus, net depresiją. Kai aplinkinių gyvenimas atrodo įspūdingesnis, sėkmingesnis, tobulesnis, natūraliai kyla mintis: „kas su manimi kažkas negerai?“

 

Maža to, gyvename filtrų kultūroje, kurioje iškreipiami ne tik veidai ir kūnai, bet ir tapatumas. Nuo odos glotninimo iki virtualaus makiažo – filtrai tapo įprastu įrankiu, formuojančiu mūsų išvaizdą skaitmeninėje erdvėje. Deja, ilgainiui jie keičia ir tai, kaip matome save realybėje. 2021 m. „American Academy of Facial Plastic and Reconstructive Surgery“ atliktas tyrimas parodė, kad net 72 % chirurgų pacientų norėjo panašėti į save socialiniuose tinkluose, jų nebetenkino reali išvaizda. Psichologijoje šis reiškinys vadinamas „Snapchat dismorfija“ – tai būsena, kai žmogus ima trokšti atrodyti taip, kaip per filtrus, nes realus „aš“ atrodo nepakankamas. Toks tapatumo ir išvaizdos iškraipymas mažina autentiškumo jausmą. Asmuo vis mažiau priima save tokį, koks yra, o jo savastis ima priklausyti nuo virtualaus įvaizdžio. Kitaip tariant, skaitmeninis atvaizdas pradeda formuoti ne tik išorę, bet ir vidinį pasaulį.

 

Socialiniai tinklai paskatino naują reiškinį – savęs, kaip prekės ženklo, kūrimą. Net eiliniai vartotojai jaučia spaudimą kurti vientisą, patrauklią „internetinę personą“. Tai skatina gyventi dėl kitų žvilgsnių. Vartotojas ima kurti ne tik vizualinį įvaizdį, bet ir koreguoja elgesį pagal tai, kas „gerai veikia“, „surinenka daugiau patiktukų“. Tokiu būdu tapatybė ne kuriama, o kuruojama, slepiant tai, kas tikra, nepatogu ar pažeidžiama.

 

Ilgainiui toks autentiškumo praradimas virsta identiteto suskaidymu – žmogus nebesuvokia, kas jis yra be ekrano. Atsiranda ir emocinis nuovargis – nuolatinės pastangos būti „įdomiam“ sekina. Dėl to silpnėja ir santykiai – jie tampa paviršutiniški, grįsti vaizdu, o ne tikrumu. Socialinių tinklų kultūra skatina gyventi vadinamąjame paviršiuje, kur jausmai, kūnas, net mintys yra modifikuojami. Tai mažina žmogiškumo patirtį – nes tikrumas ir autentiškumas slypi ne tobulume, o netobulume.

 

Geros naujienos – vis daugiau žmonių sąmoningai renkasi autentiškumą. Auga „#nofilter“, „#realtalk“, „#realitycheck“ bendruomenės, kurios dalinasi netobulais kadrais, tikromis emocijomis, pažeidžiamumu. Tai rodo, kad ima formuotis pasipriešinimo judėjimas, skatinantis tikrą ryšį, o ne tik vizualinį įspūdį. Toks skaitmeninis permąstymas svarbus ne tik asmeniškai, bet ir visuomeniškai – jis padeda grįžti prie to, kas svarbiausia: nuoširdumo, gylio, žmogiško ryšio esmės.

 

Ką prarandame, kai stengiamės visiems įtikti?

 

Vienas pagrindinių žmogaus socialinių poreikių – priklausyti. Norėdami būti mylimi, priimti, sėkmės lydimi, daugelis susikuria saugią, „priimtiną“ savęs versiją. Tačiau autentiškumas – išdrįsti būti tikriems, su trūkumais, nuomonėmis, ribomis – dažnai kelia grėsmę socialiniam statusui. Tai vadinama autentiškumo paradoksu: trokštame būti priimti tokie, kokie esame, bet bijome, kad atskleidę tikrąjį save būtent priėmimo ir neteksime. Todėl nuolat stengiamės įtikti, bet šitaip prarandame ryšį su savimi. Mokslininkai šį reiškinį vadina savigarbos suskaidymu – kai žmogus nebežino, kas jis iš tikrųjų yra. Šį reiškinį dažnai lydi nuolatinis nerimas, perdegimas, depresija.

 

Kai prisitaikome tam, kad būtume priimti, mes puoselėjame santykius ne per tikrumą, o per kaukes. Toks ryšys paviršutiniškas, nes mus myli už tai, kas nesame, negalime atsiverti ar parodyti silpnumo, todėl ilgainiui jaučiamės vieniši net tarp artimiausių žmonių.

 

Darbo aplinkoje tai pasireiškia kaip „profesinė kaukė“. Dėl jos darbuotojai slopina savo nuomonę, nesako idėjų, slepia emocijas. Tai riboja kūrybiškumą, mažina pasitenkinimą darbu, skatina pasitraukimą. Panašiai ir santykiuose – kai viską stengiamės daryti „teisingai“, o ne taip, kaip jaučiame, prarandame tikrumą ir artumą.

 

Autentiškumo galia

 

Kai žmogus nustoja apsimetinėti ir leidžia sau būti savimi, pirmiausia pasikeičia vidinė būsena – atsiranda laisvė kvėpuoti pilna krūtine. Jis ima aiškiau atskirti, kas tikra, o kas – primesta. Moksliniai tyrimai rodo, kad autentiški žmonės patiria mažiau streso, labiau pasitiki savimi ir išgyvena didesnį pasitenkinimą gyvenimu.

 

Elgdamiesi autentiškai pritraukiame žmones, kuriems patinka tikrasis „aš“. Tai reiškia mažiau paviršinių ryšių, bet daugiau nuoširdumo, abipusio priėmimo ir gilesnio emocinio intymumo. Tokie santykiai grindžiami ne patogumu, o tikrumu.

 

Autentiškas gyvenimas taip pat stiprina ryšį su savimi. Jis padeda aiškiau suvokti, kas mes esame, ko norime, ką jaučiame ir kokias vertybes puoselėjame. Tai tampa vidiniu kompasu, padedančiu priimti pasirinkimus. Autentiškumas sustiprina vidinį autoritetą – žmogus mažiau priklauso nuo kitų nuomonės ar vertinimo, nes pats žino, kas jis yra. Tai ne tik asmeninės laisvės, bet ir gilios vidinės ramybės šaltinis.

 

Mokytis būti tikriems

 

Autentiškas žmogus nebūtinai elgiasi impulsyviai ar tik pagal savo norus. Autentiškumas – tai ne anarchija. Tai gebėjimas derinti savo jausmus, vertybes su pagarba kitiems. Tikrasis autentiškumas reikalauja sąmoningumo: gebėti suprasti savo emocijas, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, būti pasiruošius augti, o ne tik gintis šūkiu „toks esu ir nieko nekeisiu“. Tai nuolatinis balansas tarp nuoširdumo ir jautrumo aplinkai. Būti autentiškam reiškia turėti stuburą, bet ne šarvus. Štai keletas būdų autentiškumui lavinti:

 

Sąmoningumas. Galima rašyti savirefleksijos dienoraštį. Užduokite sau klausimų: „Ar tai tikrai mano pasirinkimas?“, „Ar taip elgiuosi dėl kitų, o ne dėl savęs?“ Stebėkite, kuriose situacijose jaučiatės „išjungti“ ar „vaidinantys“.

 

Autentiškas bendravimas. Svarbu mokytis „aš“ kalbos: „Man tai svarbu“, „Jaučiu, kad…“, „Mano riba čia“. Pripažinkite savo emocijas, net jei jos nepatogios. Skirkite laiko pokalbiams be kaukių – su artimaisiais, draugais, terapeutu.

 

Saugios erdvės kūrimas. Ribokite laiką su tais, kurie kelia kaltės jausmą ar verčia slėptis. Kurkite aplinką, kurioje galima būti pažeidžiamiems be baimės būti atstumtiems. Leiskite sau klysti ir būti netobuliems.

 

Autorė Jūratė Survilė