Nebijau nei cukraus, nei miltų, nei šokolado

TV3 kulinarinės laidos „Kotrynos burtai“ vedėja Kotryna Starkienė su žiūrovais dalinasi pačios kurtais ir laiko patikrintais receptais. Nors nėra išranki maistui, žinoma moteris sako itin egzotinius patiekalus paliekanti ragauti vyrui. „Niekada nežavėjo mintis paskanauti svirplių ar tarakonų“, – nusišypso pašnekovė.

Artūro Moisejenko nuotrauka.

Kotryna, kodėl nusprendėte savo receptais dalintis su žiūrovais?

Idėja kilo spontaniškai. Galima sakyti, kad ši kulinarinė laida yra projekto „Starkus stato“ tęsinys: įsirengėme naujus namus, naują virtuvę ir pagalvojome, kodėl tuo gyvenimu iš virtuvės nepasidalinti su žiūrovais? Taip atsirado laida „Kotrynos burtai“.

Ar iš tiesų gaminant maistą esama tam tikros magijos, burtų?

Burtų tikrai yra. Kiekvienas maistą gaminantis žmogus sutiktų, kad gamindamas panaudoja tam tikrus burtus. Pavyzdžiui, kažkas turi ritualą tešlą sukti dvidešimt kartų ar pan. Kiekvienas žmogus gamindamas pagal tą patį receptą su tais pačiais ingredientas pagamina šiek tiek kitokį patiekalą. Niekada jis nebus identiškas kito žmogaus patiekalui. Man atrodo, čia ir slypi tie virtuvės burtai: įdedama savo energijos, rankų šilumos.

Maisto ruošimas jums visada buvo maloni veikla?

Visada patiko gaminti. Vienas mano studijuotų mokslų taip pat susijęs su maisto gamyba. Tiesa, būdama jaunesnė tam neskyriau tiek daug dėmesio ir negalvojau, kad kažkas ypatinga ruošti maistą. Mano mama skaniai gamina, močiutė irgi buvo puiki kulinarė ir konditerė. Taigi, augau aplinkoje, kur buvo gaminama daug, skaniai, ypatingai. Atrodė, kad taip visi gyvena ir taip pat gamina (šypsosi). Susilaukus vaikų pradėjau ruošti maistą kiek kitaip, reikėjo daugiau taikytis prie šeimos narių. Tik vėliau supratau, kad gaminu ne dėl to, kad reikia pamaitinti šeimą, bet todėl, kad tai mano pomėgis, aistra, o dabar tai virto ir darbu.

Kur kaupiate receptus?

Didžiausia bėda, kad dažnai naujai sugalvoto recepto neužsirašau. Vėliau bandau prisiminti, kaip gaminau, ir išeina kitoks patiekalas. Nuo senų laikų gaminamų patiekalų receptus esu užsirašiusi ir laikau specialioje metalinėje dėžutėje. Turiu ir daugybę užrašų knygų, kur surašyti ne tik receptai, bet ir mintys (ką su kuo derinti, kaip daryti), kurios kada nors virs realiais receptais. Gal prieš aštuonerius metus feisbuke susikūriau blogą „Penktadienio desertai“, kurį naudojau kaip receptų užrašų knygelę. Taip prasidėjo mano viešas kulinarinis kelias. Nesitikėjau, kad tiek žmonių pamėgs ir gamins pagal mano receptus. Galvojau, taip bus paprasčiau surasti draugių prašomus receptus. Galiausiai viskas išaugo į TV projektą.

Kas įkvepia kurti naujus receptus?

Įkvepia viskas: kelionės, gera nuotaika. Kartais ir bloga nuotaika, liūdesys – norėdama nusiraminto pradedu kažką gaminti ir pavyksta puikus patiekalas. Įkvepia kulinarinės ir grožinės knygos, filmai. Mėgstu išanalizuoti, ką žmonės valgo, ypač jei žiūriu senovinį filmą. Be galo įdomu atrasti, kas tuo laikotarpiu buvo populiaru, išsiaiškinti, kaip tie patiekalai gaminti. Ir Martynas grįžęs iš kelionių papasakoja, ką ragavo. Jei tikslaus pavadinimo nežino, stengiasi kuo tiksliau atpasakoti ir kartu bandome išsiaiškinti ingredientus bei atkartoti tą patiekalą.

Turite firminį patiekalą?

Vieną turiu. Tai per kiekvienas Kalėdas gaminamas macarons sausainių tortas su daug sluoksnių, pertepimų, biskvitų. Jis toks išskirtinis, reikalaujantis daug laiko, todėl ruošiu tik kartą per metus. Daugiau firminių patiekalų neturiu, nes tiek daug dar neišbandytų receptų, tiek neišragautų skonių, kad nesinori apsistoti ties keliais patiekalais. Manau, dar esu per jauna kiekvienai progai turėti po firminį patiekalą (šypsosi). Kai būsiu senutė – tada, o dabar pakanka vieno firminio patiekalo.

Pati esate išranki maistui?

Esu neišranki, galiu kasdien valgyti labai paprastai, nors daug kam atrodo, kad receptus kuriantis žmogus valgo skirtingus ir įvairius patiekalus kiekvieną dieną. Kita vertus, gali būti išranki ir kabinėtis prie maisto, kai kažkur nueini pavalgyti.

Ką įdomiausio esate ragavusi kelionių metu? Ko nesutiktumėte paragauti?

Manęs visiškai netraukia ir nežavi skrudinti svirpliai, tarakonai, keptos jūrų kiaulytės ir kiti patiekalai, kurie mūsų kultūroje nėra įprasti. Egzotinius patiekalus ragauti yra mano vyro darbas, o aš kelionėje mėgstu paskanauti vietinių patiekalų, būdingų to regiono virtuvei. Taip pat patinka nueiti į ypatingus restoranus, kurie garsėja tam tikru patiekalu, ir jo paragauti. Manau, kad dabar sunku žmones nustebinti maistu – visi daug keliauja ir daug ragauja, be to, ir Lietuvoje visko turime.

Maistas yra būtinybė, tačiau su juo susijusios ir tam tikros sveikatos problemos, antsvoris ir kt. Kaip išlaikote sveiką santykį su maistu?

Nors gaminu daug desertų ir labai mėgstu saldumynus, bet domiuosi sveika mityba ir nuolat atnaujinu savo namų bibliotekos skyrių, kur vien knygos apie sveiką gyvenseną. Turiu sukaupusi nemažai žinių ir pati vadovaujuosi keletu taisyklių. Svarbiausia – valgyti saikingai, nepersivalgyti; gerti daug vandens; nepradėti dienos saldžiai; nevalgyti deserto tuščiu skrandžiu; daryti pertraukas tarp valgymų ir kt. Nebijau nei cukraus, nei miltų, nei šokolado. Manau, jei desertą valgai kaip desertą, o ne pagrindinį patiekalą, nieko blogo nenutiks.

Namuose gaminate tik jūs? Kaip tai nevirsta nemalonia pareiga?

Net minčių nekilo, kad gali būti kitaip, nes vyras niekada nebuvo mėgėjas gaminti. Man maisto ruošimas nėra nemaloni pareiga ar prievolė, tačiau, žinoma, meluočiau sakydama, kad kiekvieną rytą su malonumu paskubomis ruošiu pusryčius šeimai (šypteli). Nesimėgauju kiekvieną kartą, bet maisto gaminimas man niekada nėra problema.

Būna, kad kažko pagaminti nepavyksta? Gal kokio patiekalo neruošiate, nes lyg užkeiktas – neišeina ir viskas?

Daug patiekalų nepavyksta iš pirmo, antro, net trečio karto, bet užsispiriu ir stengiuosi gaminti vėl ir vėl, kol išeina puikiai. Taip buvo su prancūziškais macarons sausainiais. Tada Lietuvoje juos kepdavo vienintelis restoranas, bet jie man nepriminė tikrųjų, valgytų Prancūzijoje. Tikrai praėjo laiko, kol juos pradėjau daryti tobulai, kol pavykdavo tokie, kokie ir turi būti. Tiesa, pagaminus dingo visas įdomumas, tad daugiau jų nebekepu.

Patinka būtent tie receptai, kurie nepavyksta iš pirmo karto, kur reikia įdėti darbo, pastangų. Nebūna taip, kad numoju ranka ir negaminu, nes nepavyksta. Net kelerius metus užtruko, kol išmokau kepti gerą, purų omletą. Įdėjau daug darbo ir dabar pavyksta puikiai be didelių pastangų.

Kokius patiekalus tobulinate dabar?

Dabar mano planuose – susidraugauti su mėsa, kepsniais. Esu panirusi į šią temą, domiuosi, kas vyksta mėsos viduje ją kaitinat, kaip pasiekti tobulą minkštumą ir reikiamą apskrudimą.

Kas suvalgo visus nepavykusius bandymus? Negaila išmesti?

Tiek filmuojant laidą, tiek kuriant naujus receptus namuose sunku pasiekti, kad absoliučiai niekas nekeliautų į šiukšlių dėžę. Bet labai stengiuosi, kad tai būtų kuo rečiau ir kuo mažiau. Pirmieji mano patiekalus ragauja namiškiai, o Martynas visada pasiryžęs suvalgyti viską, net jei ir nepavyko – jam viskas skanu (šypsosi). Be abejo, jei kažkas visiškai sudegė, anglies nevalgysi, tenka išmesti, tačiau jei kažkas pavyko netobulai, stengiuosi perdaryti į kitą patiekalą, pavyzdžiui, perkepusią mėsą ilgiau patroškinti padaže, kad suminkštėtų ir taptų sultinga. Taigi, dažniausiai viskas suvalgoma.

Mėgstate, kai jums pagamina maistą?

Taip, labai mėgstu. Patinka eiti į restoranus, ypač išbandyti naujai duris atvėrusius. Pastaruoju metu dėl laiko stokos to nepasitaiko dažnai, bet jei esame laisvesni ar atostogaujame, mielai valgome restoranuose, kavinėse.

Atidžiai planuojate maistą, pavyzdžiui, perkate ingredientus visai savaitei?

Ne. Anksčiau taip darydavau, bet pastebėjau, kad mane tai riboja. Nepatinka visai savaitei sudaryti meniu ir todėl, kad tai nesąžininga šeimos ir mano atžvilgiu – o jei ketvirtadienį visai nenorėsiu žuvies, bet ji jau pažymėta tai dienai, nupirkta? Mėgstu dažniau nueiti į turgų, specializuotas mėsos parduotuves, pasitarti su mėsininku, ką šiandien turi šviežesnio, geresnio, minkštesnio, pasitarti su šeimos nariais, ką jie norėtų valgyti šiandien vakarienei ar rytdienos pusryčiams. Kasdien gaminu tai, ko tądien norisi ir didelių apsipirkimų nedarau.

Nesijaudinate gamindama prieš kameras?

Jaudulio, žinoma, yra, bet ne dėl paties proceso – ar pavyks pagaminti? Jaudinuosi, ar receptas patiks žmonėms, ar jie gamins, ar nėra per paprasta arba kaip tik per daug sudėtinga. Niekada laidoje negaminu pagal naują receptą, visada ruošiu kažką, ką jau daug kartų esu išbandžiusi. Žinoma, nesu televizijos profesionalė, dirbanti eteryje daug metų, todėl kažkiek jaudinuosi.

Nebuvo baisu žiūrovams atverti savo namų, virtuvės durų, tapti žinomesniu žmogumi?

Buvo, bet pati kontroliuoju, kiek noriu įsileisti ir kiek parodyti. Žiūrovui gali atrodyti, kad rodau viską, bet iš tiesų tik nedidelę savo gyvenimo dalį. Be abejo, viešumas turi savo kainą, bet man patinka tai, ką darau, todėl nesigailiu įsileidusi žiūrovus į savo virtuvę.

Autorius Laima Samulė