Alfredas Adleris – austrų gydytojas, psichiatras, individualiosios psichologijos kūrėjas. Dažnai vadinamas mylimiausiu garsiojo Zigmundo Froido mokiniu. Nors pritarė ne viskam, ką teigė mokytojas, visgi šie du vyrai kartu padėjo psichologijos mokslo pagrindus. O A. Adleris dar ir atvėrė galimybes patiems geriau pažinti sąmonę bei asmenybę. Ir darė tai todėl, kad pats troško atskleisti savo sielos slėpinius.

 

Trys didieji troškimaiAlfred,Adler,Austrian,Medical,Doctor,,Psychotherapist,,Founder,Psychologist,Vector,Sketch

 

Būsimoji psichologijos ikona A. Adleris gimė 1870 m. vasario 7-ąją netoli Austrijos-Vengrijos imperijos sostinės Vienos. Tėvas Leopoldas Adleris buvo Vengrijos žydas. Motina Pauline Beer – pasiturinčio prekybininko dukra, grynakraujė austrė. A. Adleris buvo trečias iš šešių vaikų, fiziškai silpnas, sirgo rachitu. Kai jam buvo vos treji, jaunėlis broliukas mirė lovelėje, kur jiedu miegojo kartu. Tai buvo ankstyva ir traumuojanti pažintis su natūraliu gyvenimo ir mirties ciklu. Penkerių persirgo sunkiu plaučių uždegimu, buvo arti mirties. Suaugęs aprašė ankstyvąjį atsiminimą: nugirstą mamos pokalbį su gydytoju, kai šis sakęs, kad jau nelabai ką galima padaryti ir reikia ruoštis blogiausiam. Tuo metu, pasak Alfredo, jis nusprendė siekti trijų dalykų: išgyventi, tapti gydytoju ir pranokti tą, kuris negalėjo padėti. Berniukas išgyveno ir iš tiesų tapo gydytoju. Geresnis ar blogesnis – jau kitas klausimas, bet neabejotinai garsesnis. 1895 m. baigė Vienos universitetą ir pradėjo medicininę praktiką iš pradžių kaip oftalmologas, vėliau kaip bendrosios praktikos gydytojas. Jis dirbo Vienos priemiestyje, šalia pramogų parko ir cirko, o pacientai buvo cirko artistai, pasižymėję neįprastomis fizinėmis stiprybėmis ir silpnybėmis. Manoma, kad tuo laikotarpiu A. Adleris suformavo savo idėjas apie menkavertiškumą ir pranašumą. Matydamas, kaip žmogaus kūnas, susidūręs su fiziologiniu sunkumu, tarkime, prasta rega, kompensuoja jį išvystydamas kitą, pavyzdžiui, klausą, iškėlė prielaidą, kad tai turėtų tikti ir psichikai.

 

Svarbiausi susitikimai

 

Dar studijuodamas Vienos universitete 20-metis A. Adleris sutiko būsimą žmoną Raisą Epstein. Pora susituokė, vos po metų gimė dukra Valentina. Žmona tapo A. Adlerio atrama ir palaikė jį net tuomet, kai šis sumanydavo pasukti savo gyvenimą visai kita linkme, nei suplanuota. 1901 m. gimus antrai dukrai Aleksandrai, pradėjo gilintis į neurologiją ir psichiatriją. Feministinėmis ir socialistinėmis idėjomis užsidegusi žmona Raisa skatino vyrą vis giliau pasinerti į žmogaus proto tyrinėjimus. Neprieštaravo ir tada, kai sutuoktinis nutarė atsisakyti žydiškos kilmės ir priimti evangelikų tikėjimą. Nors pati užaugo žydų šeimoje ir puoselėjo šio tikėjimo tradicijas, nei vyro, nei vaikų neskatino vertinti žydiškos kilmės. Kai 1905 m. porai gimė sūnus Kurtas, A. Adleris jau rengė pirmąją knygą „Studija apie organų menkavertiškumą“, bet labiau gilinosi į menkavertiškumo jausmą nei tai, kodėl kai kurie kūno organai tėra rudimentai. Aistringas susidomėjimas psichologija galiausiai atvedė pas Z. Froidą. Iš pradžių vyrai dalijosi idėjomis ir A. Adleris su milžinišku susidomėjimo klausėsi Z. Froido įžvalgų. Jautėsi pamalonintas, kai šis jį vadindavo savo mokiniu, nors iš tiesų jie veikiau buvo beveik lygiaverčiai kolegos. Bėgant laikui A. Adleriui tapo per sunku priimti gerokai išpūstą Z. Froido ego ir nuolat pabrėžtinai demonstruojamą autoritetą. Visgi jie dirbo kartu ir padėjo tvirtus pagrindus psichoanalitiniam judėjimui. Šių dviejų vyrų susitikimas ir bendradarbiavimas abiem tapo svarbiu atspirties tašku.

 

Nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis

 

Tik štai atsispyrus galiausiai teko šokti skirtingomis kryptimis. Z. Froidas negalėjo priimti kai kurių A. Adlerio įžvalgų, mat jos prieštaravo kruopščiai sukurtai teorijai. Kai 1909 m. A. Adleriui gimė dukra Kornelija, Z. Froidas jo nepasveikino. Dviejų didžiųjų mokslininkų santykiai jau buvo pašliję. Vėliau netgi tapo priešiški. Z. Froidas aršiai kritikavo A. Adlerį, kuris niekada nepritarė tezei apie vaikų seksualumo reikšmę psichikos raidai, net vadino jį „paranojiku, slopinančiu homoseksualius polinkius“. Taip mylimiausias mokinys tapo nekenčiamu priešininku. Galiausiai 1911 m. A. Adleris atsiskyrė nuo Z. Froido Psichoanalizės draugijos ir įkūrė savąją Laisvosios psichoanalizės draugiją. 1912-aisiais išleido knygą „Apie nervingąjį charakterį“, kurioje apibendrino pagrindines individualiosios psichologijos koncepcijas. Dar po dvejų metų savo draugiją pavadino Individualiosios psichologijos draugija. Tai tapo jo viso gyvenimo darbo pagrindu. Dirbdamas Individualiosios psichologijos draugijoje kūrė savitą psichologijos šaką, kuri skyrė dėmesį skirtas socialiniam gyvenimui ir visuomenės gerovei. A. Adleris akcentavo lygiavertiškumo, pilietinių teisių, abipusės pagarbos ir demokratijos plėtrą kaip vertybinį pagrindą. Jis įsteigė vaikų pagalbos centrus, buvo vienas iš šeimos ir grupių konsultavimo pradininkų, pedagogų ir plačiajai visuomenei skirtų psichologijos mokymų pionierius. A. Adleris, tarsi siekdamas viešai paprieštarauti Z. Froidui, rašė: „Kiekvienas žmogus siekia svarbos, bet žmonės visuomet suklysta, jeigu nepripažįsta, kad jų asmeninis reikšmingumas slypi indėlyje į kitų gyvenimus.“

 

Pasaulinių karų žymės

 

A. Adleriui gilinantis į žmogiškosios prigimties paslaptis, per pasaulį ritosi Pirmojo pasaulio karo, tuomet vadinto Didžiuoju, banga. Nors psichologas troško aprašinėti savo atradimus, tačiau atliko pareigą ir ėmėsi vadovauti karo ligoninei Vienoje. 1919 m. sostinėje įkūrė pirmąją vaikų reabilitacinę kliniką. Po kelerių metų tokių įstaigų Vienoje jau buvo 30, jose dirbo A. Adlerio mokiniai. Kiekvienoje personalą sudarė gydytojas, psichologas ir socialinis darbuotojas. Dar vėliau tokios klinikos atsirado Nyderlanduose, Vokietijoje, JAV. Karui pasibaigus jis rašė knygas, kuriose kruopščiai dėstė metodiką, kaip gydytojai galėtų konsultuoti vaikus, suaugusiuosius, poras ir prisidėti prie visuomenės psichikos gerovės. Susidomėjimas jo darbais sparčiai augo. Pakviestas į JAV, Niujorko Kolumbijos universitete ėjo garbingas profesoriaus pareigas, bet vis dar dirbo su pacientais. Gyvendamas Amerikoje pradėjo gilintis į homoseksualumo fenomeną ir lytiškumo studijas. Nors pats griežtai pasisakė prieš tos pačios lyties asmenų santykius, visgi atliko nemažai tyrimų, kurie vėliau panaudoti ginant žmonių teisę į seksualinę laisvę. Austrijoje pradėjus plisti antisemitinėms nuotaikoms, su visa šeima galiausiai emigravo į JAV. Čia jis toliau sėkmingai tęsė profesinę veiklą. A. Adleris mirė 1937 m. – tais metais keliavo po Europą ir skaitė viešas paskaitas. Širdies smūgis ištiko Airijoje, Aberdyno universitete, per rytinį pasivaikščiojimą, pakeliui į ligoninę jo gyvybė užgeso. Jam tuomet buvo 67 metai. A. Adleris paliko didžiulį palikimą. Be gausybės knygų, du jo vaikai tapo psichiatrais ir tęsė tėvo darbą.

 

Šeima – gyvenimo eksperimentas

 

Visa A. Adlerio šeima buvo susijusi su jo moksline veikla. Net galima sakyti, kad būtent jie tapo pirmojo šio garsaus psichiatro eksperimento dalyviais. Analizuodamas santykius su žmona atrastų dėsningumų nesibodėjo naudoti moksliniuose straipsniuose. Alfredo ir Raisos santykiai nebuvo tobuli, visgi jų ryšys apibūdinamas kaip darnus ir artimas. A. Adleris buvo įsitikinęs, kad jokios gyvenimo apraiškos negalima nagrinėti atskirai: viskas yra dalis asmenybės visumos. O šeima – viena svarbiausių šios dėlionės detalių. Tad neretai vadinamas šeimos terapijos pradininku. Viena iš dalių, lemiančių žmogaus individualybę, yra vaiko pozicija šeimoje – vaikų gimimo eiliškumas. A. Adleris pirmasis nustatė eiliškumo pozicijų (vienturtis, vyriausias, vidurinėlis, jaunėlis iš dviejų vaikų, jauniausias iš trijų ir daugiau vaikų) reikšmę charakteriui. Ši teorija neatsirado iš niekur. Ji sukurta atidžiai stebint savo keturis vaikus ir jų tarpusavio santykius, vertinant pasiekimus ir bendravimą. A. Adlerio manymu, charakteris susiformuoja veikiant gyvenimo būdui, t. y. vaikystėje suformuotų siekių sistemai. Suaugusiųjų visagalybės akivaizdoje vaikas jaučiasi menkavertis ir siekia įveikti šį „nevisavertiškumo kompleksą“ (Adlerio terminas), savaip siekdamas pranašumo. Tai raktas į tikrąjį savo asmenybės ir turimų psichologinių problemų pažinimą. A. Adlerio suformuota teorija šiandien vis dar naudojama. Nors šiuolaikinis psichologijos mokslas ją patobulino, tačiau pagrindinės idėjos daug kartų patvirtintos ir tapo patikimu psichoterapeutų darbo įrankiu.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė