Mūsų pasaulį kuria ir valdo žodžiai

 

Fizikas Kęstutis Račkaitis – Kauno Žaliakalnio vaidila. Jo teigimu, burtai – neatsiejama senosios lietuvių tautos pasaulėžiūros dalis. Kokią įtaką mums daro žodis, kada ir kodėl mūsų pasaulis tarsi skilo į dvi dalis – medžiagiškąją bei dvasinę, ir kalbamės su vaidila, gebančiu sujungti mokslinį ir dvasininko matymą, o savo tekstais apie pasaulį dalinasi puslapyje kriviu-krivis.lt.

 

 

Sigito Kazlausko nuotrauka

 
Kęstuti, esate fizikas, drauge – vaidila. Kaip juo tapote?

   

Smalsumas. Viskas per smalsumą. Fizika tiria supantį pasaulį, aiškina, kaip juda planetos, žvaigždės ar kaip veikia kišenėje gulintis išmanusis telefonas. Vaidila vienaip ar kitaip susijęs su dieviškuoju pasauliu. Gyvename visuomenėje, kurioje sunku suvokti, kad supantis ir dieviškasis pasaulis nėra du atskiri pasauliai. Tai vienas ir tas pats pasaulis, į kurį bėgant laikui išsiskyrė požiūris, tad dabar matome tarsi du nesuderinamus pasaulius.

 

Noras pažinti pasaulį vaikystėje mane padarė fiziku. Plečiantis žvilgsniui ir suvokimui, akiratin įpuolė ir dieviškasis pasaulis. Kaip fizikos vadovėlis nupasakoja supantį kasdienį pasaulį, taip lietuvių tautos palikimas – papročiai, tautosaka, visa nekalbinė aplinka yra tarsi atversta knyga, skirta dieviškajam pasauliui pažinti. Šį pasaulį iš pradžių bandžiau tyrinėti iš šalies – siekiau susipažinti su senuosius papročius puoselėjančiais žmonėmis. „Romuvos“ vadovas, krivis Jaunius, Jonas Trinkūnas, pasiūlė prisijungti prie „Romuvos“ judėjimo. Atsisakiau, nes neįsivaizdavau savęs kaip dvasininko. Maniau, „Romuvos“ veiklą pakaks tirti iš šalies. Visgi kriviui Jauniui išėjus, „Romuvoje“ prasidėjo judesys, kurį pažinti buvo galima tik iš vidaus. Taigi, smalsumo vedamas ir iš esmės dėl atsitiktinių įvykių tapau „Romuvos“ vaidila. Iš pradžių vaidilos vardo nelabai vertinau, nes viskas prasidėjo tarsi nuo žaidimo, smalsumo patenkinimo. Tačiau žodžiai ir pavadinimai turi galią, keičia gyvenimus. Veikla „Romuvoje“, apeigų vedimas, ugnies saugojimas, žmonių švietimas tapo mano kasdienybe, netikėtai sau pačiam tapau dvasininku, vaidila.

   

 

Sigito Kazlausko nuotrauka

 

Koks vaidilos vaidmuo šiandieniame pasaulyje? Kodėl svarbu išlaikyti pagoniškas tradicijas?

   

„Būrėjos“ leidinys turėtų kaip niekas kitas geriau suvokti, kad mūsų pasaulis kupinas burtų ir kerų. Atsakysiu į klausimą pradėdamas nuo klausime esančių kerų išsklaidymo, priešingu atveju tiesiog prisidėčiau prie jų platinimo.

 

Mūsų pasaulį kuria ir valdo žodžiai. Paprasčiausias ir šiuo metu, matyt, akivaizdžiausias pavyzdys būtų kaimyninių šalių santykis su žodžiu karas. Vieniems šis žodis yra kasdienybė ir net priežastis paaukoti gyvybę, kitiems šis žodis uždraustas. Išeina taip, tarsi tai, kas vyksta šalia jų, kas daroma jų vardu, jų pačių visiškai neliečia. Kitaip pasakius, vieno žodžio (ne)vartojimas nulemia daugelio elgesį bei likimus. Žmonės, priversti girdėti ir vartoti tik tam tikrus žodžius, praranda laisvę, įkliūva į savotiškas kerų pinkles. Kerų paskirtis – skleisti miglą į akis, atbukinti aštrų regėjimą, nupiešti aukai pasaulio vaizdą, palankų kerų skleidėjui. Kerų skleidėjas tarsi dievas kuria pasaulį, kuriame apgyvendina aukas. Tokiu atveju vaidilos darbas yra sklaidyti kerus, atverti žmogui akis, kad pats pamatytų dieviškąjį pasaulį ir tuomet jau pats rinktųsi, kuriuo keliu eiti.

 

 

Austėjos Kuršvietytės nuotrauka

 

Tačiau jūsų pateiktas pavyzdys liečia politiką. Norite pasakyti, kad vaidila, kaip koks politikas, turi aiškinti, kas šiuo metu tinkama?

   

Nemanau, kad dvasininkas turėtų kištis į politinį gyvenimą. Visgi riba tarp politikos ir dvasinio mokymo kartais tikrai ištirpsta. Net aukščiausi dvasininkai naudoja sakyklas politinėms pažiūroms skleisti. Kerai dažnai persipina su politika, nes tai visuomenės valdymo būdas. Štai ir jūs klausiate apie pagoniškas tradicijas. Abu žodžiai priklauso kerų sričiai ir atspindi tam tikrą politiką. Būdami svetimžodžiais, jie nėra aiškūs mūsų sąmonei, todėl tinkami miglai skleisti. Žodis pagonis atėjo iš krikščionybės, jo pirminė reikšmė lotynų kalboje buvo „kaimietis, neišmanėlis, prastuolis, ne karys“. Krikščionybė iki šiol šį žodį vartoja dieviškajam pasauliui suskaldyti į dvi dalis – teisingąjį ir neteisingąjį. Lietuvių pasaulėžiūra, tūkstančius metų kaupta patirtis, atsidūrė neteisingoje dalyje. Žinau, dieviškasis pasaulis yra vientisas, ir tą pasaulį skaldančią ribą turėčiau iš žmonių sąmonės ištrinti. Taip suvokiu savo, kaip vaidilos, pareigą.

 

Kiti „Romuvos“ vaidilos atvirkščiai – jiems žodis pagonis patinka ir mielai juo vadinasi, nes būtent taip bando save atriboti nuo krikščionių. Manau, tai tiesiog paklusimas primestoms žaidimo taisyklėms. Nematau reikalo ginčytis ar kovoti nei su krikščionimis, nei su „Romuvos“ vaidilomis. Daug lengviau parodyti dieviškojo pasaulio vienybę. O kas jį nori skaldyti – tegul skaldo.

 

 

Austėjos Kuršvietytės nuotrauka

 

O kas tuos pasaulius jungia?

 

Pasaulio vienovę nurodo tautos palikimas: pasakos, dainos, sakmės, giesmės. Visa tai – didelis turtas. Ir štai tas palikimas, tas turtas įvardinamas svetimžodžiu tradicija. Mūsų sąmonė svetimžodžiui tradicija neranda atitikmenų ir todėl negali visiškai bei teisingai jo įvertinti. Pastebėjau, kad jaunimui tradicija dažnai siejasi su atgyvena, nelabai vertingu daiktu, kitaip pasakius, žodis tradicija veikia kaip migla, pridengdama daikto tikrąją vertę. Štai žodžiai palikimas, išmintis, patirtis nurodo į vertę, į tai, kas išlieka ir gali būti perduota paveldėtojams, vadinasi, turėtų būti ypač saugoma.

 

Atmetus visus kerus, jūsų anksčiau užduotas klausimas turėtų skambėti ne „kodėl mums svarbu išlaikyti pagoniškas tradicijas?“, o „kodėl mums svarbu išlaikyti lietuvių palikimą, išmintį?“. Atsakymas paprastas – lietuvių palikimas, protėvių išmintis yra tiesiausias kelias pažinti dieviškąjį pasaulį, o per jį – ir pačius save. Kasdienis pasaulis nuolat kinta ir tik nedidelė jo dalis išlieka pastovi. Ta mažai kintanti dalis yra mūsų tautos esmė, tai, kuo (ne)sąmoningai kliaunamės ir tai, kas pasirodys vertingiausia nugyvenus savo dienas. Žmogus gyvas tik tol, kol mąsto. Kai nustoja mąstyti, jis jau nebelaikomas gyvu. Jis gali judinti galūnes ir atrodyti kaip gyvas, tačiau zombis nelaikomas gyvu. Visavertis žmogus yra tas, kuris mąsto savas mintis. Lygiai taip yra ir su tautomis. Jos turi savas mintis, nors gal teisingiau būtų sakyti – mintį. Ši mintis kalba apie žmogaus būtį. Kiekviena tauta saugo šią mintį-palikimą. Lietuviai daro tą patį ir, jei neskaičiuosime pastarųjų kelių šimtų metų, galima sakyti, kad mums puikiai sekasi. Lyginant su kitomis tautomis, esame turtingi paveldėtojai. Lieka tik tai įžvelgti. Manau, lietuvių tautos palikimo saugojimas, sklaida bei aiškinimas turėtų būti pagrindinis vaidilos darbas. Lietuvoje yra daug žmonių, kurie tuo užsiima, nepaisant to, kad daugelis jų neturi vaidilos vardo. Mano širdis tiesiog džiaugiasi matant jų darbus.

   

 

Austėjos Kuršvietytės nuotrauka

 

Kalbėjote apie žodžius, kaip tam tikrus kerus. O kas yra burtai senovės lietuvio akimis?

   

Ne paslaptis, kad anksčiau visi lietuviai buvo burtininkai. Šaltiniai mirga liudijimais apie tai, kad burtus meta tiek karaliai, tiek kariai, tiek eiliniai žmonės. Burdavo darant sprendimus, ruošiantis karo žygiui, einant į žvalgybą ar imantis tiesiog paprastų darbų. Kitaip pasakius, burtai senovės lietuvio gyvenime buvo kasdienybė.

 

Dar reikėtų aptarti, ar tikrai senovės lietuvio? Nedaryčiau didelės perskyros tarp mūsų protėvių ir dabartinių lietuvių. Šiais laikais buriama ne mažiau. Ir šiais ir anais laikais burtų paskirtis panaši – sužinoti dievų valią. Šiandien gal vietoj dievų valios vartojama ateities sąvoka, bet tai esmės nekeičia. Burtai yra mūsų palikimo dalis, todėl tai yra vertybė pažįstant dieviškąjį pasaulį.

 

 

 

Austėjos Kuršvietytės nuotrauka

 

Kodėl šiandien į burtus, būrimą žiūrima įtariai, kai kada su pašaipa?

   

Neigiamas požiūris į burtus įsigalėjo vyraujant krikščionybei, bet prasidėjo gerokai anksčiau. Visi prietarai, burtažodžiai, užkeikimai turi senosios pasaulėžiūros, kuriai mažų mažiausiai 8000 metų, požymių. Keista, kad žmonija vystėsi ir tobulėjo, o tokios „atgyvenos“ kaip burtai iki šiol neišnyko ir vis dar plačiai naudojami. Vadinasi, senoji pasaulėžiūra geba atsakyti į klausimus, į kuriuos negali atsakyti dabartinė žmonijos priimta pasaulėžiūra.

 

Deja, senoji pasaulėžiūra palaipsniui pamiršta. Sakykime, Herodotas jau nesuprato graikų tautosakos ir žiūrėjo į ją kaip į gražias pasakas. Iš tų pasakų gimė tai, ką vadiname graikų mitais. Graikų mitai, kaip ir mūsų tautosaka, yra dar visai šalia tos senosios pasaulėžiūros, todėl čia apstu stebuklų ir burtų.

 

Kitas žingsnis – mitų ir šventų raštų vertimas į kitas kalbas. Reikalas tas, kad verstinis tekstas praranda didžiąją dalį gimtojoje kalboje neštos minties. Savo laiku Antanas Maceina teigė, kad kiekviena kalba turi savo tvarką, todėl jei Aristotelis nebūtų kalbėjęs graikiškai, šiandien neturėtume logikos, greičiausiai jos net nepasigestume. Verčiant mintį į kitą kalbą kyla daug nesusipratimų ir klaidingų aiškinimų. Iš esmės rašto atsiradimas ir tų raštų vertimas į kitas kalbas lėmė visos pasaulėžiūros kaitą. Žodinėje aplinkoje žinios visuomet perduodamos iš lūpų į lūpas taip, kad neliktų klaidingo suvokimo. Burtininkai ir žyniai iki XX a. savo žinias bei gebėjimus mokiniams perduodavo būtent tokiu būdu – iš lūpų į lūpas. Raštais gebėjimo burti neperduosi. Imkime man artimą pavyzdį – fiziką. Žodis fizika dabar siejasi su tiksliųjų mokslų laimėjimais, mobiliuoju telefonu kišenėje, branduoline energetika ir kosminiu palydovu tarpžvaigždinėje erdvėje. Fizika ir burtai – du nesuderinami dalykai. Tačiau ar tikrai? Ar visada taip buvo? Žodis fizika yra graikų žodžio physis vedinys, kuris savo laiku į lotynų kalbą išverstas kaip nature (gamta). Štai pirminis žodis physis turėjo daug platesnę prasmę. Pažodinis jo vertimas būtų „savaiminis atsiskleidimas“. Ką reiškia tas savaiminis atsiskleidimas? To nesuprasime, kol apie pasaulį mąstysime medžiagiškai. Graikams pasaulis buvo nemedžiagiškas, apstus stebuklų, gebantis jų akyse atsiverti bet kokiu kampu. Tačiau po Platono ir Aristotelio, dėl eilės klaidingai suprastų raštų, atsirado tokia sąvoka kaip tikrovė, siejama su tiesa. Ši sąvoka ypač patiko krikščionims, nes leido išskirti jų „tikrą“ tikėjimą nuo kitų. Palaipsniui skiriant, kas yra (ne)tikra, viduramžiais atsirado griežta perskyra tarp dieviškojo ir mus supančio – medžiagiškojo – pasaulio. Šis medžiaginis pasaulis jau nesugebėjo atsiverti bet kuriuo kampu, todėl Lietuvą puolantiems krikščionims atrodė keistas tautiečių elgesys, kai eilinis pilietis galėjo spėti ateitį ar užšaldyti jūrą. Su laiku mintis apie medžiagiškąjį pasaulį tapo vyraujanti, o savo viršūnę pasiekė Frydricho Nyčės apmąstymuose, kurio išvada buvo – Dievas mirė. Bet ten, kur įvyksta mirtis, įvyksta ir gimimas. Panašiu laiku Martino Haidegerio darbuose iš naujo pažvelgta į graikų pasaulėžiūrą, kurioje pasaulis gali atsiverti bet kuriuo kampu.

 

 

Austėjos Kuršvietytės nuotrauka

 

Bet ką gi reiškia „atsiverti bet kokiu kampu“?

   

Imkime pavyzdį. Sovietų Sąjunga ruošėsi nutupdyti savaeigę važiuoklę ant Mėnulio paviršiaus. Visi paruošiamieji darbai buvo atlikti, bet paskutinę akimirką tarp mokslininkų ir inžinierių kilo ginčas nesutariant, ar Mėnulio paviršius yra kietas. Nė viena pusė negalėjo įrodyti savo tiesos. Duomenų nebuvo, o milijonus metų besikaupusios kosminės dulkės galėjo paskandinti brangų mėnuleigį. Nesibaigiant ginčams vadovas Sergejus Koroliovas pasilenkė ties užrašine, kažką parašė, išplėšė lapą, įteikė mokslininkams ir išėjo. Ant lapo be jo pavardės, datos ir parašo buvo užrašyta tik žodžiai – „Mėnulio paviršius kietas“. Daugiau nieko. Ir iš tikrųjų, nuleidus mėnuleigį paaiškėjo, kad Mėnulis kietas. Kyla klausimas, ar tikrai Mėnulis buvo kietas iki S. Koroliovas tai užrašė. Koks jis būtų buvęs, jei būtų užrašęs, kad „Mėnulio paviršius yra minkštas“? Ar S. Koroliovas neatliko kūrėjo vaidmens, nuspręsdamas, koks yra Mėnulio paviršius? Ne visi fizikai suprastų šio klausimo rimtumą. Anot M. Haidegerio, išeitų, kad Mėnulis atvėrė save kaip kietą paviršių turintis kūnas ir tame atvėrime, kaip savotiškas burtas, dalyvavo S. Koroliovo žodis.

 

Pats esu susidūręs su žmogumi, save vadinančiu burtininku. Kaip fizikas dėl daug ko su juo nesutikau ir ginčijausi. Visgi kartą nustebino gebėjimu numatyti ateitį. To niekaip negaliu paaiškinti dabartinės fizikos žiniomis. O jei negaliu to paaiškinti, ar turiu daryti išvadą, kad to nėra? Štai paauglystėje su metalinėmis virgulėmis ieškodavau vandens gyslų, vietų, kur galima kasti šulinį. Užlipus ant gyslos virgulės išsisukdavo, nors stipriai suspaudęs jas laikydavau. Kokia tai jėga? Kodėl ne visiems ji pasireiškia? Klausimą uždaviau Fizikos instituto profesoriui. Jo atsakymas nustebino – pasakė, kad žmonės patys išsuka virgules. T. y. save apgaudinėja, ir kad jokios jėgos giliai žemėje esanti gysla žmogui perduoti negali. Bandžiau ginčytis sakydamas, kad pats savęs taigi negaliu apgaudinėti, bet pokalbis staiga nutrūko, jis, nenorėdamas jo tęsti, išėjo.

 

 

Austėjos Kuršvietytės nuotrauka

 

Kalbate apie proto baimę pripažinti jam nepažinų pasaulį?

 

Būtent! Baimė pripažinti, kad ne viską supranti, kelia priešpriešą. Žmonės nejaukiai jaučiasi, kai šalia esantis turi daugiau gabumų. Tokiu atveju neretai pasireiškia neigimas ir at(si)ribojimas. Visgi fizikos mokslas jau baigia persirgti medžiagiškojo pasaulio ligą. Kuo toliau, tuo daugiau pasirodo darbų, kuriuose suvokiama, kad pasaulis gali atsiskleisti įvairiais kampais. Galime atomų lygmenyje tyrinėti lapą, ant kurio surašytas šis raštas, bet iš tų tyrimų niekada negalėsime pasakyti, kokius jausmus ar mintis sukelia šie atomai. Iš smulkių dalelių niekada negalėsime apibūdinti stambaus mastelio aplinkos savybių. Ši išvada – naujausias fizikos mokslo laimėjimas (tiesa, jei pamiršime, kad būtent nuo tokio suvokimo fizika ir prasidėjo).

 

 

Austėjos Kuršvietytės nuotrauka

 

Fizikoje medžiagos skirstomos į dujines, skystas, kietas ir t. t. Šis skirstymas atliekamas pagal tam tikras stambaus mastelio aplinkos savybes. Iš vieno būvio medžiaga gali būti pervesta į kitą. Sakykime, ledas tirpdamas gali tapti vandeniu. Masačusetso technologijos instituto profesorius Maksas Tegmarkas pasiūlė mintį, kad ir sąmonė, kaip didelio mastelio aplinkos (žmogaus) savybė, galėtų būti tam tikrame būvyje, nes išsiskiria tam tikrais gabumais, kitaip tariant – savybėmis. Pavyzdžiui, turime eilinį pilietį poną Ledą ir burtininką poną Garą. Jų pasaulėžiūros (ir sąmonės) yra skirtingos. Pagal M. Tegmarką išeitų, kad ponai Ledas ir Garas yra skirtingose būsenose. Jei Garas pradėtų aiškinti ir rodyti Ledui burtų pasaulį, ar pastarasis ką nors suprastų, ar nepabėgtų manydamas, kad visa tai tik apgaulė ir monai? Garas sakys: „Pažvelk plačiau, užpildyk visą tūrį savo mintimis. Tačiau Ledas nesupras, nes ledas paprastai tūrio nekeičia. Norint Ledui suprasti Garą, reikėtų keisti požiūrį į tam tikrus dalykus. Tai savaime pajudina pasaulėžiūros pamatus. Kai juda pamatai, juda ir žemė. Niekas nenori prarasti žemės iš po kojų. Todėl yra toks didelis įtarumas.

 

Visgi žmonija nestovi vietoje, vis daugiau fizikų pradeda suprasti šio pasaulio nemedžiagiškumą. Tai rodo ne tik mokslininkų prielaidos, bet ir fizikiniai bandymai. Mano giliu įsitikinimu, artimiausiu laiku fizikos laukia dideli pokyčiai ir nenustebsiu, jei jūsų žurnale vis dažniau atsiras fizikos pasaulio pašnekovų.

 

Laura Auksutytė