Svaiginantis muskato riešuto aromatas daugeliui primena artėjančias šventes. Muskato dedama į mėsos patiekalus, saldžius kepinius ir gėrimus. Pikantiškas prieskonio kvapas ir salstelėjęs skonis puikiai dera prie skirtingų patiekalų ir gėrimų. Šiais laikais muskato toli ieškoti nereikia, tačiau taip buvo ne visada.

 

Iki XVIII – XIX amžiaus muškato gauti buvo kur kas sunkiau. Muskatai kilę ir iš pradžių auginti tik Bandos salose, priklausančiose Indonezijos Molukų provincijai (kolonijiniais laikais vadintose „prieskonių salomis“). Sužinoję apie muskatą, prieskonių pirkliai pradėjo kovą dėl išimtinių teisių eksportuoti šį prieskonį, rašo care2.com.

 

XVII amžiuje salas iš portugalų konfiskavo olandų rytų Indijos bendrovė. Olandai muskatų versle ėmėsi žiaurių veiksmų, draudė eksportuoti medžius, prieš plukdant kiekvieną riešutą mirkydavo kalkių skiedinyje, kad riešutai liktų nederlingi ir skirdavo mirties bausmę visiems įtariamiesiems muškatų vogimu, auginimu ir pardavinėjimu.

 

Kai kurie vietiniai gyventojai išdrįso protestuoti, tačiau olandų vadovybė išleido įsakymą ketvirčiuoti arba nukirsti galvą kiekvienam Bandos salų vyrui, sulaukusiam 15 metų. Prieš atvykstant olandams saloje gyveno 15000 žmonių. Po 15 metų liko tik 600. „Visa tauta buvo išnaikinta, bet kam? Tik dėl žiupsnelio prieskonių maistui“, – rašė žurnalistas Oliveris Thringas.

 

Muskatas nėra vien tik prieskonis. Jis buvo naudojamas smilkaluose ir kaip vaistas gydyti skrandžio, galvos skausmus ir karščiavimą. Buvo manoma, kad muškatas padeda apsisaugoti nuo maro. 1300 metais už svarą muškato mainais buvo galima gauti septynis nupenėtus jaučius.

 

Olandija siekė tapti vienintele muskatus tiekiančia monopolija. Ne vieną dešimtmetį olandų bendrovė kariavo su britams priklausančia Runo sala, taip pat auginančia muskatus. Susitarimą priimti abiems pusėms pavyko tik XVII amžiaus viduryje. Olandams atiteko Runo sala, o britų prekybos centras persikėlė į Vakarus, Manheteną.

 

1769 metais olandų monopolija žlugo, kai prancūzų sodininkas Pierre Poivre iš Bandos salų slapta atgabeno muškatą į Mauricijų. Britų rytų Indijos bendrovė atvežė medį į Penangą, Singapūrą, Indiją, Vakarų Indiją ir Grenadą, kuri dabar yra antra pagal dydį muskato tiekėja.

 

Žiauri muskatų istorija skatina susimąstyti, ką žmonės daro dėl maisto, o gal ką žmonės daro dėl to, kad gautų daugiau pinigų iš maisto. Šiuolaikinė maisto pramonė nedaro tiek nuostolių žmonėms ir planetai, kaip olandų bendrovė Indonezijos salose. Kad ir kaip niekingai tai skambėtų, dabar tai – tik istorija, nekliudanti mums mėgautis nuostabiuoju muskatu.

Spausdinti