Savita kultūra ir didinga praeitimi garsėjanti Mongolija stebina kontrastais. Nepamiršusi garsiojo užkariautojo Čingischano nuopelnų iš didžiausios kada nors egzistavusios imperijos ji virto taikia demokratija, diplomatiškai laviruojančia tarp galingiausių pasaulio šalių.

 

Mongolija

Mongolų tautos tėvas – Čingischanas

 

Centrinėje Azijoje Mongolijos plynaukštėje nuo III a. pr. Kr. žinomos karingos gentys, kūrusios didžiules imperijas. XII a. keletą klajoklių genčių į galingą imperiją sujungė Čingischanas (1162–1227 m.). Mongolija iki šiol dažnam asocijuojasi su šio karo genijaus vardu, o pastarasis siejamas su didžiuliais nukariavimais bei žiaurumu. Nors pasaulyje Čingischanas vertinamas kaip nuožmus karo genijus, patys mongolai jį itin gerbia dė tol, kad būdamas vos 20 m. gebėjo suvienyti mongolų gentis, užkariavo milžinišką teritoriją, savo imperijoje stengėsi įtvirtinti taiką, uždraudė kankinimus, skleidė religinę toleranciją. XIII a. Čingischanas, jo sūnūs ir anūkai užvaldė apie 12 mln. km2 teritoriją – didžioji mongolų imperija plytėjo nuo Sibiro iki Indijos, nuo Vietnamo iki Vengrijos, netgi dalyje Lenkijos teritorijos. Neįtikėtina tai, kad visus tuos plotus ir tautas užėmė gentys, vienijusios mažiau negu milijoną gyventojų, o nedidelėje, bet grėsmingoje Čingischano kariuomenėje tikrų mongolų buvo vos apie 100 000. Šios kariuomenės pranašumas buvo ištvermė, drausmė, strategija ir naujausios karinės technologijos – dūminės bombos, parakas, pontoniniai tiltai, katapultos. Kovodami jie pradėjo naudoti netgi biologinį ginklą – katapultomis į apgultų miestų vidų svaidė mirusiųjų nuo maro kūnų dalis. Iš viso per mongolų užkariavimus žuvo 30–60 mln. žmonių. Žaibiškai išaugusi iki įspūdingo dydžio mongolų imperija dėl Čingischano palikuonių tarpusavio kovų bei maišymosi su užkariautomis tautomis pradėjo byrėti XIV a. Nuo XVII a. pabaigos iki XX a. pradžios Mongoliją valdė kinai. XX a. pradžioje šalis išsivadavo iš Kinijos jungo padedama Sovietų Rusijos, tačiau pateko pastarosios įtakon. 1924 m. Mongolija tapo komunistine valstybe – Mongolijos Liaudies Respublika.

 

Gyva klajokliška dvasia

 

Mongolai retai sėjo javus ir nieko neišmanė apie irigaciją. Jie gyveno gentimis, vertėsi gyvulininkyste, medžiokle ir prekyba. Stepėse gyvenusios šeimos keičiantis metų laikams savo jurtas kartu su gyvuliais gabendavo iš vienos ganyklos į kitą. Didelių miestų neturėjo, o bendras gyventojų skaičius niekuomet nebuvo didelis. Įdomu tai, kadklajokliška mongolų prigimtis vis dar veikia ir dabartinį šios tautos gyvenimo būdą. Žlugus Sovietų Sąjungai ir užsidarius sostinės Ulan Batoro gamykloms, apie trys ketvirtadaliai miesto gyventojų tapo bedarbiai, buvo priversti išsikelti iš blokinių namų, nes neišgalėjo išsipirkti butų. Daugelis jų grįžo prie klajokliško gyvenimo būdo. Pagal statistinius duomenis, net apie 40 % Mongolijos gyventojų neatsisako klajokliško gyvenimo ir gyvena tradicinėse didelėse bei lengvai perkeliamose baltose jurtose. Šių žmonių požiūris į žemę specifinis. Mongolai nesijaučia susiję su konkrečiais žemės sklypais ir mano, kad visa stepė, kiek akys aprėpia, yra jų. Pagal Mongolijoje galiojantį Žemės įstatymą, šalies piliečiai gali nemokamai gauti 0,35 ha miesto teritorijoje arba 0,5 ha kaimo vietovėse.

 

Prietaringas gyvenimo būdas

 

 

Mongolų visuomenėje galioja daugybė taisyklių bei prietarų, susijusių su jurtų įrengimu ir gyvenimu jose. Jurtose visi daiktai ir šeimos nariai turi griežtai nustatytas vietas. Jurtų dešinioji pusė skiriama moterims, o kairioji, garbingesnė, vyrams. Blogiausiomis sąlygomis jose gyvena suras – nesantuokinius vaikus turinčios dukterys. Svečiai taip pat turi paisyti taisyklių ir sėstis tik į jiems skirtas vietas. Antraip gali sulaukti šeimininkų nemalonės. Senaisiais laikais nepataikę atsisėsti į savo vietas svečiai bausti. Tarkime, iš jų šeimininkai galėjo atimti arklį arba versti dirbti juodus darbus. Svečiui, atsisėdusiam į „suras“ vietą, tekdavo užauginti jos nesantuokinį vaiką. Tuo tarpu nesantuokinė dukra tapdavo ne „suras“ ir galėdavo ištekėti.

 

Svečiuojantis pas mongolus būtina nors kiek paragauti siūlomo maisto ir gėrimų bei nevalia priekaištauti dėl jų skonio. Mongolų virtuvės pagrindas – mėsos ir pieno patiekalai. Nenorėdami valgyti pagrindinio savo turto – gyvulių, jie stengdavosi kuo ilgiau maitintis jų pienu: karvių, avių, ožkų ir kumelių pieno sūriais, jogurtais, grietinėle. Tradiciniai mėsos patiekalai – buuz, khuushuur ir bansh – primena kibinus. Mongolijoje klasikiniu gėrimu laikoma sūri arbata. Nevengiama ir stipresnių gėrimų. Tradiciniai – iš kumelių pieno gaminamas 3 % stiprumo alkoholinis gėrimas airagąs, taip pat vietinė degtinė arghi.

 

Mongolai iki šiol išliko itin prietaringi. Kelią perbėgus katei jie spjauna tris kartus per petį, pamatę krintančią žvaigždę taip pat ir dar sako: „Tai ne mano žvaigždė.“ Mat tiki, kad tuo metu kažkas miršta. Išlieję ant žemės jogurtą ar pieną būtinai pamirko į jį pirštus, kad išvengtų nelaimės.

 

Neutralia valstybe virtusi karingoji imperija

 

Iširus Sovietų Sąjungai socialistinė Mongolija 1990 m. tapo demokratine respublika, kurioje įsitvirtino kapitalizmas. Kadaise garsėjusi karingumu ir nuožmumu dabartinė Mongolija nuo Sovietų Sąjungos žlugimo stengiasi išlaikyti neutralią užsienio politiką. Savo teritorijoje neleidžia steigti jokios užsienio valstybės karinių bazių ir pati nesteigia jų užsienyje, neleidžia karinio tranzito per savo teritoriją bei susilaiko nuo kišimosi į ginkluotus konfliktus. Taip Mongolija siekia taikos, saugumo, draugiškų santykių su kitomis valstybėmis, taip pat apsisaugoti nuo kaimynių Rusijos bei Kinijos ekonominio ir politinio spaudimo. Ši šalis daug demokratiškesnė negu didžiosios kaimynės arba Vidurio Azijos respublikos. Mongolijoje spauda laisva, nedraudžiami gatvės protestai, valdžia nepersekioja kritikų.

 

Šios šalies ekonomikos pagrindas – kalnakasyba ir žemės ūkis. Ji stipriai ekonomiškai priklausoma nuo Kinijos. Mongolija – didžiausia ekonominė partnerė ir užsienio investuotoja. Apie 80 % jos eksporto keliauja taip pat į Kiniją. Tuo tarpu Rusija Mongolijai teikia didžiąją dalį energijos išteklių bei valdo stambias šalies bendroves. Didžiosios kaimynės nenori, kad Mongolija pernelyg suartėtų su Vakarų šalimis. Pati Mongolija pabrėžia turinti du artimus kaimynus – Kiniją ir Rusiją. Taip pat demonstruoja siekius išlaikyti puikius santykius su abiem. Vakarus vadina „trečiuoju kaimynu“, kurio investicijos svarbios dėl to, kad šalis netaptų pernelyg priklausoma nuo Rusijos ir Kinijos. Mongolijos ekonomika dėl užsienio investicijų nuo 2009 m. pradėjo augti milžiniškais tempais. 2011 m. užfiksuotas net 17 % BVP augimas, tačiau 2015 m. jis siekė vos apie 3 %. Mongolija vis dar išlieka gana skurdus kraštas, apie trečdalis gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. 2014 m. BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, buvo apie 4 000 JAV dolerių. Palyginimui Lietuvoje tais pačiais metais šis rodiklis buvo apie 16 500 JAV dolerių.

 

Atrasti mėlyno dangaus kraštą…

 

Didžiąją dalį Mongolijos teritorijos užima stepės, šiaurėje ir vakaruose – kalnai, pietuose – dykuma. Šalies gyventojų tankumas vienas mažiausių pasaulyje, todėl Mongolija patiks pasiilgusiems gamtos ir bekraštės erdvės. Vyrauja trumpos karštos vasaros ir itin šaltos bei ilgos žiemos. Tačiau net apie 260 d. per metus būna giedros. Palankiausias metas aplankyti Mongoliją – liepa ir rugpjūtis.

 

ULAN BATORAS – šalies sostinė. Dėmesio vertas didžiausias šalies budistų vienuolynų Gandan, kuriame stovi milžiniška paauksuota Budos statula. Taip pat Zanazabaro religinis centras, Bogd Khaan žiemos rūmai, centrinė Sukhbatoro miesto aikštėir viena didžiausių pasaulio statulų – 40 m aukščio Čingischanas ant žirgo.

 

GOBIO DYKUMA – joje siūloma žvalgytis visureigiais. Šiaurinėje dykumos dalyje stūkso granito uolos Baga Gazrin Chulu. Pietinėje Gobio dalyje driekiasi nuostabus Erelių slėnis. Kvapą gniaužiantys reginiai laukia prie Liepsnojančių Bayanzag uolų, kur keičiasi landšafto spalvos, ir neaprėpiamų Khongoryn Els smėlio kopų. Jas galima prijoti kupranugariais.

 

APSILANKYMAS KLAJOKLIO ŠEIMOJE unikalus patyrimas, padedantis geriau pažinti klajokliško gyvenimo būdo ypatumus ir tradicinę mongolų buitį. Turistai apnakvindinami tradicinėse jurtose.

 

ORKHON KRIOKLYS 250 m aukščio, srauniausias būna liepos ir rugpjūčio mėn. Tai vienas pagrindinių turistų traukos centrų.

 

 

KARAKORUM –senoji Mongolijos sostinė, Čingischano legendinis miestas, įkurtas 1220 m. garsiojo Šilko kelio kryžkelėje. Šiuo metu likę tik miesto griuvėsiai.

 
Specialistės komentaras

LR ambasadorė Kinijoje, Mongolijoje ir Vietname Ina Marčiulionytė

 

 

Mongolija – kontrastų šalis. Sostinės architektūra primena Rusijos provincijos miestus, o šalimais beribėse stepėse mongolai iki šiol gyvena klajoklių gyvenimą. Mongolijos provincijos infrastruktūra neišvystyta. Jurtos priemiesčio namų kiemuose ir nacionalinės šventės ryškiai demonstruoja tradicijų gilumą. Keleriusmetus Mongolijos ekonomika augo dviženkliais skaičiais, aplenkdama bet kurią kitąšalį. Deja, pasaulinė naudingųjų iškasenų paklausa sukūrė priklausomybę nuo žaliavųkainų ir išpūtė viešąjį sektorių. Ūkio augimas lėtėja, todėl Vyriausybei tenka suktigalvą, kaip diversifikuoti ūkį. Beveik visa Mongolijos prekyba vyksta su Kinija arbaper ją. Mongolijoje ši priklausomybė puikiai suprantama, todėl dedamos pastangosplėtoti ekonominius ir politinius ryšius su „trečiaisiais kaimynais“: Japonija, Korėja,JAV bei Europos valstybėmis.

 

Lietuvoje menkai žinomas faktas, kad dainuojanti revoliucija ir pirmieji demokratiniai rinkimai Mongolijoje vyko tuo pačiu metu, kaip ir mūsų šalyje. Mongolai itin brangina demokratiją. Tiesa, kartais įstatymai keičiami dar jiems neįsigaliojus, tačiau pripažįstama, kad Mongolija – veikiančios demokratijos pavyzdys. Šalies valdymui galima turėti priekaištų, tačiau progresas žmogaus teisių, informacijos laisvės srityje įspūdingas.Lietuvos ir Mongolijos prekybos ryšiams pakenkė Vakarų ekonominės sankcijos, Rusijos bei ekonominiai sunkumai Mongolijoje, tačiau Lietuvos įmonės nuosekliai domisi verslo galimybėmis šioje šalyje.

 

Valstybinė kalba mongolų
Sostinė ir didžiausias miestas Ulan Batoras
Valstybės vadovas Cachiagijinas Elbegdoržas
Plotas 1 564 116 km²
Gyventojų skaičius apie 3 mln.
Gyventojų tankis 1,81 žm./ km²
Valiuta tugrikas
Laiko juosta UTC+7
Gyventojai pagal tautybę 94,9 % mongolų, 5 % tiurkų, 16 % italų, 0,1 % kinų, rusų ir kt.
Religija 50 % Tibeto budistų, 6 % krikščionių ir šamanų, 4 % musulmonų, 40 % be religijos.
Vidutinė gyvenimo trukmė bendra 67,65 m., moterų –70,19 m., vyrų –65,23 m.