Kas galėtų pagalvoti, kokių neįtikėtinų istorijų apie pomirtinį gyvenimą esti? Tikriausiai tą patį mąstydamas ir užrašė nežinomas autorius: „Kai mylimasis išeina, nenulenkite galvos iš sielvarto. Atvirkščiai, pakelkite ją į dangų, kad jūsų sudaužyta širdis būtų išgydyta“. Pomirtinio gyvenimo liudininke tapo amerikietė Selė A. Rodman. Ji papasakojo išties neįtikėtiną istoriją.

 

-  Kaip man dabar gyventi, Bete, – su ašaromis laukiau atsakymo.

 

- Sele, tiesiog kiekvieną dieną ženk nors mažiausią žingsniuką pirmyn. Ne tikslas svarbiausia, o kelionė, – ji patarė.

 

Vėl prisiminiau tą nelemtą dieną, kai prasidėjo kelionė. Mano teisėtas vyras Paulas, su kuriuo pragyvenau 47 metus, staiga mirė, sulaukęs 69-erių. Kasdien vis labiau ir labiau klimpau į sielvarto pinkles. Ko gero, kiekvieną dieną liejau ašaras. Ilgėjausi jo prisilietimų, jo juoko, jo buvimo šalia. Mūsų vaikai užaugo, sukūrė savas šeimas, išsibarstė po tolimus miestus.

 

Taip pat aš pasiilgau to, kaip mes kartu dalydavomės buitiniais darbais ir rūpesčiais. Paulas rūpinosi namų išore, sodu, o aš – kambariais, maistu. Pasiilgau stabilumo gyvenime. Nežinojau, ką daryti sugedus buities ar sodo prietaisams ir įrankiams. Man reikėjo susitaikyti ne tik su brangaus žmogaus netektimi, bet ir apsunkusia namų našta.

 

Negalėjau patikėti, kad geraširdis Dievas galėjo atimti mano vyrą, mano stiprybę ir gyvenimo meilę. Nebuvo dienos, kad jo nesiilgėčiau.

 

Tada netikėtai susipažinau su aštuoniasdešimtmete dvasinga moterimi vardu Betė, kuri neseniai buvo netekusi suaugusios dukters, todėl galėjo suprasti mano sielvartą. Pakviečiau ją arbatos į savo namus. Kalbėdamasi su ja ne visada girdėjau, ką ji man sako. Troškau tik vieno: patvirtinimo, kad kažkur už suvokimo ribų yra mano vyras.

 

-  Sele, ar girdi mane?

 

-  Atsiprašau, Bete. Kai ką prisiminiau. Žinau, kad tai gyvenimo kelionė. Suprantu, kad Paulo nebėra, tačiau vis tiek trokštu, kad jis būtų su manimi. Noriu ženklo, kuris patvirtintų, kad jis mane girdi, myli ir stebi iš anapusinio pasaulio, – kalbėjau ašarodama.

 

-  Suprantu tave, brangioji. Tą ir noriu, kad darytumei. Kiekvieną kartą, kai išeisi iš namų, prašyk, kad Paulas atsiųstų ženklą, kad jis yra su tavimi. Esu tikra, kad atsiųs.

 

Dariau, kaip Betė liepė ir vieną dieną tai nutiko: pradėjau rasti monetų visur, kur nueidavau. Rasdavau monetų daržovių lentynose parduotuvėse, matuodamasi naujus drabužius, parke, kai vedžiojau šunį, sode ir kitur. Regis, monetų buvo visur, kiekviename mano žingsnyje.

 

Paskambinau Betei:

 

- Bete, randu monetų visur, kur einu. Ar gali būti toks paprastas ženklas nuo Paulo?

 

-  Žinoma, – atsakė Betė, – po dukters mirties taip pat randu monetų visur. Šios monetos krenta iš dangaus, kad suprastum, kad jis tave myli ir nepamiršo.

 

Vis dėlto šiek tiek abejojau, ar tai tiesa. Man reikėjo aiškesnio įrodymo, kad Paulo dvasia yra šalia. Kitą savaitę skubėjau kuo greičiau grįžti namo, nes laukiau svarbaus siuntinio. Išlipusi iš automobilio pastebėjau, kad skubėdama pasistačiau automobilį ant kelio linijų. Vėl įlipau į automobilį ir šį kartą pastačiau taip, kaip reikia. Tačiau patraukus automobilį pastebėjau nemažą krūvelę monetų. Sumišusi vėl atsisėdau mašinoje ir pradėjau kūkčioti: „Kaip aš galėjau abejoti, kad Paulas su manimi?“. Supratau, kad Paulas yra mane saugantis angelas…