Mokyklos laikų meilė
2018-09-27 08:40Mano tėvai išsiskyrė, todėl reikėjo kraustytis į kitą vietą. Supratau, kad daugiau negyvensime tuose pačiuose namuose. Daugiau niekada neužmigsiu toje pačioje lovoje ir pro langą nematysiu tų pačių vaizdų. Turėsiu eiti į kitą mokyklą. Mano geriausios draugės susiras kitas bičiules ir mane pamirš. Turėsiu palikti geriausią mokyklos mergaičių krepšinio komandą. Nuo šiol turėsiu dvejus dantų šepetukus skirtinguose Lietuvos miestuose. Bijojau net pagalvoti apie tai, kas bus, jeigu vieną dieną mama arba tėtis panorės mane supažindinti su savo naujomis antrosiomis pusėmis.
Nauji namai neatrodė mieli ir jaukūs. Mama pažadėjo, kad kai susitvarkysime, jie atrodys kitaip. Namai bus tokie, kad abiem patiks juose gyventi. Tiesą sakant, nelabai ja tikėjau, bet buvau pavargusi, todėl nesiginčijau ir nuėjau į savo kambarį. Keista, bet užmigau greitai. Ryte mane pažadino akinantys saulės spinduliai. Senuosiuose namuose mano kambaryje rytais niekada nešviesdavo saulė, tad dabar jos spinduliai mane maloniai nustebino. Jie mane sušildė ir suteikė šiek tiek daugiau energijos. „Gal ir nebus taip prastai“, – pagalvojau.
Savaitgalis baigėsi ir turėjau pirmą kartą eiti į naują mokyklą. Lauke stipriai lijo, o aš lyg tyčia pamiršau skėtį. Negrįžau namo, nes nenorėjau pavėluoti į pirmą pamoką. Likus keletui žingsnių iki mokyklos paslydau ir tėškiausi į balą. Kai nedrąsiai įžengiau į klasę, atrodžiau apgailėtinai: sijonas buvo purvinas, plaukai šlapi ir sulyti. Mokytoja paprašė prisistatyti. Trumpai papasakojau apie save. Tada pasiūlė papasakoti visai klasei apie savo gimtąjį miestą. Tačiau apie jį kalbėti negalėjau neprisimindama to, kaip su tėčiu kieme žaisdavome krepšinį, eidavome į žygius, dalyvaudavome šventėse, visi trys leisdavome savaitgalius namie ir būdavome laimingi. Taip pat prisiminiau savo draugus, kurie jau tikriausiai mane pamiršo. Tikriausiai dėl to vos pradėjusi pasakoti apie miesto tradicijas ir mokyklą, iš kurios atvykau, negalėjau sulaikyti ašarų. Mokytoja pasakė, kad išsirinkčiau laisvą vietą ir atsisėsčiau, o baigti pasakoti galėsiu vėliau. Atsisėdau ten, kur buvo artimiausia laisva vieta. Mokytoja pradėjo vesti pamoką. Kažkas man ištiesė nosinių pakelį. Aš paėmiau, išsišnypščiau nosį ir atsisukau į savo suolo draugą. Tai buvo visai mielas berniukas. Atkreipiau dėmesį į jo rankas – jos buvo išteptos spalvotais dažais ir rašalu. Jis prisistatė, kad yra Matas.
Baigiantis pamokoms Matas paklausė, į kurią pusę eisiu. Pasakiau. Jis apsidžiaugė, nes jam buvo pakeliui. Po pamokų jau nelijo, tik telkšojo daug balų. Grįžti namo buvo linksmiau, nes visiškai netikėtai radau naują draugą.
Nuo šiol kasdien namo grįždavome kartu. Dažnai leisdavome laiką nuošaliame parke. Matas žinojo daug neįtikėtinų istorijų. Sužinojau, kodėl jo rankos nuolatos išteptos dažais. Jis mėgo tapyti. Kartą nutapė mano portretą tiesiog parke, o aš jį išmokiau šokti.
Retkarčiais drauge pabėgdavome iš pamokų. Vaikščiodavome po miestą. Parkuose skaitydavome knygas. Kalbėdavomės ir kurdavome keistas istorijas apie praeivius. Kartu surūkėme pirmąją cigaretę, kurią Matas nugvelbė iš tėčio. Buvome geriausi ir neišskiriami draugai.
Ir vieną dieną tai įvyko. Sėdėjome rūbinėje, nors skambutis jau buvo nuskambėjęs prieš keletą minučių. Atrodė, kad negalėtume pajudėti iš vietos. Sėdėjome tarp svetimų paltų ir žiūrėjome tiesiai vienas kitam į akis. Matas palietė mano rankas, kuriomis buvau apsikabinusi kelius. Pasakė, kad mano rankos šaltos, bet jis jas sušildys. Paėmęs mano rankas pradėjo pūsti į delnus šiltą orą. Atrodė, kad mano viduje kažkas apsivertė. Matas pamatė, kad drebu, ir apkabino mane. Kurį laiką taip sėdėjome apsikabinę. Jis pakėlė ranką ir nubraukė plaukų sruogą nuo mano akių. Užsimerkiau. Jutau, kaip jo lūpos artėja prie manųjų. Tuomet pirmą kartą pasibučiavome.
Tačiau mūsų meilė truko neilgai. Prieš Kalėdas mokykloje buvo organizuojamas vakarėlis. Jaučiau, kad Matas buvo ne toks, koks anksčiau. Vakarėlyje pabuvo labai trumpai, paskui pasakė, kad turi išeiti. Kalbėjausi su kitomis klasės mergaitėmis, bet buvo neramu. Todėl po 10 min. atsisveikinau su visais, užsivilkau paltą ir išėjau iš klasės. Nuėjusi už mokyklos kampo išgirdau prislopintus balsus, suklusau ir, stengdamasi, kad manęs nepamatytų, žvilgtelėjau už kampo. Laimė, buvo tamsu. Tačiau puikiai mačiau Mato siluetą ir girdėjau jo balsą. Jis glaudė prie širdies merginą iš kitos klasės. Skruostais riedėjo ašaros, tačiau tyliai apsisukau ir grįžau namo.
Porą dienų apsimetinėjau, kad sergu. Mamai sakiau, kad blogai jaučiausi. Paskui ji nuvedė mane pas gydytoją. Šis pasiūlė pasikonsultuoti su mokyklos psichologu. Iš pastarojo kabineto išbėgau nė nepraėjus 15 min. Nenorėjau niekam pasakoti apie tai, ką teko išgyventi.
Su Matu nešnekėjau. Susitariau su viena klasės drauge, kad nuo šiol sėdėsiu su ja. Visada stengdavausi grįžti namo viena. Matas dažnai mane vydavosi, prašydavo sustoti ir pasikalbėti, bet dar greičiau bėgdavau nuo jo. Niekada nepaaiškinau priežasties, kodėl jo vengiau. Maniau, kad ir taip turėjo suprasti. Mane išdavė jau antras vyriškos lyties asmuo. Pirmiausia tėtis, palikęs mamą, dabar mano vaikinas – pirmoji meilė. Jaučiausi nuskriausta ir palikta likimo valiai.
Matas amžinai manęs nesivijo, bet mes niekada neišsiaiškinome, kas tą vakarą iš tikrųjų įvyko. Kartais netikėtai pagaudavau jo žvilgsnį per pamokas, bet niekada neatsakydavau tuo pačiu. Tapome priešais… Stengdavausi jam pakišti koją visur, kur tik galėdavau, sukliudyti gauti geresnį pažymį. Nors niekada daugiau nemačiau jo su ta gražuole iš kitos klasės…
Po kelių mėnesių Matas visiems pasakė, kad išsikrausto į kitą miestą. Jo tėvai išsiskyrė, kaip ir mano. Supratau, kad tik aš galėčiau jį nuraminti ir paguosti, bet negalėjau taip lengvai visko pamiršti. Jis išvyko, mes net neatsisveikinome. Vėliau tūkstantį kartų gailėjausi, kad su juo nepasikalbėjau. Juk žinojau, ką jaučia. Tik tada supratau, kad nesvarbu, ar mane, ar kitą Matas myli, jis visada bus geriausias mano draugas. Jis man ištiesė nosinaitę, kai apsiverkiau per pirmą pamoką naujoje mokykloje, o aš nesugebėjau net padoriai atsisveikinti.
Laikas bėgo, ir pamažu susitaikiau su tuo, kad Mato nebus mano gyvenime. Baigiau mokyklą ir įstojau į universitetą. Išvažiavau mokytis į Vilnių. Viskas buvo taip nauja ir įdomu. Nė vieno seno pažįstamo.
Vieną gražų penktadienio vakarą su naujomis kurso draugėmis nusprendėme apsilankyti vietiniuose naktiniuose klubuose. Šokome, gėrėme kokteilius, daug juokėmės ir linksmai leidome laiką. Pavargusi prisėdau prie staliuko. Žiūrėjau į šokių aikštelėje likusias drauges ir kažką galvojau. Netrukus mano mintis pertraukė malonus vyriškas balsas. Vaikinas prisėdo šalia, ir pradėjome kalbėtis. Kai prisistatė, kad yra Matas, suvirpėjau. Pamačiau, kad ir jį keistai paveikė mano vardas. Pasakė, kad kažkada pažinojo merginą tokiu vardu. Galbūt dėl to, kad buvo naktis, o tamsiuoju paros metu visi pokalbiai būna nuoširdesni ir intymesni? Gal dėl to, kad abu buvome išgėrę? O gal pajutome kažką iš anksčiau? Tikrai dabar negaliu pasakyti… Mes pradėjome pasakoti savo gyvenimo istorijas. Jau po kelių sakinių supratau, kad tai – mano Matas! Jis, atrodo, taip pat suprato.
Prireikė 5 m., kol vienas kito atsiprašytume ir viską išsiaiškintume. Ko gero, reikėjo išsiskirti, kad suprastume, jog vienas be kito negalime gyventi. Nežinau, likimas ar Dievas mus suvedė, bet, kad ir kas tai būtų, esu jam nepaprastai dėkinga! Prislinkau prie Mato arčiau ir pabučiavau į lūpas. Tuo metu mano draugės grįžo prie staliuko ir išvydo mane besibučiuojančią neva su pirmą kartą sutiktu vaikinu. Jos labai nustebo, nes niekada nebūtų pagalvojusios, kad galėčiau pasielgti kaip laisvo elgesio mergina. Kai atsisukau į jas, pamačiau nuostabą jų akyse, bet nesutrikau ir pristačiau joms Matą – mano vaikystės meilę. Šokti daugiau nėjome. Buvome priversti visą vakarą pasakoti neįtikėtiną mūsų pažinties ir meilės istoriją.
Inga