Volfgang Amadeus Mozart gimė 1756 sausio 27 d. Mirė 1791 m. gruodžio 5 d.Apie neilgą Mocarto gyvenimą sklando daugybė legendų. Šiandien neabejojama tik dėl vieno – jis buvo genijus. Mažas berniukas, klavesino muzika žavintis rūmų damas. Klusnus sūnus, koncertuojantis Europos miestuose. Jaunuolis, kurį įsimylėdavo visos operos dainininkės. Išdidus muzikantas, atsisakęs tarnauti despotiškam kunigaikščiui. Genialus kompozitorius, kenčiantis nuo alkio, šalčio ir nepritekliaus…

 

Vunderkindas

Volfgangas Amadėjus Mocartas gimė Austrijos mieste Zalcburge. Nuo ankstyvos vaikystės stebėdamas, kaip tėvas Leopoldas moko muzikos vyresniąją seserį Mariją Aną, pademonstravo neeilinius muzikinius gabumus įsimindamas ir atkartodamas pjesių dalis, savarankiškai ir nepastebimai įvaldydamas instrumentus. Būdamas penkerių pats pradėjo kurti muzikos kūrinius. Volfgango tėvas norėjo, kad vaikai gyventų geriau negu jis, todėl su šešiamečiu sūnumi ir talentinga jo seserimi leidosi į koncertinę kelionę po Europą. Koncertai buvo varginantys, kartais tęsdavosi po 4–5 valandas. Vardan publikos linksminimo, kartais Mocartas grodavo užrištomis akimis, o sudėtingiausius pasažus atlikdavo vienu pirštu.

 

Laiškai su milijonu bučinių

Nuo pat vaikystės Mocartą supo daugybė moterų. Vienos koncertinės kelionės metu Mocartas susipažino su 16-mete gražuole Aloiza Veber, kuri ruošėsi tapti operos dainininke, ir ją pamilo. Jaunuoliai praleisdavo kartu nemažai laiko. Kai apie tai sužinojo jaunojo kompozitoriaus tėvas, tuoj pat įsakė sūnui grįžti namo, nes, jo nuomone, Mocartų šeima užėmė žymiai aukštesnę padėtį visuomenėje negu Veberių šeima. Po kurio laiko Volfgangas netikėtai Vienoje sutiko Aloizą, jau tapusią Miuncheno operos soliste, tačiau paaiškėjo, kad ši visiškai išmetė jaunąjį genijų iš širdies ir atminties.

Po kelerių metų Mocartas atkreipė dėmesį į jaunesniąją Aloizos seserį Konstancą. Ji nebuvo nei tokia graži, nei muzikali kaip jos sesuo, tačiau, kaip Mocartas rašė laiške tėvui, turėjo auksinę širdį ir buvo puiki šeimininkė. Konstancos motina šį kartą nepraleido progos susigiminiuoti su Mocartais. Ji pati paskleidė gandų, kad Volfgangas buvo suartėjęs su Konstanca, o po to apkaltino Mocartą, kad gandai apie jų intymų ryšį daro nepataisomą žalą dukters reputacijai. Gudrioji moteriškė iškėlė ultimatumą: arba vesti, arba kasmet mokėti Konstancai nemenką piniginę kompensaciją. Volfgangas nė neketino palikti Konstancos, ir šį kartą nenusileido tėvo atkalbinėjimams. 1782 m. rugpjūčio 4-ąją jie susituokė.

Apie jų šeiminį gyvenimą sklando įvairių gandų. Sunku atsakyti, ar jiedu buvo ištikimi, tačiau jie puikiai tiko vienas kitam. Konstanca niekada nesiskųsdavo dėl sunkumų ar pinigų trūkumo. Jei kur išvykdavo, Mocartas visuomet su savimi turėdavo žmonos nuotrauką ir kasdien rašydavo jai laiškus. Viename laiške rašė, kad „siunčia jai 1 095 060 437 082 bučinius“. Per devynerius bendro gyvenimo metus Konstanca pagimdė šešis vaikus. Deja, užaugo tik du sūnūs.

 

Šlovė, aistra, nepriteklius

1781 m. Mocartas įsikūrė Vienoje, kur gyveno iki gyvenimo pabaigos. Tuo metu jo metinės pajamos buvo daug didesnės nei kitų to laikmečio kompozitorių, tačiau piniginiuose reikaluose jis buvo nepraktiškas. Šeima išsinuomodavo didžiulius apartamentus, pirkdavo prabangius baldus, samdydavosi tarnus, leido sūnus į brangią mokyklą. Kartą į jų namus atėjęs svečias pamatė, kad Volfgangas ir Konstanca šoka susiglaudę. Tokiu būdu jie bandė šiek tiek sušilti, nes tuo metu neturėjo pinigų malkoms.

Kitaip nei šeimoje, Mocarto santykiai su Austrijos imperatoriškaisiais rūmais ir slaptąja policija buvo įtempti. Tais laikais valdžia talentingus žmones stengėsi muštruoti meduolio ir botago metodu, t. y. leisdavo paragauti ir meduolio, ir botago, o po to palikdavo teisę rinktis vieną jų. Mocartui nuo vaikystės teko maudytis šlovės spinduliuose ir mėgautis kilmingųjų dėmesiu. Tačiau jo melodijose pasigirstančios plebėjiškos intonacijos, vokiečių ir slavų liaudies muzikos elementai aukščiausių visuomenės sluoksnių buvo vertinami kaip akibrokštas, iššūkis blizgančiai imperatoriškųjų rūmų prabangai. Kol menininkas įtiko valdžiai, jo gyvenimas buvo malonus ir lengvas. Tik pabandydavo žengti toliau, iškart suveikdavo botago dėsnis.

 

Requiem sau pačiam

Vieną vakarą į Mocarto duris pasibeldė juodai apsirengęs nepažįstamasis. Pasisakė atėjęs svarbaus asmens paliepimu, tačiau savo pono vardo neatskleidė. „Mano ponas neseniai prarado artimą žmogų, kurio atminimą norėtų įamžinti kiekvienais metais per jo mirties metines grojamu iškilmingu kūriniu. Jis norėtų užsakyti gedulingą Requiem. Įdėkite į šį kūrinį visą savo talentą, jūs turite garbės dirbti didelio muzikos žinovo užsakymu“.

Šis apsilankymas labai prislėgė kompozitorių. Jau kurį laiką negaluodamas paslaptingąjį svečią įvertino kaip savo greitos mirties pranašą. Volfgangas pradėjo karštligiškai komponuoti Requiem, kartu dirbdamas prie operos „Užburtoji fleita“. „Turbūt sau pačiam rašau šį Requiem“, – ne kartą sakė jis draugams.

Vėliau viskas paaiškėjo: keistasis lankytojas buvo grafo Valzego-Štupacho tarnas. Minėtasis grafas neretai už nemenkus pinigus užsakydavo pradedančiųjų kompozitorių sukurti kūrinius, tačiau kompozicijas išleisdavo kaip savo. Taip jis ketino pasielgti ir su Mocarto Requiem. Kompozitoriui nepavyko pačiam baigti šio kūrinio, nes darbą nutraukė jo mirtis. Requiem baigė Mocarto mokinys F. K. Ziusmajeris.

 

Kūryba

Mocarto kūryba stebina įvairiapusiškumu. Per neilgą savo gyvenimą jis sukūrė genialių kūrinių visiems tuo metu egzistavusiems muzikos žanrams. Mocartas – vienas tų, kuriems kūryba buvo ne priemonė užsidirbti, o stipri nenumaldoma aistra. Volfgangas Amadėjus Mocartas sukūrė 50 simfonijų, 25 koncertus fortepijonui, 12 koncertų smuikui, 27 arijas, 26 kūrinius styginiam kvartetui, 103 menuetus, 15 mišių, 21 operą. Iš viso daugiau nei 600 kūrinių.

 

Įdomūs faktai

  • Tikrasis genialiojo kompozitoriaus vardas – Chrysostomus Wolfgangus Theophilus Mozart.
  • Šešiametis Mocartas parašė ypač sudėtingą koncertą. Peržvelgęs natas, tėvas sušuko: „Bet šis kūrinys toks sudėtingas, kad jo niekas negalėtų sugroti!“ „Nesąmonė! Šį kūrinį pajėgtų pagroti net vaikas!“ – atsakė Volfgangas, ir tuoj pat savo žodžius įrodė.
  • Lankydamasis Vatikane išgirdo ypatingą, tik vieną kartą per metus atliekamą kūrinį Miserere. Išėjęs iš bažnyčios iš atminties užrašė jo natas. Vatikanas buvo griežtai uždraudęs užrašinėti šio kūrinio natas, nes nenorėjo, kad šis kūrinys būtų kur nors kitur girdimas. Kadangi jaunasis Mocartas jas užrašė iš atminties tik vieną kartą paklausęs kūrinį, tai padarė įspūdį popiežiui Klemensui XIV ir jis apdovanojo Mocartą Auksinio pentino ordinu.
  • Mocartas galėjo tuo pat metu kurti muziką ir žaisti biliardą.
  • Jis dažnai rašydavo žmonai nešvankius laiškelius.
  • Mocartui mirus, šeima neturėjo pinigų laidotuvėms. Genialusis kompozitorius buvo palaidotas bendrame kape kartu su kitais vargetomis. Po daugelio metų bandyta surasti jo kapą, tačiau nesėkmingai.