Antrojo pasaulinio karo metais nusikaltimai žmoniškumui pakeitė pasaulio istoriją ir suvokimą, koks žmogus gali būti žiaurus kitam žmogui. Skaičiuojama, kad žuvo šeši milijonai žydų, kurių istorija kruopščiai išnagrinėta daugelyje mokslinių leidinių ir aprašyta literatūroje. Tačiau neapsakomą žiaurumą išgyvenusios moterys buvo paliktos nuošalyje. Kaip naciai sugebėjo sunaikinti moterų tapatybę ir prigimtines teises?

 

Ką koncentracijos stovyklose išgyveno moterys?Montreal,Quebec,Canada,11,15,23:,Group,Of,Prisonner,Of

 

Antrojo pasaulinio karo metais į nacių koncentracijos stovyklas vežti ne tik vyrai, bet ir moterys. Netrukus dėl netinkamos mitybos ir streso daugumai reprodukcinio amžiaus moterų menstruacijos tapo tik prisiminimu. Jos bijojo, kad liks nevaisingos, mat galimybė lauktis daugumai moterų buvo svarbiausiu gyvenimo tikslu ir savęs įprasminimu. Holokausto literatūros istorikė S. Lillian Kremer teigia, kad, be nuolatinės baimės mirti, bijojo tapti nevaisingomis, tad menstruacijų išnykimas joms sudavė dvigubą psichologinį smūgį.

 

Vos įžengusias į stovyklą kalines aprengdavo beformiais drabužiais, nuskusdavo plaukus. Dėl maisto trūkumo ir patiriamo streso numesdavo daug svorio, tad klubai ir krūtys, kurie siejami su moteriškumu, panašėjo į vyrų. Šie pokyčiai privertė moteris suabėjoti savo tapatybe, jaustis menkomis, nematomomis. Toms moterims, kurioms pasisekė labiau, t. y. vis dar pasirodydavo menstruacijos, teko išgyventi kitokią realybę. Nors pasaulyje daugėjo galimybių palengvinti menstruacijų nepatogumus ir naudotis įklotais, tamponais ir pan., įkalintos moterys higienos trūkumo problemas sprendė taip, kaip pačios išmanė. Kol naciams moterų higiena kėlė šleikštulį, tūkstančiams kraujuojančių moterų buvo sunku to išvengti ir paslėpti. Skudurų trūkumas ir galimybių nusiprausti nebuvimas moteris varė į neviltį, jos ne tik neturėjo vandens nusiprausti, bet ir apatinių. Atsiminimuose ir raštuose apie gyvenimą mirties stovyklose moterys pasakojo, kad tarpkoju nubėgęs, džiūvantis, bet dar limpantis kraujas buvo bene labiausiai nužmoginantis dalykas. Daugelis moterų kalbėjo apie tai, kad menstruacijos be galimybės gauti higienos priemonių privertė jaustis lyg gyvuliams. Pažeminimą dar labiau sustiprino skudurų paieška, kuri panašėjo į kovą už išgyvenimą. Moterims stovyklose teko išmokti nemažai išgyvenimo gudrybių. Gavusios net mažiausią audinio skiautelę, ją saugojo lyg brangiausią turtą, panaudojusios skalavo, džiovino ir slėpdavo po čiužiniais, kad niekas nepasisavintų. Neretai skudurėliai buvo vagiami, atiduodami, skolinami, net parduodami. Tiesa, skudurėlių turėjo ne visos, todėl dažnai šį trūkumą kompensuodavo kitomis medžiagomis, jei tik turėdavo galimybę, imdavo jau panaudotą tualetinį popierių.

 

Kai kurios paauglės pirmąsias menstruacijas išgyvendavo vienos, atskirtos nuo šeimų arba likusios našlaitėmis. Pirmąją patirtį dažnai padėdavo išgyventi vyresnės moterys, mat neretai mergaitės, pamačiusios tekantį kraują, manė, kad greitai mirs. Nežinodamos, kas vyksta, liejo ašaras, tačiau vyresnės moterys noriai mokė jas, kaip elgtis prasidėjus menstruacijoms. Be abejo, tai buvo kitoks mokymosi procesas, nei būtų buvęs namuose. Merginos buvo mokomos, kaip gauti skudurėlių arba bent menką popieriaus lapelį, kuris sugertų kraują. Vyresnėms menstruacijos dažniausiai išnykdavo per pirmus 2–3 įkalinimo mėnesius.

 

Staigi menstruacijų pabaiga

 

„Social Science & Medicine“ leidinyje paskelbtame tyrime mokslininkė dr. Peggy J. Kleinplatz iš Otavos universiteto Medicinos fakulteto analizavo, kodėl moterims, vos patekusioms į koncentracijos stovyklas, taip greitai išnykdavo menstruacijos, maža to, praktiškai visos tirtų moterų situacijos buvo vienodos. Remdamasi istoriniais įrodymais ir Holokaustą išgyvenusių žmonių liudijimais mokslininkė pateikė šokiruojančią, tačiau įtikinamą hipotezę, kad sintetiniais steroidais buvo papildoma kasdienė belaisvių mityba siekiant sustabdyti jų menstruacinį ciklą ir pabloginti gebėjimą susilaukti vaikų. Anot mokslininkės, ši staigi amenorėja įvyko kartu su badu ir kitomis psichologinėmis bei fizinėmis traumomis per 12–18 mėnesių. Nuo 2018 iki 2021 m. dr. P. J. Kleinplatz ėmė interviu su išgyvenusiais žmonėmis keturiomis kalbomis: jidiš, hebrajų, anglų ir prancūzų. Galiausiai surinkti 93 išsamūs liudijimai iš išgyvenusių moterų, kurių vidutinis amžius siekė 92 m., arba jų palikuonių, kurie galėjo pateikti išsamią išgyvenusiųjų reprodukcijos istoriją. Holokaustą išgyvenusios moterys sakė įtarusios, kad kažkas jų maiste lėmė, jog staiga baigėsi menstruacijos. Viena moteris būdama paauglė keletą mėnesių dirbo Osvencimo koncentracijos stovyklos virtuvėje, tad netgi aprašė chemikalų pakelius, kuriuos kiekvieną dieną atnešdavo ginkluota apsauga ir išpildavo į pašvinkusią sriubą, kurią duodavo belaisvėms. Šį pasakojimą patvirtina tuo metu Aušvice dirbę virėjai. Manoma, kad šios cheminės priemonės neabejotinai turėjo ilgalaikį poveikį mirties stovyklų pragarą išgyvenusioms moterims. Beveik visos apklaustos moterys negalėjo pastoti ar išnešioti kūdikio. Išvadose teigiama, kad iš 197 patvirtintų nėštumų mažiausiai 48 (24,4 %) baigėsi persileidimu, 13 (6,6 %) – negyvagimiais ir 136 (69,0 %) – gyvais naujagimiais. „Pirminio nevaisingumo, antrinio nevaisingumo, persileidimo ir negyvagimio rodikliai buvo dideli ir neatitiko bendros populiacijos ar net bendros žydų populiacijos tais kūdikių bumo metais“, – sako mokslininkė. Anot jos, lytinių steroidų, kurie sukeltų greitą amenorėją, Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijoje buvo gausu. JAV maisto ir vaistų administracija patvirtino hormonines kontraceptines tabletes tik 1960 m. Štai egzogeniniai lytiniai steroidai, dėl kurių nedelsiant nutrūksta menstruacijos, 1933 m. pirmą kartą susintetinti ir pagaminti Berlyne. Už darbą sintezuojant lytinius steroidus vokiečių farmakologas ir chemikas Adolfas Butenandtas XX a. 4-ajame dešimtmetyje apdovanotas Nobelio chemijos premija. Tyrime taip pat kalbama, kad 1943–1945 m. Vokietijos gamyklos gamino didelius kiekius lytinių steroidų, neva nevaisingumui gydyti, tačiau tai neatitiko tikrojo poreikio. Priešingai, Niurnbergo karo nusikaltimų teisme atsidūrė įrodymai, kad naciai ieškojo būdų masinei žydžių sterilizacijai.

 

Moterų niekinimo praktika

 

Naciams abortai buvo tinkamiausias būdas spręsti žydų problemą, mat jei jie negims ir išmirs jau dabar esantys, pasaulis taps toks, kokio jie troško. 1942–1943 m. naciai uždraudė visus gimimus getuose, todėl abortas moterims buvo privalomas. Bausmė už gimdymą buvo visos šeimos mirtis. Remiantis žydų principais ir gydytojo priesaikos etika, abortas priimtinas tik tuo atveju, jei gimdant gresia pavojus nėščios moters gyvybei. Žydų gydytojai getuose ir koncentracijos stovyklose susidūrė su asmeninėmis ir profesinėmis dilemomis, pavyzdžiui, rinktis protu sunkiai suvokiamą veiksmą – abortą arba dar blogiau – leisti motinai mirti, jei abortas neatliktas. Gydytojai abortus darė antisanitarinėmis sąlygomis, be tinkamų medicininių instrumentų ar anestezijos. Naujagimiai žudyti nuskandinant vandens kibire arba metant į sieną. Moterys kankinosi dėl prastų higienos sąlygų gimdymo metu arba išprotėjo matydamos tokius žiaurumus. Daugelis šių moterų taip ir neatsigavo nuo patirto šoko. Iš maždaug 3000 gimdymų, daugiau nei 2500 naujagimių buvo nužudyti, keli šimtai mažylių išsiųsti į našlaičių namus ir tik 30 kūdikių išgyveno prižiūrimi motinų.

 

Autorius Monika Budnikienė