Vargu ar dažnai susimąstome apie tai, kaip žmonių kasdienybė atrodė prieš pusę ar daugiau amžiaus. Juk seniausia istorija, kurią dabartiniai žmonės dar gali gyvai įsivaizduoti, pasirodo, siekia vos laikotarpį iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Nors anuomet dar nebuvo modernių technologijų, tačiau žmonės jau gyveno gana patogiai ir pasaulį suvokė panašiai, kaip dabar suvokiame mes. Štai gerokai senesni laikai – Viduramžiai, atrodo nepažįstami, net bauginantys. Visgi istorikai tikina, kad būtent ten slypi tikrosios modernaus gyvenimo ištakos.

 

Ar Tamsieji amžiai iš tiesų dvokė?People,From,Middle,Ages,With,Knight,,Headsman,,Peasant,And,Priest

 

Frazė „lyg iš Viduramžių“ paprastai nuskamba, kai norima pašiepti ar sumenkinti. Kartais tai net tampa įžeidimu, mat turima omeny, kad anuomet žmonės buvo atsilikę, barbariški ir itin riboto mąstymo. O ir pats laikotarpis suvokiamas kaip visos žmonijos progreso pauzė. Juk prieš tai kultūra ir laisvė klestėjo Antikoje, o iškart po Tamsiųjų amžių prasidėjo didysis Renesanso pakilimas. Kone 900 metų trukusiu laikotarpiu gyvenę žmonės istorikų aprašomi kaip neišsilavinę, nesiprausę ir pasiryžę ant laužo sudeginti bet ką, kas tik meta iššūkį religijos dogmoms ar prietarams. Tačiau iš tiesų viskas nebuvo taip juoda. Viduramžiai pradėti skaičiuoti nuo Romos imperijos žlugimo V a., todėl verta turėti omeny, kad milžiniška imperija ir jos palikimas nesunyko akimirksniu. Ilgus šimtmečius žmonės vis dar naudojosi jos infrastruktūra ir puoselėjo tradicijas, pavyzdžiui, visu pajėgumu veikė viešosios pirtys, kuriomis naudojosi ir kūną niekinti linkę krikščionys. Beje, viešųjų pirčių būta ne tik Romoje, bet ir Paryžiuje. Jos aprašomos XIII a. veikale, kuriame kilminga ponia reikalauja, kad jos vyras leistų jai mėgautis viešos garinės pirties malonumais. Tik svarbu paminėti, jog greta viešųjų pirčių veikdavo dar ir viešnamiai, kuriuose būdavo aptarnaujami ir vyrai, ir moterys. Tad dalis pasaulio ir tuomet turėjo muilo bei vandens ir, be abejo, mokėjo šiomis priemonėmis naudotis. Tačiau turtuolių ir varguolių gyvenimas visais laikais skyrėsi it diena ir naktis. Tad jeigu Viduramžių medicinos vadove „Secreta Secretorum“ rašoma, jog rankas dera plauti kasdien, o maudytis pakanka kelis kartus: pavasarį bei žiemą (vasara šiukštu to nedaryti), tai šių taisyklių paisė tik kilmingieji. Valstiečiai ir paprasti miestelėnai gyveno savo ritmu bei paisydami tik to, ką pataria kunigas. O šis patikindavo, kad švarina malda, o ne prausimasis. Be to, nedaug žmonių, ypač miestuose, turėjo didelius medinius kubilus bei virykles, tinkamas dideliam vandens kiekiui paruošti. Tad tiesa ta, jog Europa Viduramžiais iš tiesų dvokė. Ir ne tik dėl menkos kūno higienos, bet ir nuotekų, kurios keliaudavo tiesiai į gatvę arba upes.

 

Gyvenimo trukmė ir maistas

 

Istorikai atsargiai užsimena, kad apie Viduramžius iš tiesų mažai žinoma. Mat metraščiai tuomet buvo pildomi gana atsainiai, o pagrindinis duomenų šaltinis apie tuos laikus yra Renesanso mąstytojų raštai. Juose praeitis neretai aštriai pašiepiama ir menkinama ne itin kruopščiai paisant faktų. Toks buvo didžiųjų mąstytojų noras parodyti naujųjų ir senųjų laikų skirtumus. Visgi viena yra nepaneigiama – anuomet žmonės gyveno visai kitaip nei dabar ir gerokai trumpiau. Vidutinė tų laikų gyvenimo trukmė siekė vos 30 metų. Tačiau šiuolaikiniai mokslininkai sako, jog toks mažas skaičius gautas todėl, kad Viduramžiais vyravo itin didelis vaikų mirtingumas. O 20 metų sulaukęs žmogus turėdavo labai didelę tikimybę išgyventi iki 65 metų. O ir 40-mečiai nebuvo laikomi senais. Tiesiog tuomet viskas vykdavo gerokai anksčiau ir greičiau nei dabar. Santuokas būdavo įprasta sudaryti sulaukus vos 14–15 metų. Merginos tekėdavo ir vaikų susilaukdavo vos 12–13 metų. Ankstyvą žmonių mirtį lemdavo infekcijos (antibiotikų nebuvo, tad kartais net įsipjovus pirštą laukdavo liūdna baigtis). Europą nuolat vargino karai ir badas. Mirtis nuo bado Viduramžiais buvo tokia dažna, kad metraštininkai apie tai tik kukliai užsimindavo. Tamsiaisiais amžiais ant varguolių stalo atsidurdavo ropės, juoda rupių miltų duona, mirkyti kviečiai, šiek tiek kiaulienos, paukštienos ir ankštinių daržovių. Valgyta nemažai žuvies. O visoje Europoje dabar taip mėgstamų bulvių nebuvo nė kvapo. Jos mitybos pagrindu tapo tik po Didžiųjų geografinių atradimų. Visgi grūdams ir įprastoms daržovėms neužderėjus ar užsitęsus šalčiams, sausroms ir lietui vienu metu nuo bado ir jį lydinčių ligų galėdavo išmirti 30–40 % vieno kaimo ar nedidelio miestelio žmonių. Valstiečiai ir miestiečiai negalėjo sau maisto net susimedžioti ar susižvejoti, nes visa žemė ir miškai priklausė didikams. Šie naudotis gamtos dovanomis tiesiog neleisdavo. Už medžiojimą privačiame miške grėsdavo mirtis.

 

Juodosios mirties grėsmė

 

Jeigu jau dabar gyvenimas Viduramžiais atrodo kaip labai sunkus ir pavojingas, tai derėtų paminėti, jog didžiausia grėsmė, tykojusi to meto žmonių, buvo maras. Juodąja mirtimi vadinama užkrečiamoji liga siausdavo beveik kasmet. Visgi dažniausiai neišplisdavo už vieno kaimo ribų. Tačiau istorijoje užfiksuotos dvi didžiulės pandemijos, nusinešusias milijonus gyvybių. Pirmoji – Justiniano maras. Ji kilo VI a. viduryje, valdant Bizantijos imperatoriui Justinianui I. Antroji pandemija – garsioji juodoji mirtis, XIV a. apėmusi Azijos, Europos ir Šiaurės Afrikos šalis. Mokslininkai dabar atidžiai tyrinėja šių dviejų didžiųjų maro epidemijų priežastis ir plitimo greitį. Atlikti tyrimai rodo, jog infekcijoms plisti daug įtakos turėjo klimato sąlygos. Šiltėjant orams maro protrūkiai tapdavo vis dažnesni ir intensyvesni. Žinoma, įtakos turėjo ir tai, kad tuomet žmonės net neįtarė, kokiu būdu šis susirgimas plinta. Visgi maras turėjo ir teigiamų padarinių. Išlikusieji įgijo imunitetą, turėjo daugiau maisto ir perėmė anapilin iškeliavusių kaimynų turtą. Tai buvo stiprus ekonominis impulsas Renesanso miestams augti. Maža to, išmirė daug valstiečių baudžiauninkų, todėl darbo jėga ėmė smarkiai brangti. Likusieji galėjo drąsiai reikalauti iš feodalų geresnių darbo sąlygų ir tinkamo užmokesčio. Kai kam maro pavykdavo išvengti, o štai nuo kryžiaus žygių metu iš Artimųjų Rytų parsineštų raupsų neišsisukdavo beveik niekas. Europoje nebuvo penkerių metų sulaukusių vaikų, kurie nebūtų susidūrę su šia liga. Tad beveik visų kūnai būdavo nusėti randeliais. Visgi kai ką savotiškai gero raupsų paplitimas žmonijai suteikė. Buvo suvokta, jog sergančiuosius būtina izoliuoti. Dėl raupsų žmones izoliuodavo keliems mėnesiams, o kartais – visam likusiam gyvenimui. Raupsuotieji buvo paskelbiami „gyvais numirėliais“. Jiems surengdavo net simbolines laidotuves. Visgi būtent toks elgesys išgelbėjo dalį žmonijos. Pradėjus taikyti izoliaciją, raupsais susirgdavo tik vienas iš 200 žmonių, o ne kas antras. Šios reikšmingos pamokos paisoma ir dabar. Juk prisiminus neseną COVID-19 patirtį, nesunku suprasti, kad būtent Viduramžiais gimusi išmintis padėjo laikinai sustabdyti infekcijos plitimą.

 

Mokslo ištakos ir perversmą sukėlė išradimai

 

Dėl Viduramžius žmones kamavusių negandų neretai kaltinama Bažnyčia, kuri ne tik nerekomendavo praustis, bet ir užkrečiamąsias ligas laikė Dievo bausme. Neva maru ar raupsais užsikrečia tik nuodėmingieji. Tad vaistų nuo šių ligų tiesiog neieškodavo. Taip pat manyta, kad Bažnyčia stabdė mokslo pažangą. Iš dalies tai tiesa, tačiau būtent greta vienuolynų ir didžiųjų krikščionių religijos centrų kūrėsi seniausi Europoje universitetai, dvasininkai saugojo knygas ir jas perrašinėdavo ranka iki pat spausdinimo mašinų išradimo. Be to, Viduramžiais sukurta nemažai išradimų, kurie išliko iki šių dienų. Pavyzdžiui, pirmieji istorijai žinomi akiniai atsirado dar XIII a. Anglų vienuolis seras Rogeris Baconas savo veikale „Opus Majus“ (apie 1266 m.) išdėstė korekcinių lęšių naudojimo mokslinius principus. Apie IX a. Europoje plačiai paplitęs sunkusis plūgas sukėlė perversmą žemės ūkyje. Išradus sunkųjį plūgą pavyko arti molingesnę žemę, kuri buvo derlingesnė už lengvesnius dirvožemio tipus. Tai padidino derlių ir paskatino ekonomikos bei spartų miestų ir prekybos augimą, ypač Šiaurės Europoje. Maždaug apie 1300 m. sukurti pirmieji mechaniniai laikrodžiai. Iki XV a. jie plačiai paplito visoje Europoje. XII a. Europoje paplito aukštakrosnės, naudojamos metalams iš rūdų išgauti. Šiuolaikinė metalo išgavimo technologija beveik nepasikeitė nuo tų laikų. O jeigu savo sode turite karutį, tikėtina, jog jo konstrukcija beveik nesiskiria nuo to, kurį naudodavo XI a. sodininkai ir daržininkai. Taip pat būtent Viduramžiais pradėtas naudoti parakas, sukonstruotos pirmosios patrankos, tapusios šaunamųjų ginklų prototipais. Jau Tamsiaisiais amžiais būta popierinių pinigų ir net spaudos presas. Tiesa, šis nepaplito iki pat XV a. Tačiau būtent spauda pakeitė pasaulį ir leido žmonijai efektyviai dalintis žiniomis. Istorikai tikina, kad religinių dogmų sukaustyti Viduramžiai paskatino spartų kultūros vystymąsi Renesanso laikotarpiu. Noras atsiriboti nuo to, kas vertė menininkus sukurti įspūdingiausius dailės ir skulptūros kūrinius, o mokslininkus įkvėpė paneigti prietarus.

 

Įdomu

 
  •  Pirmieji higieniniai įklotai moterims sukurti Viduramžiais. Jie gaminti iš audinio skiaučių ir samanų.
  •  Viduramžių žmonės dantis ir dantenas valė lininiu skudurėliu. Taip pat naudojo įvairias pastas ir miltelius, kad dantys būtų baltesni ir gaivesnis burnos kvapas. Populiarus mišinys dantims valyti gamintas iš šalavijų ir druskos kristalų. Kitas mišinys dantims valyti gamintas iš medžio anglies miltelių, sumaišytų su smulkintais rozmarinų stiebais. Norintys atsikratyti blogo burnos kvapo kramtė cinamoną, muskatą ir gvazdikėlius.
  •  Viduramžių žmonės beveik niekada negėrė vandens, nes švaraus praktiškai buvo neįmanoma gauti. Be to, manyta, kad vanduo kenkia virškinimui. Europiečiai vietoj vandens gėrė vyną, alų, sidrą.
  •  Pagal Viduramžių įstatymus, gyvūnai prisiėmė tokią pat atsakomybę už nusikaltimus kaip ir žmonės. Pavyzdžiui, naminiai galvijai kartais buvo teisiami mirties bausme už žmonių sužeidimą.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė