Meno terapija (kartais vadinama kūrybine arba raiškos terapija) padeda išreikšti ir suprasti emocijas per meninius užsiėmimus ir kūrybinį procesą, užuot dalyvavus įprastuose psichoterapijos seansuose. Dažniausiai užsiėmimus veda profesionalūs terapeutai. Visgi tokią veiklą galima išbandyti ir savarankiškai. Tik prieš paimant į rankas teptuką verta pasidomėti, kaip veikia meno terapija.

 

Kai žodžiais jausmų išreikšti nepavykstaSad,Young,Woman,Is,Taking,An,Art,Therapy,Class.,Concept

 

Specialistai vienbalsiai tikina, kad meno terapija menkai susijusi su estetika ar gebėjimais. Tuo neužsiima siekiantys pagerinti piešimo ar kitų meninių įgūdžių. Prie stalų su teptukais, pieštukais ir net kreidelėmis rankose sėda visiškai pamiršę šį vaikišku laikomą būdą reikšti jausmus. Visgi nevaržomas piešimas – išsilaisvinti padedanti unikali patirtis. Šiuolaikinė dailės terapijos metodika pagal poreikius gali būti gydomoji, ugdomoji ar atpalaiduojamoji. Meninės raiškos užsiėmimai suteikia galimybę saugioje aplinkoje patirti kūrybos džiaugsmą, išjudinti visus kitus psichologinius procesus. Nors dabar meno terapija taikoma kaip papildomas gydymo metodas ar priemonė gerai psichologinei savijautai palaikyti, tačiau žinoma, jog anksčiau gydymas vaizdais ir garsais buvo pagrindinė kovos su kūno ir dvasios ligomis priemonė. Dar ir dabar šamanai Afrikoje gydo varydami piktąsias dvasias iš ligonio kūno. Tai vyksta kuriant ritmingą, judesiu, garsu ir vaizdu grįstą ritualą.

 

Šiuolaikinę meno terapiją galima laikyti daug nuosaikesne ir visiškai nemistifikuota šio ritualo forma. Visgi ji artima žmogui, nes pirmykštėse kultūrose piešinys ir spalva visada sieti su tuo, kas neapčiuopiama, o spalvos ir dažai padėdavo reikšti tai, ko skurdus žodynas nepajėgdavo apibūdinti. Šiuolaikiniame pasaulyje yra daugybė emocijoms apibūdinti tinkamų žodžių. Deja, ne visi išdrįsta jais pasinaudoti. Dažnai net profesionalaus psichologo kabinete nepavyksta atvirai papasakoti išgyvenimų. O štai piešiant, tapant ar tiesiog leidžiant rankai laisvai klaidžioti popieriaus lape emocijos prasiveržia tarsi savaime, be sąmoningų pastangų. Tai tampa nuostabia išlaisvinančia patirtimi.

 

Spalvinimas – nerimui sutramdyti, dailės terapija – išsilaisvinti

 

2014 m. Prancūzijoje pirmą kartą spalvinimo knygos suaugusiesiems atsidūrė populiariausių dešimtukuose. 2021 m., kai COVID-19 pandemija privertė užsidaryti namuose, spalvinimo knygos vėl žaibiškai išpopuliarėjo. Tokia jų sėkmė, ekonomistų teigimu, rodo, jog pasaulyje kyla poreikis tradicinius nerimo valdymo būdus keisti alternatyviais. Mokslininkai atskleidžia, kad darbas pieštuku ar teptuku ramina migdolinę smegenų dalį. Būtent ji atsakinga už emocijas ir stresą. Spalvindamas žmogus paprastai atsipalaiduoja, lengviau susikaupia, pagerėja nuotaika. Kai kuriais atvejais spalvinimas ir piešimas rekomenduojami gydant nemigą. Visgi, nors spalvinimo terapija lengvai prieinama ir patogi, ji menkai susijusi su tikrąja dailės terapija. Tai – vieno medžio šakos, tačiau jų tikslai ir galimybės labai skiriasi.

 

Dailės terapija – specifinė saviraiškos forma, ne tik raminanti, bet ir padedanti išlaisvinti neigiamas emocijas: agresiją, pyktį, baimę, vienatvę. Ilgainiui ji padeda gerinti bendravimo įgūdžius, net asmeninius gebėjimus. Visgi labiausiai stebina šių užsiėmimų tiesioginė įtaka kūnui. Įrodyta, kad meno terapija gali sumažinti ligoninėje praleidžiamą laiką, nes gerina nuotaiką, o tai spartina gijimą. Taip pat ši terapija taikoma siekiant onkologinius ligonius išmokyti kontroliuoti skausmą. Dailės terapija rekomenduojama vaikams, turintiems autizmo sindromą. Ji padeda geriau susidoroti su emocijų raiška, didina domėjimąsi išoriniu pasauliu. Veikiausiai dėl tokio universalaus taikymo dailės terapiją vietoj klasikinio sėdėjimo ant psichoterapeuto sofutės renkasi tie, kuriuos kamuoja ilgalaikis stresas, fizinė negalia ar bendravimo problemos.

 

Kaip tai vyksta?

 

Pasaulyje meno terapija, kaip psichoterapijos forma, praktikuojama jau daugiau nei 60 metų. Per šį laiką atsirado daugybė skirtingų rūšių. Visgi savarankiškai išmėginti galima ne visas. Lengviausiai prieinama rūšis yra dailė. Nesvarbu – užsiėmimas vyksta grupėje ar namuose savarankiškai – jam būdinga ta pati struktūra. Kiekvienas dailės terapijos užsiėmimas (tiek vienkartinis, tiek ciklas) turi savo temas, kurios parodo, su kokia sritimi bus dirbama. Štai piešiant galima sumažinti baimę ar pyktį, nusistatyti tikslus, harmonizuoti tarpasmeninius santykius. Tuomet pasirenkamos priemonės: popieriaus lapai ir spalvoti pieštukai, guašas, akvarelė ar kreidelės. Paskui vykdoma užduotis – tiesiog piešiama sąmoningai nevaldant rankos ir nesistengiant sukurti konkretaus vaizdinio.

 

Dailės terapiniame procese spalva, linija, simboliais ir vaizdiniais, skirtingomis formomis bei priemonėmis įkūnijami jausmai, nuotaikos, visa, kas glūdi pasąmonėje. Reikšmingiausios mintys ir išgyvenimai greičiau išreiškiami vaizdiniais. Piešiama, kol lapas užpildomas, ir galiausiai atliekama analizė. Žvelgiant į savo kūrinį mėginama perskaityti pasąmonės atsiųstą žinutę, visada turint omenyje ir tai, kokia tema pasirinkta. Laisvai pavaizduota idėja iš pradžių gali būti sunkiai perprantama, tačiau praktikuojant užsiėmimus išryškėja tendencijos. Sukurtus piešinius reikėtų saugoti ir iš naujo įvertinti praėjus kelioms savaitėms ar net mėnesiams. Dailės terapija geriausiai veikia tuomet, kai yra tęstinė. Praktikuojant ją namuose pieštuko galima griebtis būtent tada, kai kamuoja nemalonios emocijos.

 

Interpretacijos vedlys

 

Tam tikros linijos, formos ir spalvos atitinka skirtingus išgyvenimus. Apie užuominas, kaip interpretuoti kūrinį, parašyta daugybė knygų. Visgi skiriamos kelios paprastos interpretacijos gairės. Iškart galima pastebėti, ar piešinio mastelis didelis, ar mažas. Pagal tai vertinama, kokio intensyvumo emocijos apėmusios. Jeigu kūrinyje kartojasi tas pats šablonas: tos pačios formos, linijos ir spalvos, vadinasi, dominuoja ta pati emocija. Verta išanalizuoti, kokia ji ir kaip dažnai aplanko. Jeigu piešinys nevientisas, tarsi atliktas nervingais judesiais, greičiausiai juntamas nesaugumas.

 

Analizuojant dailės terapijos kūrinius patariama vengti tradiciškai interpretuoti spalvas. Netikslu teigti, kad žmogus raudonai piešia tik tada, kai yra piktas. Raudona spalva, kaip ir aštrūs kampai, išties gali reikšti pyktį, bet nebūtinai. Neretai raudona yra meilės spalva, o su pykčiu gali sietis mėlyna. Dailės terapijoje svarbiausia tai, ką įprasmina pats žmogus. Jeigu jis geba reflektuoti ir sako, kad ta raudona dėmė lape – ne pyktis, o gėris, vadinasi, taip ir yra. Kartais atidžiai analizuoti kūrinio nė nebūtina. Mat terapijos tikslu gali būti tiesiog emocijų raiška ir atsipalaidavimas. Visa, ką piešiantysis daro su užduotimis proceso metu, jis išgyvena savyje. Todėl sudaromos sąlygos emocinei iškrovai. Dailės terapija palanki tuo, kad jei žmogus jaučiasi pažeidžiamas ar iki galo nesupranta, kas nutiko, gali tai išjausti. Šis išgyvenimas taip pat yra terapija, santykis ir augimas. Beje, jeigu kūrinys autorių gąsdina ar atrodo nemalonus, žmogus gali jį tiesiog suplėšyti, taip susilpnindamas kamuojančias emocijas.

 

Verta prisiminti

 
  • Dailės terapijoje svarbiausia – ne rezultatas, o procesas.
  • Užsiimti terapija savarankiškai verta kartą per savaitę ir daryti tai reguliariai. Žmonės, kuriems sunku rašyti emocijų dienoraščius, jausmus gali tiesiog išpiešti.
  • Vienam užsiėmimui skirti nuo 15 iki 30 min.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė