Medininkų pilis ir Trakų Vokės dvaro sodyba

Pietryčių Lietuva  – ypatingai gražios gamtos ir turtingos istorijos kraštas, kuriame galima rasti ir aplankyti ne vieną reikšmingą istorijos ir kultūros paveldo objektą. Šiandien siūlome kelionę į  Medininkų pilį ir Trakų Vokės dvaro sodybą -  įspūdingus Lietuvos istorijos liudininkus, kuriuos galim aplankyti vienos dienos kelionės metu.

Už pusvalandžio kelio nuo sostinės stūksanti Medininkų pilis yra puikus gynybinio komplekso pavyzdys, kurį galima laikyti labiausiai išvystyta, autentiškiausia aptvarinio tipo pilimi ir vienu seniausių akmens ir plytų mūro architektūros paminklų bei gynybinių objektų Lietuvoje.

Manoma, kad Medininkų pilis buvo pastatyta XIV a. pirmoje pusėje, valdant Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Gediminui (1316-1341). Tvirtovė buvo vienas iš punktų, gynęs Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi nuo Kryžiuočių ir Livonijos ordinų agresijos, galimo antpuolio iš rytų.

Medininkų pilį sudarė 4 bokštai, 1,8-1,9 m storio, iki 15 m aukščio iškylančios, mūro sienos ir gynybiniai grioviai.  Ketvirto aukšto atskirais laiptais buvo galima patekti į visą sienų perimetrą juosiančią šaulių tiltinę galeriją. Per jos sienose esančias 285 angas pilies šauliai gynėsi nuo priešo puolimų.

Šiandien pagrindiniame maždaug 30 m aukščio, 5 aukštų Medininkų pilies bokšte – donžone – įrengtos 4 ekspozicijų salės. Jose daug eksponuojami XIV–XVIII a. ginkluotės pavyzdžiai: patrankos, akmeniniai sviediniai, archeologiniai radiniai; X–XX a. sidabrakalių dirbinių kolekcija. Lankytojai taip pat supažindinami su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūro pilių istorija. Iš penktojo aukšto galima patekti į donžono atvirą apžvalgos aikštelę ir pasižvalgyti po Medininkų apylinkes.

Įdomu, tai, kad Medininkų pilis niekada neturėjo savo kunigaikščio. Joje ne kartą lankėsi Vytautas Didysis, tvirtovės įguloje tarnavo totoriai, tačiau po Vytauto mirties pilies reikšmė vis menko, kol XV–XVI a. sandūroje ją nuniokojo gaisras, po kurio tvirtovė neatsigavo – iš jos liko tik griuvėsiai.

Medininkų pilis pradėta restauruoti tik XX a. pabaigoje, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Šiandien čia galima apsilankyti, pasivaikščioti po didžiulę teritoriją, apžiūrėti ekspozicijas ir laikinas parodas, sudalyvauti jau tradiciniais tampančiuose gyvosios istorijos renginiuose.

Ne taip seniai, Lietuvos dvarų žemėlapyje atsirado dar vienas traukos objektas – Trakų Vokės dvaro sodyba. Na, gal ne visai tikslu sakyti „atsirado“ – jis visuomet čia buvo, tik iki pastarųjų metų buvo gana apleistas ir neprižiūrėtas, todėl net vilniečiai, kurių pašonėje šis dvaras įsikūręs, nežinojo apie jo egzistavimą.

Šiandien Trakų Vokės dvaro sodyba jau pasitinka atsinaujinusiais rūmais, išpuoselėtu sodu, pasivaikščiojimo takais, šviečiančiu fontanu. Rūmuose vedamos ekskursijos, kur pristatoma dvaro istorija ir paskutinių jo šeimininkų grafų Tiškevičių gyvenimo ir buities  detalės. Taip pat rengiamos edukacijos, eksponuojamos parodos, vyksta koncertai.

Įdomu tai, kad dvaro rūmų interjere jau nufilmuotas ne vienas užsienio filmas: Ana Karenina“ „Karas ir taika“, taip pat atskiros scenos iš filmų: „Herojus“, „Laiškai Sofijai“, „Kraujas sniege“, „Ratilai vandenyje“, „Tikrasis siaubas“ ir kt. Ekskursijos metu galima sužinoti, kurios rūmų interjere išlikusios detalės yra autentiškos, o kurios – tik nuo paskutinio filmo likusi butaforija.

Trakų Vokės vardas istoriniuose šaltiniuose randamas jau 1375 a., kai pro čia žygiavusi kryžiuočių kariuomenė nusiaubė Trakų kunigaikštystės apylinkes. 1397 m., kai po sėkmingo žygio į Krymą, su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu į Lietuvą atvyko pirmieji totoriai, Trakų Vokės žemės buvo suteiktos jiems. Vėliau valdų savininkai ne kartą keitėsi, kol XIX a. viduryje iš tuometinio savininko Trakų bajorų maršalkos Liudviko Dombrovskio jas įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1805-1844). Tiškevičių giminė dvarą valdė beveik 100 metų.

Iš pradžių tai buvo Tiškevičių vasaros rezidencija, tačiau vėliau, grafams nusprendus čia apsigyventi nuolat, buvo pastatyti dvaro rūmai, kuriuos matome ir šiandien. Juos projektavo italų kilmės architektas Leonardas Janas Liudvikas Markonis, kuris, šeimininkams pageidaujant, puošnius rūmus Trakų Vokėje suprojektavo pagal Varšuvos karalių rezidencijos pavyzdį. Dviejų aukštų rūmus puošė aštuonios skulptūros, prieangį – gipso skydas su Tiškevičių giminės Lelyvų herbu, kurį ten galima pamatyti ir šiandien. Dvaro vidus irgi tviskėjo prabanga – ant sienų vertingi paveikslai, pagal užsakymą užsienyje pagaminti baldai, kambarius šildė marmuro židiniai, o šviesą skleidė krištolo sietynai.

1892 m. Trakų Vokės dvarą paveldėjęs grafas Jonas Juozapas (1867-1903) pasamdė garsų landšafto architektą Eduardą Andre suprojektuoti dvaro parką. Tas pats architektas Lietuvoje suprojektavo dar trijų, taip pat Tiškevičių giminei priklausiusių dvarų parkus – Palangos, Užutrakio ir Lentvario.  Šiandien vaikščiodami po parką galime išvysti išlikusius originalius, E.Andre projektams būdingus, parko elementus.

Talentingi verslininkai Tiškevičiai dvare įkūrė žuvininkystės ūkį, kurio produkciją pro pat dvarą einančiu geležinkeliu eksportavo į Rusiją ir Vokietiją. Išlikusią tvenkinių sistemą dvaro parko papėdėje galima apžiūrėti ir šiandien.

Grafų Tiškevičių giminė dvarą valdė ir jame rezidavo iki Antrojo pasaulinio karo. 1939 m., baimindamiesi okupantų susidorojimo su bajorais, pasitraukė į vakarus.

Be šeimininkų likęs dvaras, žinoma, nunyko. Karo metais jame apsigyveno vokiečių atkelti kolonistai iš Olandijos. Rūmų paveikslai, baldai, krištolo sietynai, kiti vertingi daiktai buvo išgrobstyti, išorinė puošyba sunaikinta. Po karo 1945 m. dvaras  tapo Ministrų Tarybos vila.  Vėliau − Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialu. Dabar – visuomenei atvira vieta, kur galima susipažinti su Lietuvos bajorijos istorija arba tiesiog pasivaikščioti po vaizdingas apylinkes.

Tekstas ir nuotraukos VšĮ „We Love Lithuania“.