Medaus saldumo uogos
2023-09-22 11:13Šilkmedis ilgus amžius žinomas ne tik dėl to, kad jų lapai yra idealus maistas šilkaverpiams, bet ir dėl ypač skanių uogų. Jos sunoksta iki juodos arba raudonos, rožinės ar baltos spalvos ir yra kvapniai saldžios. Kai kurios prinokusios šilkmedžio uogos tokios minkštos, kad vien skinant trykšta sultys. Kuo ši trapi uoga ypatinga?
Šilkmedžiai auginti ne dėl uogų, o lapų
Dauguma senųjų civilizacijų šilkmedžius augino dėl skanių uogų ir lajos, kuri puikiai saugojo nuo kaitrios saulės. Atradus, kad didžiuliais žaliais lapais galima šerti gyvulius, šilkmedžių panaudojimas išsiplėtė. Baltųjų šilkmedžių lapai šilko prekyboje taip pat pasirodė kaip puikus pašaras šilkaverpiams. Romėnai šių medžių dalis naudojo medicininiams tikslams, o lapais gydė burnos, trachėjos ir plaučių ligas. Iki XVII a. žmonės vartojo šilkmedžių šaknis, kad atsikratytų kaspinuočių. Tik Tiudorų laikais jie tapo populiarūs Europoje dėl sultingų uogų. Sakoma, kad karalius Henrikas VIII Čelsio dvare pasodino šilkmedį. Vėliau karalius Jokūbas I nusprendė, kad Didžioji Britanija turėtų konkuruoti su Prancūzija šilko gamyboje. Jis pasodino 10 000 šilkmedžių netoli Bakingamo rūmų, kad aprūpintų šilkaverpius. Visgi šilkaverpių projektas žlugo, nes karalius nupirko juoduosius šilkmedžius, o ne baltuosius, kuriuos mėgsta šilkaverpiai. Šilkmedžių karštinė netrukus išplito po Naująjį Pasaulį. 1733 m. generolas Jamesas Oglethorpe’as nusprendė paskatinti šilko gamybą britų kolonijoje Gruzijoje. Tuo tikslu įsakė Frederiko forte pasodinti šimtus baltųjų šilkmedžių.
Legenda apie šilkmedžių uogas
Babilono etiologinė sakmė apie rausvai violetinę šilkmedžių vaisių spalvą priskiriama tragiškoms įsimylėjėlių Piramo ir Tisbės mirtims. Du įsimylėjėliai gyveno Babilone, jų būstus jungė ta pati siena. Visgi abiejų tėvai draudė jiems tuoktis. Pro vienoje sienų plyšį jie šnabždėdavo vienas kitam meilę. Kartą susitarė susitikti po šilkmedžiu. Tisbė atvyko pirmoji, bet pamačiusi liūtą kruvina burna pabėgo palikdama apsiaustą. Atvykęs Piramas išsigando pamatęs Tisbės apsiaustą: liūtas jį sudraskė ir paliko kraujo pėdsakų. Piramas pamanė, kad ją nužudė laukinis žvėris, todėl nusižudė krisdamas ant kardo. Piramo kraujas nudažė baltas šilkmedžio uogas, paversdamas jas tamsiomis. Tisbė grįžo trokšdama papasakoti Piramui, kas jai atsitiko, bet šilkmedžio pavėsyje rado mylimojo kūną. Tisbė, pasimeldusi tėvams ir dievams, kad jie su Piramu būtų kartu palaidoti, persmeigė save tuo pačiu kardu. Dievai paklausė Tisbės dejonės ir amžiams pakeitė šilkmedžių uogų spalvą į tamsią, kad pagerbtų nelaimingą meilę.
- Visose augalo dalyse, išskyrus prinokusius vaisius, yra toksiškų pieno sulčių. Suvartotas per didelis uogų kiekis gali paleisti vidurius. Be to, neprinokę žali vaisiai gali sukelti pykinimą, mėšlungį ar veikti haliucinogeniškai.
- 1984 m. Arizonos valstijos Tuksono miesto administracija uždraudė sodinti šilkmedžius vadovaudamasi tuo, kad šių medžių žiedadulkės kenkia žmonėms.
- Pagal vokiečių tautosaką, šilkmedžių šaknimis velnias blizgina batus, todėl šie medžiai asocijuojasi su blogiu.
Nauda sveikatai
Gerina virškinimą. Šilkmedžių uogose yra maistinių skaidulų, gerinančių virškinimą, nes tirština išmatas ir dėl to lengvina maisto judėjimą virškinimo traktu. Taigi padeda sumažinti vidurių užkietėjimą, pilvo pūtimą ir skrandžio spazmus.
Stiprina imuninę sistemą. Uogose yra alkaloidų, suaktyvinančių makrofagus. Šie stimuliuoja imuninę sistemą ir saugo ją nuo pavojų sveikatai. Šiose uogose esantis vitaminas C irgi stiprina imunitetą.
Padeda kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje. Baltųjų šilkmedžių uogose yra cheminių medžiagų, panašių į tas, kurios naudojamos gydant II tipo cukrinį diabetą. Šie junginiai padeda skaidyti cukrų kraujyje. Šilkmedžių lapų arbata palaipsniui slopina gliukozės kraujyje didėjimą. Jei jos geriama per daug, gali sukelti alkį, galvos skausmą, neryškų matymą, gausų prakaitavimą, galvos svaigimą, sumišimą ir drebulį.
Palaiko kraujagyslių sveikatą. Uogose esantys antioksidantai padeda išlaikyti elastingas kraujagysles. Be to, šilkmedžiai – puikus geležies šaltinis, didinantis raudonųjų kraujo kūnelių gamybą ir padedantis gydyti anemiją. Šiose uogose esantys polifenoliai palaiko kraujagyslių sveikatą. Jose esantis kalis mažina kraujospūdį.
Šviesina odą. Šilkmedžių lapų ekstraktai šviesina odą, suvienodina jos atspalvį ir mažina tamsių dėmių atsiradimą. Resveratrolis, esantis šilkmedžių uogose, saugo odą nuo žalingo UV spindulių poveikio, o antioksidantai stabdo senėjimą. Jose taip pat yra beta karoteno, kuris neutralizuoja laisvuosius radikalus, ir vitaminų A, C, E, kurie mažina raukšleles.
Naudingosios medžiagos 100 g
Angliavandeniai 10,3 g
Baltymai 1,1 g
Natris 10 mg
Kalis 194 mg
Magnis 18 mg
Kalcis 39 mg
Geležis 1,9 mg
Vitaminas C 36,4 mg
Vitaminas B6 0,1 mg
100 g 49 kcal
Šilkmedžių uogų uogienė
4 porcijos
100 g 231 kcal
Ruošti 30 min.
- 500 g šilkmedžių uogų
- 500 g cukraus
- Pusė citrinos
Gaminimas. Uogas pakaitinti ant vidutinės kaitos ir sutrinti, kad išsiskirtų sultys. Užvirinti ir įmaišyti cukrų, citrinos sultis. Sumažinti kaitrą ir maišyti, kol cukrus ištirps. Kai užvirs, pavirti kelias minutes ir išpilstyti į stiklainius. Laikyti vėsioje, tamsioje vietoje iki 2 metų.
Keksiukai su šilkmedžių uogomis
6 porcijos
100 g 271 kcal
Ruošti 45 min.
- 440 g miltų
- Pusė šaukštelio jūros druskos
- 2 šaukšteliai kepimo miltelių
- Pusė šaukštelio cinamono
- 115 g sviesto
- 200 g cukraus
- 2 kiaušiniai
- Šaukštelis vanilės ekstrakto
- 120 ml kokosų pieno
- 150 g šilkmedžių uogų
- 150 g šilkmedžių uogų uogienės
Gaminimas. Sumaišyti miltus, druską, kepimo miltelius, cinamoną. Sviestą išsukti iki purumo, suberti cukrų ir plakti dar 1 min. Po vieną įmušti kiaušinius ir išmaišyti. Supilti vanilės ir plakti dar minutę. Į maišytuvą pakaitomis su pienu supilti miltų mišinį. Maišyti, kol išeis vientisa masė. Suberti uogas. Gautą tešlą sudėti į keksiukų formeles. Kiekvienoje padaryti duobutę ir dėti po šaukštą uogienės. Kepti 30 min. orkaitėje, įkaitintoje iki 180 °C.
Autorius Monika Budnikienė