Nors ir mažas, vaikas yra toks pat žmogus, kaip ir suaugusysis. Taigi visiškai normalu, kad susiduria su įvairiausiomis emocijomis. Ne tik pozityviomis, bet ir tomis, kurių mieliau išvengtume. Vienas labiausiai tėvus neraminančių reiškinių – mažųjų agresija. Iš kur ji kyla ir kaip numalšinti?

 

Normali vystymosi dalisCloseup,Portrait,Angry,Child,,Boy,Screaming,Hysterical,Demanding,,Having,Nervous

 

Agresija – normali mažųjų vystymosi dalis. Dauguma vaikų griebia žaislus iš bendraamžių, jiems trenkia, spiria, kartais ant jų rėkia… Nors toks elgesys nėra pagirtinas, jis neišvengiamas. Mažyliai dar tik pažįsta savo emocijų pasaulį, mokosi, kaip su juo dorotis. Jiems dar sunku suvaldyti stiprias emocijas, todėl dažnai jas išreiškia fiziškai (ypač nemokantys kalbėti). Mažųjų smegenys vis dar vystosi ir kol kas nėra pajėgios visiškai kontroliuoti staiga kylančių impulsų. Todėl vaikai greitai susinervina ir nedvejodami aiškiai tai parodo. Agresiją gali paskatinti ne tik pyktis, bet ir nuovargis, stiprus nusivylimas, baimė, nerimas, net alkis ar kiti kasdieniški dalykai. Taigi absoliučiai normalu, jog darželinukas, jausdamas fizinį ar emocinį diskomfortą, pyksta ir gali agresyviai tai parodyti. Tai jo būdas būti išgirstam ir sulaukti pagalbos, kai pats nesugeba sau padėti. Net kai kurie mokyklinį amžių pasiekę vaikai vis dar turi emocijų kontrolės problemų. Tam daug įtakos turi ne tik temperamentas, bet ir ankstesnė gyvenimo patirtis, įgyti įgūdžiai. Galiausiai vaikas išmoksta labiau save kontroliuoti ir kylančias emocijas išreikšti žodžiais, o ne kumščiais ar kitais agresyviais būdais.

 

Kada sunerimti?

 

Kai vaikas tampa ganėtinai suaugęs, kad galėtų emocijas išreikšti žodžiais (tai nutinka sulaukus maždaug 7-erių), fizinė agresijos išraiška turėtų nykti. Jeigu nepastebite jokios pažangos, vertėtų sunerimti. Ypač jeigu dėl atžalos agresijos kyla pavojus jam pačiam arba / ir aplinkiniams. Dažnai su agresija nesugebantis susidoroti vaikas susiduria su akademinėmis problemomis, sunkiai randa draugų, nuolat kelia problemas namuose. Jokiu būdu nederėtų to nurašyti sunkiam charakteriui. Gali būti, kad už nepažabojamos mažojo agresijos slepiasi net medicininės problemos! Tokia agresija gali įspėti apie autizmą, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromą (ADHD), nerimo sutrikimus ir kt. Jeigu nerimaujate dėl užsitęsusios vaiko agresijos, pirmiausia patartina konsultuotis su savo šeimos gydytoju, šis prireikus nusiųs pas specialistus. Įspėjamieji ženklai, kad nieko nelaukiant reikėtų pasirodyti gydytojui:

  •  Vaikas neįprastai agresyvus ilgiau nei kelias savaites.
  •  Kelia pavojų sau arba kitiems.
  •  Mokykloje susiduria su rimtomis problemomis, kyla didelių akademinių iššūkių.
  •  Visiškai nesutaria su kitais vaikais.
  •  Namuose nuolat sukelia konfliktus, trikdo normalų šeimos gyvenimą.

Tinkamai suvaldyti

 

Jeigu atžalos agresija susijusi su sveikatos problemomis, jas spręsti padės prižiūrintis gydytojas. Tačiau net ir suvaldyti medicininių iššūkių neturinčių vaikų agresiją kartais tėvams tampa tikru iššūkiu. Keletas patarimų, kaip tinkamai tai daryti.

 

Reaguoti nedelsiant. Jeigu pastebėjote, kad atžala elgiasi agresyviai, į tai reaguokite iš karto. Būna, kad tėvai pastebi, jog mažasis nestipriai trenkė kiemo draugui, bet apsimeta tarsi nieko nebuvę, ypač jeigu vaikas pats niekaip nesureagavo. Jokiu būdu nereikia delsti, kol bus suduotas antras ar trečias smūgis arba kol jis bus toks stiprus, kad nukentėjęs vaikas ims verkti. Kai atžala elgiasi agresyviai, tėvai turi įsikišti išsyk ir ramiai pasakyti: „Matau, kad šiuo metu esi supykęs ir tai visiškai normali emocija, tačiau mušti kitų vaikų negalima, tai jiems sukelia skausmą.“

 

Išlikti ramiems. Dauguma tėvų, pamatę agresyvią atžalos elgseną, patys pameta galvą. Vieni viską pernelyg dramatizuoja, kone puola į ašaras, kiti ima rėkti ar net norėdami suvaldyti mažąjį padykėlį griebiasi fizinės jėgos. Tai tas pats, kaip mėginti užgesinti ugnį ant jos pilant benziną. Norėdami, kad vaikas nurimtų, patys turite išlikti ramūs. Mažylis, matydamas stiprias tėvų emocijas, gali išsigąsti ir tai jam sukels dar smarkesnių negatyvių emocijų, kurių suvaldyti nebus pajėgus.

 

Laikytis plano. Kiek tai įmanoma, į agresyvius mažylio veiksmus visuomet stenkitės reaguoti vienodai kiekvieną kartą. Galvoje turėkite veiksmų planą, kaip užgesinti netikėtai įsižiebusią vaiko agresiją. Kuo dažniau tas planas bus vykdomas, tuo vaikui taps geriau atpažįstamas, todėl jis išmoks greičiau nusiraminti. Mažiesiems rutina – vienas saugiausių ir labiausiai raminančių dalykų.

 

Diskutuoti. Jeigu vaikas jau geba mintis išreikšti žodžiais, svarbu su juo aptarti įvykusį agresijos proveržį. Žinoma, ne iš karto, o kai mažasis nurims. Geriausia praėjus maždaug 30 min. nuo įvykio. Tiek užtenka visiškai nurimti, bet įvykis dar ganėtinai šviežias, kad vaikas jį gerai atsimintų. Pabandykite aptarti, kas ką tik įvyko ir drauge rasti atsakymą, iš kur kilo agresija. Kartu svarbu paaiškinti, kad supykti dėl įvairių priežasčių visiškai normalu, bet negerai muštis, rėkti ar kitaip agresyviai veikti. Svarbu paaiškinti atžalai saugias alternatyvas, kaip nuleisti pyktį. Tarkime, kitam vaikui galima savo pyktį išreikšti žodžiais: „Aš labai pykstu, kad paėmei mano žaislą, ir norėčiau, kad man jį nedelsiant grąžintum.“ Jeigu kyla stiprus noras išsilieti fiziškai, galima paboksuoti pagalvę, paspardyti kamuolį, apibėgti ratą aplink mokyklą. Fizinė iškrova iškrauna ir emociškai.

 

Apdovanoti už tinkamą elgseną. Reikėtų kreipti dėmesį ne tik į tai, ką vaikas daro ne taip, bet ir į tas situacijas, kai pasielgia tinkamai. Tarkime, kaskart pastebėję, jog atžala suvaldė pyktį arba jį išreiškė saugiu būdu, pagirkite ar net apdovanokite miela smulkmena – kad ir skaniu desertu po pietų. Tai padės vaikui suprasti, kaip gerai elgtis tinkamai, jį motyvuos ir padės susivaldyti kitą sykį užklupus agresyviai nuotaikai.

 

Mokyti atsakomybės. Jeigu vaiko agresijos proveržis pridarė apčiuopiamos žalos, būtina įtraukti kaltininką ją atitaisant. Tarkime, įtūžęs mažylis namuose išmėtė visus po ranka pakliuvusius daiktus. Jokiu būdu praėjus audrai jų neturėtų rankioti vieni tėvai – tai turi padaryti vaikas vienas arba su jūsų pagalba. Tik nepateikite tai kaip bausmės, tegul vaikas tai priima kaip natūralią savo veiksmų pasekmę.

 

Riboti laiką prie ekranų. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad per daug laiko prie televizoriaus ar kompiuterio ekranų praleidžiantys vaikai dažniau patiria pyktį, nerimą, jiems kyla agresija. Žalą daro net iš pirmo žvilgsnio nekalti animaciniai filmukai. Todėl svarbu riboti atžalos laiką prie ekranų (patartina, kad bendra trukmė per dieną neviršytų valandos), ypač jeigu turi didesnį polinkį į agresiją. Ne mažiau svarbu, kad tėvai parinktų vaikams tinkamą ir saugų medijos turinį pagal jų amžių.

 

Autorius Jūratė Survilė