Mokslininkai mano, kad pasaulyje yra apie 8,7 mln. gyvūnų rūšių. Kol kas ištyrinėta ir suklasifikuota vos 1,2 mln. Jų. Visgi jau šiame sąraše apstu stulbinančių organizmų. Kai kurie netgi verčia suabejoti, ar tokie padarai tikrai gali gyventi Žemėje. Susipažinkime su gyvūnų pasaulio įdomybėmis!

 

Įspūdinga klausaConcept,Nature,Reserve,Conserve,Wildlife,Reserve,Tiger,Deer,Global,Warming

 

Žmogus gali girdėti garsus, kurių dažnis siekia nuo 20 iki 20 tūkst. hercų. Diapazonas atrodo platus, tačiau, palyginus su gyvūnų pasauliu, tai vieni niekai. Vieną unikaliausių klausų turi šikšnosparnis. Atsižvelgiant į rūšį, geba girdėti garsus net iki 200 tūkst. hercų. Tai reiškia, kad be vargo išgirsta vabalėlio žingsnius. Tiesa, negali girdėti itin žemų garsų, bet jiems tai ne taip ir reikalinga. Svarbiau naktiniame pasaulyje susimedžioti grobį – vabzdžius. Gebėjimas girdėti itin aukšto dažnio garsus šikšnosparniams leidžia orientuotis aplinkoje. Tam jie naudoja echolokaciją: į aplinką siunčia garso pliūpsnius, kurie atsimušę nuo įvairių objektų kaip aidas grįžta atgal. Pagal trukmę tarp pliūpsnio pasiuntimo ir jo aido grįžimo sužinomas atstumas iki objekto, o pagal pliūpsnio dažnio pokyčius – objekto judėjimo greitis.

 

Gydančios galios

 

Katės puikios gydytojos, o stipriausias jų vaistas – murkimas. Jo dažnis yra 25–150 hercų ir būtent tokios garsinės vibracijos turi gydomųjų savybių: didina kaulų tankį, gerina sąnarių mobilumą, raumenų būklę, padeda greičiau atsigauti po įvairių ligų, sparčiau gyti žaizdoms, stabilizuoja nervų sistemą, slopina skausmą, teigiamai veikia širdį ir kraujotaką. Taigi nieko keisto, kad murkimas daugumą nuramina, atpalaiduoja, net padeda užmigti. Įrodyta, kad kačių šeimininkai rečiau susiduria su įvairiais negalavimais, geriau miega ir turi 40 % mažesnę riziką patirti infarktą. Katės murkia ir siekdamos save nuraminti bei gydyti – murkia ne tik būdamos laimingos, bet ir sunkiai sirgdamos, patirdamos stresą, diskomfortą.

 

Atspariausias Žemėje

 

Mažyčiai, siekiantys ne daugiau kaip 1,5 mm dydį vandens ir sausumos gyviai lėtūnai, dar vadinami vandens meškučiais, garsėja kaip patys atspariausi Žemėje. Aptinkami visame pasaulyje, pradedant Himalajų viršukalnėmis (6000 m virš jūros lygio) ir baigiant vandenynų gelmėmis (per 4000 m gylyje). Šie gyvūnai priklauso poliekstremofilams, o tai reiškia, kad išgyvena ekstremaliausiomis sąlygomis, kurios daugumai būtų pražūtingos. Moksliniai tyrimai rodo, kad lėtūnai gali ištverti prie absoliutaus nulio (–273 ºC) artėjančioje temperatūroje, taip pat ir didesniame nei 151 ºC karštyje, taigi drąsiai gali plaukioti verdančiame vandenyje! Gali ilgai gyventi be vandens ir maisto, atlaiko tūkstantį kartų stipresnę radiaciją negu žmogus, net išgyventų vakuume ir atvirame kosmose. Nepalankiomis sąlygomis stabdo savo metabolizmą (sulėtėja iki 0,01 % įprasto metabolizmo, organizme lieka apie 1 % vandens) ir pereina į kriptobiozės būseną, kurioje gali išbūti iki 10 metų! Būdami joje gamina glicerolį (veikia kaip antifrizas) ir cukrų trehalozę, kuri pasižymi ypatingomis konservuojančiomis savybėmis – lėtūnai tarsi mumifikuojasi stiklo šarve.

 

Raktas į nemirtingumą

 

Visi gyviai turi panašų gyvenimo ciklą: gimsta, bręsta, sensta ir nugaišta. Nemirtingoji medūza (Turritopsis nutricula) visiškai nepaklūsta tokiems gamtos ritmams. Ji – viena iš kelių mokslui žinomų organizmų, gebančių pasukti laiką atgal. Sulaukusi senatvės arba esant nepalankioms sąlygoms ne žūsta, o pamažu grįžta į „kūdikystės“ stadiją. T. y. jos ląstelės gali virsti bet kokiomis kūno ląstelėmis, kokių tuo metu reikia. Taip medūza atsinaujina ir gyvena toliau, gali adaptuotis prie skirtingų sąlygų. Nors kilusios iš Viduržemio jūros, jų galima aptikti įvairiuose pasaulio vandenyse, dažniausiai atogrąžų. Atsidūrusios naujoje aplinkoje atsinaujina ir prisitaiko, net čiuptuvėlių skaičių užsiaugina pagal poreikį, ir jų gali būti nuo 8 iki 24. Biologinė žūtis nemirtingosioms medūzoms negresia, tačiau jos dažnai tampa įvairių plėšrūnų aukomis, taip pat nėra atsparios ligoms, todėl neverta baimintis masiško šių padarėlių išplitimo.

 

Didžiausias ir mažiausias

 

Didžiausias pasaulio žinduolis yra mėlynasis banginis. Gali užaugti iki 30 m ilgio ir prilygsta maždaug dviem dviaukščiams autobusams. Sveria tiek, kiek maždaug 33 drambliai, o širdis gali užaugti iki mažo automobilio dydžio. Mėlynieji banginiai garsėja ne tik dydžiu, bet ir triukšmingumu. Jų skleidžiamas garsas gali siekti 180 decibelų – panašiai, kaip reaktyvinio variklio! Aptinkami visuose pasaulio vandenynuose, išskyrus Arktį. Jų gyvenimo trukmė siekia 80–90 metų. Deja, dėl nelegalios medžioklės mėlynieji banginiai nyksta ir jų rūšiai iškilęs rimtas pavojus.

 

Visiška banginių priešingybė – muskusiniai baltadančiai kirstukai. Tai mažiausi žinduoliai Žemėje. Jų kūno ilgis siekia vos 3 cm be uodegos, o svoris – vos 1,5 g. Paplitę Viduržemio jūros kraštuose ir Šiaurės Afrikoje. Gyvena apie dvejus metus ir kol kas jiems nekyla jokių rimtų grėsmių. Kol pakanka vabzdžių ir kirmėlių, kuriais minta, tol jie laimingi. Beje, per dieną turi suėsti 2–3 kartus daugiau, nei patys sveria!

 

Nenurungiamas garsų mėgdžiotojas

 

Didieji lyrauodegiai – žvirblinių būrio paukščiai, paplitę tik Australijos rytinės ir pietinės dalies atogrąžų miškuose. Pirmiausia jie pakeri savo išvaizda – patinai turi įspūdingą uodegą, primenančią lyrą. Iš čia ir kilęs šių paukščių pavadinimas. Didieji lyrauodegiai gali puikuotis ne tik įspūdingu grožiu, bet ir neįtikėtinu garsų pamėgdžiojimu. Patinai viliodami pateles gali pamėgdžioti bet kokius garsus – ne tik kitų rūšių paukščių giesmes, bet ir pačius įvairiausius gamtos ir žmogaus sukurtus garsus, pradedant šuns lojimu ir baigiant automobilio variklio riaumojimu, net kūdikio verksmu. Giedodami patinėliai į savo giesmę įtraukia visus šiuos skirtingus garsus, kad sukurtų kuo įspūdingesnę ir unikalesnę melodiją, galinčią privilioti patelę.

 

Įspūdingiausi dantys

 

Kokį gyvūną įvardintumėte kaip turintį įspūdingiausius dantis? Liūtą? Gal ryklį? Iš tiesų reikėtų paminėti visai ne juos. Banginis narvalas turi neįtikėtiną 3 m ilgio (kai kūno ilgis siekia iki 6 m) priekin nukreiptą durklą, kuris iš tiesų yra dantis – kairysis viršutinio žandikaulio kaplys. Jį turi tik patinai. Tiksli paskirtis nežinoma, spėjama, kad tai tiesiog patinų pasididžiavimas prieš pateles.

 

Būtina paminėti ir dramblių iltis, kurios taip pat yra dantys – priekin nukreipta antroji kandžių pora. Beje, įdomu tai, kad drambliams dantys per gyvenimą atauga net keturis kartus. Visgi sulaukusiems 60 metų dantys neatsinaujina, tad jei nudyla, gyvūnas tampa pasmerktas badui.

 

Mikliausios kojos

 

Trumpų atstumų bėgimo rekordininkas gepardas. Gali išvystyti 110 km/val. greitį. Tai leidžia neįtikėtinai lankstus stuburas, ilga uodega ir neįsitraukiantys nagai, padedantys tvirčiau atsispirti nuo žemės. Nors ir itin greiti, šie katinių šeimos atstovai kaipmat pavargsta, todėl grobį persekioja vos 100–150 metrų. Pailsę gulasi, kad atsipūstų iki kito sprinto.

 

Trumpai

 
  •  Skruzdėda – santykinai ilgiausio liežuvio savininkas. Jis gali siekti iki 60 cm, kai pats gyvūnas yra didelio šuns dydžio!
  •  Smardžiausiu gyvūnu pripažįstamas skunsas. Tai Šiaurės ir Pietų Amerikoje paplitęs žvėrelis – mielos išvaizdos, bet gebantis paleisti neįtikėtinai smardų aliejingą skystį. Išvalyti jį iš drabužių kone neįmanoma. Smarvė nugena visus plėšrūnus, tik paukščiai jos nebijo, nes nejaučia kvapo.
  •  Viena gausiausių žinduolių šeimų – plikieji smėlrausiai. Jų šeimoje vienu metu gali būti iki 200 individų. Įdomu, kad jauniklius čia veda vienintelė pagrindinė patelė – karalienė. Kas keletą mėnesių gimsta po 10–15 jauniklių. Šie graužikai gali gyventi 15–18 metų, todėl šeima išauga iki įspūdingo skaičiaus.
  •  Plaukuotoji varlė pavojaus atveju gali pati susilaužyti savo kaulus ir aštrios jų atplaišos kaip nagai išlenda per gyvūno pėdas. Vėliau varlė geba grįžti į pradinę padėtį.
  •  Mėgdžiojantis aštuonkojis (Thaumoctopus mimicus) geba apsimesti apie 15 skirtingų jūrų gelmių gyventojų – medūza, liūtžuve, jūros gyvate ir daugeliu kitų. Vos per keletą sekundžių pakeičia savo spalvą ir formą, kad imituotų kitą gyvybės formą. Taip elgiasi arba norėdamas apsisaugoti, arba tykodamas grobio.
  •  Varliagyvis aksolotlis geba atsiauginti prarastas galūnes, kai kuriuos vidaus organus, netgi kai kurias smegenų sritis.
  •  Mėšlavabaliai gali patempti tūkstantį kartų už save sunkesnį svorį, tad tituluojami vienais stipriausių pasaulio vabalų. Jeigu žmogus turėtų tokią pačią jėgą, 80 kg sveriantis asmuo gebėtų patraukti 80 t sveriantį krovinį.
 

Autorius Jūratė Survilė