Saugirdo Vaitulionio dienotvarkė daugeliui atrodytų sunkiai įgyvendinama. Kaip pats juokauja, nudirba septynių žmonių darbus ir vis susigalvoja naujų. Tiesa, visas veiklas sieja kūrybiškumas. „Niekada nesiimu projektų, kurie man būtų neįdomūs ir neteiktų malonumo“, – sako pašnekovas.

 

Saugirdas Vaitulionis JAU_0051, rgb, m

Saugirdas Vaitulionis, Karolio Jautakio nuotrauka.

Netrukus dalyvausite verslo konferencijoje „Verslo genas“. Kodėl nusprendėte pasidalinti patirtimi?

 

Mane dažnai kviečia kalbėti į konferencijas, seminarus, mokymus. Dažniausiai atsisakau. Ir dėl laiko trūkumo, ir dėl to, kad ne visuomet esu tikras, jog turiu ką pasakyti. Pats esu buvęs ne vienoje konferencijoje, kur klausydavau žmonių, nelabai turinčių ką pasakyti, bet stovinčių scenoje. Save vertinu labai kritiškai, todėl pasveriu, ar mano turimos žinios ir patirtis yra verti dalintis su kitais. Bet kartą per metus pasiduodu įkalbinėjimams pasidalinti patirtimi, tad susikaupiu ir „išbėgu į aikštelę“ (juokiasi).

 

Ar šiais laikais vis dar susiduriate su požiūriu, kad kūrybiškai ir kitaip, o ne biure nustatytomis valandomis, dirbantis žmogus „veikia kažką neaiškaus“?

 

Gal 15 metų susiduriu su požiūriu „ką tas Saugirdas dirba?“ (Šypsosi.) Jau daug metų esu subūręs didelę profesionalų komandą, su kuria nuvertėme ne vieną kalną. Jei nesėdi biure nuo 8 iki 17 val., neturi vizitinės kortelės su aiškiomis pareigomis, tai žmonėms ir neaišku. Dar labiau neaišku, kai žmogus dirba daug skirtingų darbų. Dažnai juokauju, kad nudirbu tiek, kiek septyni statistiniai lietuviai. Per metus organizuoju 80–100 renginių. Tai jau galėtų būti vieno žmogaus darbas visu etatu. Dar esu žurnalo redaktorius, taip pat vedu populiarią laidą, kuriu kvepalus ir namų kvapus, rašau jau antrą knygą ir t. t. Prie viso darbinio balagano pridėkime socialinius tinklus (tiesa, nesu iš tų, kurie juos įvardija kaip darbą). Kai tiek daug darai, žmonėms kartais sunku suprasti ir priskirti konkrečią profesiją ar pareigas.

 

Kaip viską nudirbate? Ar visada mokėjote gerai planuoti savo laiką, susidėlioti dienotvarkę?

 

Esu vaikščiojantis chaosas (juokiasi). Jei ne mano padėjėja Aistė, kuri kiekvieną rytą atraportuoja darbų, susitikimų ir įsipareigojimų sąrašą, tai pražūčiau. Anksčiau po miestą sklandė legendos, kaip daug ką užmiršdavau, kaip diena anksčiau ateidavau į renginį ar laidos filmavimą… Jei ne griežta dienotvarkė, surašoma į kalendorių, ir jei ne padėjėja, būtų ganėtinai sudėtinga, nes mano dienos perkrautos darbų. Jei atvirai, atsakymas į klausimą „kaip viską spėjate?“ yra „nespėju“ (juokiasi). Tad kartais atsisakau darbų, naujų klientų ar renginių. Suprantu, kad paroje turiu tik 24 valandas, tad visko negaliu sutalpinti.

 

Ar jums lengva pasakyti „ne“? Pagal kokius kriterijus renkatės darbus?

 

Man jau tiek metų, kad stengiuosi daryti tik tai, kas patinka ir teikia džiaugsmą. Jei nepatinka siūlomas projektas, jo nesiimu. Darau tik tuos dalykus, kurie teikia malonumą, kur galiu kurti, įgyvendinti idėjas, kad ir kokios beprotiškos kartais būtų (šypteli). Labai nemėgstu nuobodžių, valdiškų, į lenteles ir grafikus sudėliotų darbų. Jei kasdien reikėtų sėdėti prie „excelio“ lentelių, turbūt nudurnėčiau. Esu kūrybingas žmogus – kur nėra kūrybos, ten nėra ir manęs.

 

Ar iš visų veiklų pavyktų išsirinkti mėgstamiausią?

 

Ne. Ir atsisakyti nė vienos negalėčiau, nes kiekviena veikla leidžia įgyvendinti tam tikrą kūrybinį potencialą, suteikia skirtingo džiaugsmo. Man labai patinka kurti namų kvapus, štai ir dabar su „Natūralių idėjų“ komanda dirbame prie naujo didelio projekto. Absoliuti meilė – renginiai, nes ten kūrybai ribų tiesiog nėra. Didelis džiaugsmas būti leidinio redaktoriumi, nes iš prigimties esu žurnalistas. Niekada neatsisakyčiau vesti laidų, nes mėgstu bendrauti su žmonėmis. Esu labai dėkingas, kad pašnekovai man atsiveria.

 

Kiekvienas darbas teikia vis kitokį malonumą. Štai išleidau pirmą knygą, kuri kaipmat tapo bestseleriu, ko tikrai nesitikėjau, tad dabar sėdžiu ir rašau antrą. Būna, pagalvoju „ar tau dar maža, kad papildomų darbų ant galvos užsikrovei“ (juokiasi). Bet man faina kurti, daryti ir tuo dalintis su žmonėmis.

 

Apie ką bus antroji knyga?

 

Kas seka mane instagrame, žino, kad dalindamasis receptais dažnai vartoju frazę „valgom ir lieknėjam“. Receptai ypač patinka gausiai moterų auditorijai: gaunu daug atsiliepimų, nuotraukų, kaip pačioms pavyksta pasigaminti pagal mano receptą. Tad antroji knyga bus iš serijos „valgom ir lieknėjam“. Juk visi norime valgyti skaniai, bet negalvoti apie svorį.

 

Su sekėjais stengiatės palaikyti artimą ryšį?

 

Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis. Mano sekėjai žino, kad gali parašyti, klausti įvairių dalykų ar patarimų. Gaunu daug klausimų maisto, buities temomis. Dabar jau pradėjo vešėti sodeliai, darželiai, o žmonės žino, kad mėgstu augalus, ir Vilniuje, ir atostogų namuose pajūryje puoselėju gėlynus, todėl dažnai klausia, ką sodinu, kuo tręšiu, kaip prižiūriu. Paskutiniu metu sulaukiu klausimų apie tujas, kurios dažnai linkusios nurusti, o manosios dailiai žalios (pabeldžia į medį), tai dalinuosi, kaip jas prižiūriu. Stengiuosi visuomet atsakyti į žinutes, tik kartais dėl darbų gausos nespėju to padaryti iškart. Dažniausiai vakare peržiūriu visas žinutes ir atsakau. Man savaime suprantamas dalykas atrašyti parašiusiam žmogui. Tai elementarus mandagumas, be to, turiu atiduoti tam tikrą duoklę už tai, kad mane seka. Mielai tą ir darau.

 

Ar nuo jūsų išpopuliarėjimo iki dabar daug kas pasikeitė soc. tinkluose? Kas labiausiai jus erzina?

 

Niekada nesuprasiu siekio išpopuliarėti fotobūdelių skandalais. Tai man visiškas dugnas. Nesuprantu paties žinomumo tikslo – kaip galima norėti būti žinomai, kad kažką nuveikei fotobūdelėje. Manau, instagramas labai suvienodėjęs: dauguma merginų vienodos – tiesiog gražios, visos panašiai rengiasi, tą patį daro ir pagal tą pačią muzikėlę iš tiktoko. Dar juokinga, kai prisistato turinio kūrėjomis, bet jų turinys apsiriboja nuo užsienio nuomonės formuotojų nukopijuotais ir atkartotais vaizdo įrašais. To unikalaus turinio tikrai mažoka. Dauguma „nuomonės formuotojų“ nelabai patys turi nuomonę arba jos niekada neišreiškia jokiais klausimais, tad nežinau, kur ten jie nuomonės formuotojai. Žinoma, turime ir tikrų, kurie dalinasi svaria, tvirta nuomone. Pavyzdžiui, Daina Bosas, Neringa Zeleniūtė, Natalija Bunkė ir kt.

 

Kokia socialinė, visuomeninė problema ar reiškinys šiuo metu daugiausia gadina nervus?

 

Manau, kaip ir visiems sveiko proto žmonėms, – Rusija. Šiandien didesnių problemų nėra. Karo akivaizdoje visos kitos bėdelės yra tik smulkmenos. Dabar labai svarbu būti vieningiems, adekvačiai ir realiai suprasti grėsmes, nusiimti rožinius akinius.

 

Kas padeda atsipalaiduoti, atgauti vidinę ramybę? O gal jus nelengva išmušti iš vėžių?

 

Manau, dabar jau sunku išmušti iš vėžių, nes ne kartą tos vėžės buvo visai numuštos (juokiasi). Per tiek metų užsiauginau labai storą skūrą tiek viešumo, tiek darbiniais klausimais. Turiu greitą reakciją, nepasimetu, jei ištinka force majeure situacija. Visada staigiai, vaiskia galva sprendžiu tas situacijas, nepanikuoju. Greitai sužiūriu, kas nutiko ir kaip viską išspręsti.

 

Kalbant apie atsipalaidavimą ir persikrovimą, daugybę metų praktikuoju tylos dienas. Kartą per savaitę, dažniausiai sekmadienį, prieš naujos savaitės pradžią perkraunu galvą atsiribodamas nuo visų: neatsiliepiu telefonu, neatrašau į žinutes ir laiškus. Tiesiog ilsiuosi ir žiūriu kvailiausias komedijas, valgau kažką skanaus, kartkartėmis pamiegu tiek dieną, tiek vakare. Kadangi per savaitę turiu kelis renginius, pavargstu nuo žmonių ir bendravimo, o tokios tylos dienos efektyviai pailsina tiek fiziškai, tiek emociškai. Po jų atsikėlęs vėl galiu vaiskia galva eiti bandyti užkariauti pasaulio (šypsosi).

 

Ar jums lengva padaryti įtaką, pakeisti nuomonę?

 

Manau, kad nuomonės nekeičia tik kvailiai. Ganėtinai juokinga, kai kažkas prikiša: „O prieš 10 metų sakei kitaip.“ Taip, prieš 10 metų gal ir sakiau, nes tuomet buvau kitas žmogus ir mąsčiau kitaip, o dabar galiu turėti visai kitą nuomonę. Žmonės keičiasi, įgyja patirties, žinių, išgyvena daug įvairiausių situacijų, tad normalu, jog tai keičia požiūrį ir nuomonę. Nesu ožys, kuris tranko galvą į vartus ir rėkia, kad jis vienas visada teisus. Jei atrodo, kad žmonių pilname kambaryje esi vienintelis protingas, tai jau reikėtų pas daktarus… Visada išklausau draugų, šeimos nuomonę, dažnai tariuosi su kolegomis. Faktas, kad turiu tvirtą nuomonę, bet pasimatuoju ir kitas – mano lakmuso popierėlis yra keli artimi draugai. Kilus idėjai fix ar ištikus problemai sakau: „Žiūrėkit, ar gerai čia sugalvojau?“ Visose gyvenimo situacijose žmogui reikia žmogaus. Labai svarbu kalbėtis su žmonėmis, kuriuos myli ir kuriais pasitiki.

 

Kokias gyvenimiškas tiesas paskutiniu metu supratote?

 

Nesu baisus gyvenimo tiesų ieškotojas. Manau, svarbiausia – būti sąžiningam pačiam sau. Visą gyvenimą vadovaujuosi viena taisykle – niekas nieko ant lėkštelės tau nepaduos. Vienintelis žmogus, kuris gali tavimi pasirūpinti, esi tu pats. Niekada iš nieko per daug nesitikiu: kai mažiau tikiesi, rečiau nusivili.

 

Autorė Laima Samulė