Impulsyvus vogimas, dar kitaip vadinamas – kleptomanija, kaip ir polinkis į azartinius lošimus arba padeginėti ar rautis plaukus, priskiriamas prie impulsyvių veiksmų. Nors taip besielgdamas žmogus ir suvokia savo poelgio absurdiškumą, jam atsispirti nepajėgia. Tokiam individui yra nesvarbi daikto vertė. Jis nesiruošia jo naudoti savo asmeniniams interesams tenkinti ar parduoti. Jam svarbus pats objekto nugvelbimo procesas. Kleptomanas daug galvoja apie vagystę. Jo mintys vis sukasi ir sukasi apie ją, o galiausiai, pasitaikius tinkamai progai, imasi veikti.

 

potraukis vogti

Reiškinio kilmės ištakos

 

Nesveika aistra pasiglemžti sau nepriklausomus daiktus yra žinoma nuo viduramžių laikų. Kriminalinių vagysčių ataskaitose randama užfiksuotų ir aprašytų impulsyvaus vogimo atvejų, jau ir karalienės Elžbietos I-osios valdymo laikais – XVI a. viduryje, Anglijoje. Londone XVII a. vienas pilietis, vardu Molas Flandersas (angl. Moll Flanders) netgi jau buvo nusiųstas atlikti bausmę kalėjime už tokio pobūdžio vagystes. Bet visiškai kleptomanijos mados ir vagių tipai pasikeitė XIX amžiuje. Šiuo laikotarpiu Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, medicinos tyrėjų labai dideliu mastu pradėta domėtis šiuo reiškiniu kaip liga, o galiausiai tai tapo visuomenėje sparčiai plintančia opia problema, apie kurią žinojo praktiškai visi.

 

Viduriniosios klasės žmonės dažniausiai imdavosi tokio pobūdžio vagysčių, dėl prastų gyvenimo sąlygų, niūrių nuotaikų, jie glemždavo darbo išteklius iš fabrikų, kuriuose dirbdavo, taip pat prekes iš universalinių parduotuvių. Įdomu tai, kad ilgą laiką moterys pirmavo šioje srityje pagal aktyvumą ir vagysčių bei pasisavintų daiktų vartojimo kiekius.

 

Veikimo bruožai ir charakteristika

 

Šia manija sergantys vagia darbovietėse, parduotuvėse, svečiuose, tačiau ne dėl materialinės naudos – svarbiau pats procesas. Nugvelbtus daiktus jie dažniausiai paslepia namie, išdalija arba išmeta. Pamačius patinkantį materialų objektą kleptomanui kyla toks didelis noras jį paimti, kad nebegali galvoti apie nieką kitą. Kai turtas atsiranda jo rankose, įtampa atslūgsta. Po kurio laiko ima graužti sąžinė, tačiau pavogtą daiktą savininkui tokie žmonės grąžina labai retai. Yra kleptomanų, vagiančių viską, yra ir specializuotų – ieškančių tik vienos rūšies daiktų, pavyzdžiui, kvepalų.

 

Ši liga yra įgyjamas dalykas ir dažniausiai maniakiškas potraukis savintis svetimą turtą atsiranda vaikystėje: vaikas darželyje ar kieme pradeda vogti įvairius niekučius: blizgučius, kubelius, pieštukus, o tėvams meluoja, kad juos rado, pasiskolino ar gavo dovanų. Paskui pasirinkimai darosi konkretesni – kleptomanai vagia ir smulkmenas, ir brangius daiktus – pinigines, mobiliuosius telefonus, papuošalus.

 

Skirtumas tarp vagies ir sergančiojo klemptomanija

 

Vagis bent žino, kad jis paima svetimą daiktą, dėl to jog turėtų, praturtėtų. O kleptomanui svarbus yra pats vogimo procesas, jis patiria didelį pasitenkinimą tuo momentu, kai gvelbia prekę. Vėliau pavogtą daiktą jis gali išmesti, jam jo dažniausiai nereikia. Jeigu kleptomanas, pavyzdžiui, vagia maistą, tai dar ir valgymo procesas gali teikti didelį pasitenkinimą, bet ne dėl maisto skanumo, o dėl įtampos: pamatys mane-nepamatys. Maistą vagiantis kleptomanas nėra alkanas arba tikrai nėra taip, kad jis neturi pinigų maistui.

 

Nors kleptomanai vagia gana išradingai, jų padaryta žala paprastai greitai išaiškėja. Įprastai šį susirgimą turintys individai nėra profesionalūs banditai, nemoka ilgai nuslėpti padarytų savo nusižengimų. Skirtingai elgiasi planuotus apiplėšimus rengiantys asmenys, kurie sukuria tam tikrą schemą ir laikosi plano su tikslu pasisavinti kažką vertingo ir naudingo, o ne bet ką, kas papuola į akių horizontą nusikaltimo metu. Žinoma, būna visokių prasižengusiųjų, pasitaiko išimčių šioms taisyklėms.

 

Statistiniai faktai

 

Surinkti duomenys apie šio tipo maniją yra ganėtinai riboti, kol kas nėra atlikta labai daug tyrimų, dėl ko ir kodėl žmonės taip elgiasi. Yra nustatyta, kad tipiškas sunkia kleptomanijos forma sergančiojo portretas – 35-erių metų moteris, kuri pradėjo vagiliauti dar būdama maždaug 20-ties. Jai daiktų gvelbimo procesas suteikia tuo pačiu palengvėjimą ir kaltę.

 

Kita informacija apie šią ligą:

 

  • Ji paplitusi visa apimančioje žmonių populiacijoje maždaug tarp 6 iš 1000 asmenų.
  • Parduotuvių bendrai pinigų apyvartai impulsyviai vagiliaujantys asmenys padaro kasmet apie 5 procentus nuostolių nuo jų viso pelno.
  • Kleptomanija dažniausiai pasireiškia jau ankstyvoje paauglystėje arba jauniems suaugusiems ir labiausiai tarp moterų.
  • Neretai sergantiesiems liguista vogimo manija, kartu su šiuo sutrikimu, pasireiškia ir kitos psichikos ligos: 20-46 procentams asmenų – susijusios su impulsų kontrole, 23-50 procentams – priklausomybės nuo narkotinių medžiagų vartojimo, 45-100 procentų – nuotaikų sutrikimai.

 

Visko pradžia – vaikystė

 

Daikto pasisavinimas be leidimo arba be to žmogaus žinojimo, iš kurio jis paimtas, ir laikymas pas save – yra laikoma vogimu. Deja, neretai tėvai neatkreipia dėmesio į mažylio tam tikrus elgesio ypatumus, kai šis, neatsiklausęs tėvų, ima jų daiktus, naudojasi jais ir netgi sugadina.

Pasak anglų psichoanalitiko ir vaikų gydytojo Donaldo Vinikoto (angl. Donald Winnicott), maži vaikai nuolatos paimą kokį nors daiktą iš mamos rankinės. Paprastai niekas neįžvelgia jokios bėdos, dažnai motinos mano, kad vaiko domėjimasis yra visiškai sveikas dalykas, ir kai ji leidžia vaikui kraustyti jos rankinę ir rūšiuoti ištrauktus radinius į vieną vietą, taip formuojasi jos ir vaiko ryšys. Taip pat gydytoja pabrėžia, kad: ,,kartais motina net pasirūpina turėti dvi rankines: vienos atžala niekada negauna, o kitą, labiau kasdieninę jam leidžiama tyrinėti.“. Tačiau tais atvejais iš tiesų verta sunerimti, kai vaikas ima ir slapsto daiktus. Tai gali reikšti, kad mažylis gali pradėti vagiliauti ir nuo to gali kilti problemų ar tam tikrų pasekmių.

 

Psichologai teigia, jeigu labai jaunas žmogus pradėjo vogti, pirmiausiai reikėtų susimastyti ant ko ir dėl ko jis taip stipriai pyksta. Didelė dalis vaikų dažniausiai pradeda taip elgtis, kai jaučiasi emociškai apleisti, nereikalingi, neįdomūs, save nuvertinantys. Dėl to su tokiu asmeniu yra labai svarbu pasikalbėti apie jo pyktį, nuoskaudas, nusivylimą, dėl ko jis jaučiasi nereikalingas ir nesvarbus. Kaip rodo gydytojų darbo patirtis, vagiliauti jaunuolius dažnai paskatina psichologiniai dalykai. Vagystė – tai lyg susikaupusio vidinio pykčio išraiška, kuomet artimi žmonės iš asmens atima vidinę šilumą, dvasinį komfortą, kitaip teigiant apvagia vaiką nesuteikdami jam besąlygiškos meilės. Vaikas pats iš instinkto pradeda savintis daiktus. Pasąmonėje jis tikisi, kad tie atimti iš kitų objektai užtikrins dvasinį stabilumą, padės rasti vidinę ramybę ir kompensuos prarastus šiltus jausmus. Bet po viso to jis išgyvena stiprų kaltės ir gėdos jausmą.

 

Neretai vaikai, kurie pasisavina svetimus daiktus, yra nepakankamai emociškai brandūs ir turi žemą savivertę. Tarkim, jeigu mažylis gali paimti tėvų pinigus ir iš jų nupirkti draugams saldainių, toks jo poelgis neatrodys blogas, nes tai jis padarė ne dėl savęs, o dėl kitų, tai leidžia kelti savęs vertinimą kitų sąskaita, kas nėra gerai. Taipogi toks jaunuolis gali pasisavinti ką nors svetimo vien tam, kad atkeršytų. Pavyzdžiui, vaikas iš kurio darželyje šaiposi koks nors bendraamžis, gali paimti jo daiktą ir jį paslėpti tam, kad jį suerzintų.

 

Psichologų yra išskiriamos šios dažniausios mažylių impulsyvaus vagiliavimo priežastis:

 

  • impulsyvumas, poelgio prasmės nepamatavimas;
  • įkyrus veiksmas, obsesinis-kompulsinis sutrikimas;
  • vaikiškas smalsumas;
  • noras įtikti bendraamžiams, pritapti prie jų;
  • protestas, kova su vaikus nepatenkinančiais veiksniais, kerštas;
  • dėmesio trūkumas, vienišumo jausmas;
  • netinkamas tėvų auklėjimas;
  • valios stoka;
  • žalingas įprotis.

 

Ta pati problema globos institucijose

 

Neretai socialiniams darbuotojams tenka susidurti su vagiliaujančiais globos namų auklėtiniais. Dėl to kyla nemažai problemų – tenka gilintis ir bandyti atrasti priežastį dėl ko asmuo pasielgė nederamai.

 

Didžiąją dalį įpročių vaikai atsineša iš šeimos, taip pat kaip ir susiformuoja delinkventinis elgesys. Atiduotas į globos namus, vaikas jausdamasis nereikalingas, atstumtas, nuvertintas gali imti pradėti elgtis kompulsyviai ir taip bandydamas į save atkreipti jam rūpimų žmonių dėmesį, imti vagiliauti. Nors viskas ko jis norės – tai atrasti ryšį su savo mama. Vaikai, patekę į socialinės rūpybos įstaigas, neretai atsineša kartu su savimi ir savo delinkventinį elgesį supintą su agresijos protrūkiais, kilusį dėl netinkamo elgesio su jais ankstesnėje šeimoje. Šiems vaikams yra sudėtingiau susitvarkyti su savimi, nes patekę ten, kur jie nenori būti, praradę ryšį su savo gimine, juo labiau su motina, jie jaučiasi apleisti ir nori būti pastebėti ir emociškai palaikomi.

 

Taigi įprastai pradedama vogti po stiprių išgyvenimų, tokių kaip, netekimas artimo žmogaus, persikėlus į naują vietą. Tokiu atveju vogti daiktai tarsi mažyliui kompensuoja tai, ką jis prarado – šeimą.

 

Beje, taip nutinka dėl rūpesčio stokos iš artimųjų ir vaikams ne tik iš globos namų, bet ir iš turtingų šeimų, kuriose už vagiliavimą tėvai rėkia ant vaiko, jį baudžia, netgi kartais lupa, o vaikai toliau savinasi svetimus daiktus. Yra atlikta tyrimų, kuriuose vaikai teigia, kad jiems geriau bet koks dėmesys iš tėvų, net ir neigiamas, negu visiškas ignoravimas, todėl jie ir pradeda vogti.

 

Kodėl plėšikauja suaugusieji?

 

Praprastai, sergantieji kleptomanija – ir vaikai, ir suaugusieji, nesugeba džiaugtis tuo, kad turi pavogtus daiktus. Geriausia kuo jie gali džiaugtis, tai pačiu savęs išreiškimu ir savo miklumu. Nuolat vagiantis tam tikros rūšies daiktus, arba atsitiktinį materialų turtą, prigautas žmogus ir liepiamas viską grąžinti savininkui, neatrodys apsidžiaugęs, o paklaustas priežasties, kodėl tai darė, bus priverstas meluoti. Taip elgiasi sergantieji šiuo sutrikimu.

 

Artimoje aplinkoje, ypač šeimoje, anksti išgyventos fizinės prievartos formos turi įtaką tolimesniam elgesiui. Vaikystėje patiriamas priešiškumas gali sukelti tokius efektus kaip, agresyvų elgesį, dėl to, kad vaiko ankstyvoji patirtis su reikšmingais suaugusiais sukuria atitinkamus tipiškų tarpasmeninių santykių bei jų padarinių veikimo modelius. O kaip žinia, vagiliavimas ir yra agresijos išraiška.

 

Juolab artimieji, kurie netinkamai auklėja ir naudoja įvairias smurto rūšis bendravimui ar problemoms spręsti, neturėdami tinkamo šeimos modelio pavyzdžio, pačią agresiją suprantą kaip vienintelį būdą, skirtą spręsti konfliktus ir pasiekti tikslus. Iš tokios šeimos kilusiam, jau ir suaugusiam, žmogui sunku adaptuotis visuomenėje, jis tampa nebe tokiu lanksčiu ir neretai sunkiai įgyja kitokios, teigiamos patirties.

 

Šokiruojantys vagiančių žmonių prisipažinimai

 

Amerikoje buvo atliktos anoniminės apklausos asmenų, kurie gvelbia daiktus iš parduotuvių. Štai kokiomis išpažintimis ir mintimis pasidalijo šia liga sergantieji:

 

  • Esu priklausomas nuo kleptomanijos taip stipriai, kad net kuriu erotines fantazijas apie tai, kaip vagiu papuošalus.
  • Mes su geriausia drauge esame impulsyvios vagilės, bet daiktus gvelbiame tik iš grandinių parduotuvės. Vis tiek mūsų mokami mokesčiai padengia nuostolius.
  • Man pasipiršo vaikinas, bet negaliu jam atsakyti teigiamai, nes bijau prisipažinti esanti nusikaltėlė, baiminuosi, kad manęs tokios nepriims.
  • Esu visiškai pasinešusi dėl sėkmingų parduotuvių plėšimų, neketinu sustoti, nes aš tiesiog per daug gera šioje srityje.
  • Kai aplankau draugų namus, ieškau, ką galėčiau iš jų nugvelbti. Nerimauju, kad liga dar labiau progresuos.
  • Man taip blogai ir aplinkiniai tai žino, kad net draugai, būdami su manimi prekybos centre, iškart pamatę mažą daiktą, kuris tilptų į mano piniginę, puola tikrinti, ar aš tokio pat ten jau nesu įsidėjęs.
  • Šeima, kurioje augu, yra aptekusi pinigais ir man jų negaili, bet aš vis tiek vogiu daiktus.
  • Jau kurį laiką gydausi, bet nesusilaikau nepavogęs daiktų iš psichoterapeuto kabineto. Neseniai nugvelbiau iš jo dietinę „Cola“ skardinę ir traškučių. Nė nesupratau, kad taip pasielgiau, kol nepastebėjau, jog kažką valgau, ir tai buvo – bulvių traškučiai.
  • Šopaholikė ir kleptomanė – šios dvi ydos gyvena manyje ir vieną visada lydi kita. Neretai prisiperku šūsnį rūbų, bet nepastebiu, kaip papuola tarp jų ir kokia nors smulkmena, už kurią nemokėjau.
  • Sergu šia manija jau seniai – kai tik pradėjau vartoti alkoholinius gėrimus ir vaikščioti į klubus, kiekvieną rytą atsikėlus, savo rankinėje randu pasisavintų naujų daiktų.
  • Turiu potraukį vogti, bet kadangi buvau auginama dorai, niekada to nedarau prekybos centruose, tik pasiduodu pagundai draugų ir svečių namuose – paimu jų senus lupų dažus arba papuošalus.

 

Biologiniai pakitimai smegenyse

 

Esama ir kitokių versijų, kad šią ydą nulemia ne tik raidos sutrikimai, bet ir fiziniai pakitimai žmogaus smegenyse. Kai kurie gydytojai teigia, kad tam tikri smegenų pokyčiai gali sukelti impulsyvią svetimų daiktų savinimosi maniją, ir sieja juos su serotonino gamybos netolygumu, kuris veikia kaip neurotransmiteris ir yra atsakingas už psichinę sveikatos sudedamąją dalį. Šis hormonas atsakingas už nuotaiką, jausmus, emocijas. Serotonino trūkumas smegenyse sukelia depresiją. Vienas iš būdų greitai atstatyti savo prastą savijautą, išjudinti kitą hormoną, taip pat atsakingą už teigiamas emocijas – dopaminą, todėl pradedama imtis neapgalvotų, pavojų keliančių veiksmų.

 

Kitaip tariant, kleptomanija pasireiškia dėl serotonino gamybos sumažėjimo, depresinių simptomų atsiradimo, dėl to atsiranda impulsinis elgesys, kurio metu imamasi vagysčių. Vagystės metu suaktyvėja smegenys ir suaktyvinamas neurotransmiteris – dopaminas, kuris yra atsakingas už malonumą, taip pat jaukius jausmus, kuriuos nusižengėlis siekia patirti, nes dėl serotoninio gamybos sumažėjimo nebesijaučia tvirtos ir pastovios būsenos.

 

Įdomu tai, kad kai kurie medicinos atstovai teigia, jog šis sutrikimas, dėl pasikeitusios hormonų pusiausvyros, gali pasireikšti ir nėščiosioms arba bulimija sergantiems asmenims, taip pat patyrus galvos traumą, sergant demencija – ši liga yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vagiliauja vyresnio amžiaus žmonės.

 

Gydymo būdai

 

Neretai šis susirgimas, ypač suaugusiems, gydoma įvairiais vaistais – antidepresantais, neuroleptikais, kurie leidžia sureguliuoti biologiškai aktyvių medžiagų gamybą smegenyse, ir psichoterapijos metodais, o vaikams medicininiai preparatai skiriami rečiau, nes liga dar nebūna įsisenėjusi, o ir įprastai jaunimo tarpe kleptomanija kyla dažniausiai dėl bendravimo stygiaus. Jų šeimos nariams ir artimai aplinkai patariama skirti daugiau kokybiško dėmesio vaikams, t. y. ne tik pirkti žaislus, duoti valgyti, bet ir kartu leisti laiką, kalbėtis, juoktis, išklausyti ir parodyti supratimą.

 

Visoms žmonių grupėms, turinčioms šį sutrikimą, taikomi elgesio psichoterapijos seansai, kurių metu siekiama negatyvias mintis ir susiformavusias nuostatas keisti į pozityvą ir teigiamą mąstymą, taip kuriant ramybės ir saugumo jausmus, pasitikėjimą aplinka ir savimi. Siekiant suprasti, kas ir kokios tikslios mintys konkretų pacientą paskatina nusižengti ir vogti, taikomas sensibilizacijos metodas, kurio metu, pasitelkęs vaizduotę ir įaudrinęs prisiminimus, asmuo nukeliamas į psichologinę būseną, kokią jautė tuo metu, kai vogė. Šie naudojami būdai, leidžia individui suprasti savo veiksmus ir juos koreguoti ateityje.