Kvailių aukso paieškos

Auksinio atspalvio piritas šimtmečius apgaudinėjo jo spindesiu patikėjusius žmones. Kvailių auksu vadinamas mineralas nuodėmingai panašus į tikrą auksą, bet sudarytas iš geležies ir sieros. Ryškus blizgesys traukė aukso ieškotojų akį, tačiau suteikė ne turtus, o tik nusivylimą.

Neprilygsta auksui

XIX a. siaučiant Kalifornijos aukso karštligei, nemažai drąsuolių iš viso pasaulio vyko į Vakarų pakrantę tikėdamiesi greitai praturtėti. Nors iš pradžių tai atrodė neįtikėtina galimybė prisikimšti kišenes, dauguma aukso ieškotojų liko labai nusivylę. Pasirodo, piritas, itin panašus į tikrą auksą, buvo dažnesnis radinys nei taurusis metalas. Daugelis kalnakasių, savo įrankiais palietę piritą, naiviai manė, kad pagaliau praturtės. Daug kas ėmė paskolas, persikraustė su šeimomis ir statė namus, o visą rastą „auksą“ siekė panaudoti kaip užstatą. Tiesa, vėliau liko beturčiai, tačiau išmokę skaudžią gyvenimo pamoką.

Apie šį mineralą ir jo savybes jau buvo žinoma gerokai anksčiau. Graikiškas žodis pyr, reiškiantis ugnį, vartojamas piritui apibūdinti. Pirito dažniausiai randamas nuosėdinėse uolienose, taip pat metamorfinėse uolienose iš Žemės gelmių. Jo išskirtinė auksinė spalva atsiranda dėl geležies ir sieros atomų, išsidėsčiusių kristalinėje struktūroje, derinio. Tačiau viliojančios išvaizdos piritas pasižymi kitokiomis savybėmis nei tikras auksas. Piritas turi mažesnį tankį, jam trūksta minkštumo, leidžiančio gaminti įmantrius papuošalus. Jo kietumas vertinamas 6–6,5 balais pagal Moso skalę, todėl daug kietesnis už auksą. Be to, trapus, o tai reiškia, kad sutrenktas suskils, o ne sulinks. Pirite matyti žalsvai arba rusvai juodų atspalvių, o auksas turi ryškų geltoną atspalvį. Dažnai sudaro kubinius arba oktaedrinius kristalus, pasižymi unikalia geometrine išvaizda. Neretai randamas anglies kloduose ir siejamas su tikro aukso telkiniais.Nors pirito svoris didesnis nei daugelio kitų mineralų, vis tiek mažesnis nei aukso, todėl laikant rankoje atrodo lengvesnis nei tokio paties dydžio tikro aukso gabalas.

Nors pirito kaina nesulyginama su aukso, jis vis tiek reikšmingas. Geologijoje piritas yra indikatorinis mineralas, padedantis geologams rasti galimus mineralų telkinius. Be to, jo buvimas nuosėdinėse uolienose leidžia nustatyti sąlygas, kuriomis šios uolienos susiformavo. Tarp gausiausių pirito telkinių yra Rio Tinto Ispanijoje. Dideli mineralo telkiniai taip pat aptinkami Elbos saloje, Italijoje, o aukštos kokybės egzempliorių pasitaiko netoli Freibergo Vokietijoje. Piritas kasamas daugelyje JAV vietų, įskaitant Vermontą, Niujorką ir Pensilvaniją. Randamas Australijoje, Pietų Afrikoje, Šveicarijoje, Čekijoje, Švedijoje, Graikijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Japonijoje ir Peru. Pirito fosilijų galima aptikti visame pasaulyje.

Vertė pasaulio kultūrose

Pirito gebėjimas įžiebti ugnį buvo žinomas dar senovės Graikijoje. Graikų filosofai ir alchemikai piritą vertino dėl tariamo ryšio su dieviškumu. Taip pat naudotas puošybai, iš jo gamindavo amuletus. Graikai manė, kad jis turi apsauginių savybių, todėl kartais įtraukdavo į laidotuvių aukas, jog velionis būtų apsaugotas pakeliui į kitą pasaulį. Jie tikėjo, kad šis mineralas gali paskatinti kūrybiškumą, sustiprinti ryšį su dvasiniu pasauliu. Senovės romėnai piritą naudojo kurdami dekoratyvinius elementus, pabrėždami estetinį patrauklumą. Vertino dėl spindesio, dažnai įtraukdavo į dekoratyvinius gaminius ir papuošalus. Romėnų generolai ir kariai į kovą nešdavosi pirito amuletų manydami, kad akmuo apsaugos nuo sužalojimų, suteiks jėgų ir drąsos. Romos gamtininkai vertino pirito metalinį blizgesį ir gebėjimą įskelti kibirkštį. Pietų Amerikos inkams piritas buvo svarbus dvasiškai. Inkai šlifavo didelius pirito diskus ir naudojo kaip veidrodžius siekdami atskleisti slaptas tiesas bei regėti vaizdų iš dvasių karalystės. Teigiama, kad pirito veidrodžiai, labai vertinti inkų iškilminguose renginiuose, tarnavo kaip jungtis tarp fizinio ir dvasinio pasaulio. Naudodami pirito veidrodžius būrimui, inkų šamanai tikėjo, kad atspindžiai padeda bendrauti su protėviais ir dievais. Jie laikė tai dievų dovana, o auksinė pirito spalva atspindėjo tiek fizinę, tiek dvasinę šviesą, buvo susijusi su Saulės dievu Inti. Viduramžiais alchemikai piritą siejo su klestėjimu ir gausa, nes manė, kad jis turi magiškų savybių, galinčių paversti kitas medžiagas auksu, netgi slepia didžiulę galią atskleisti dideles Visatos paslaptis. Manyta, kad piritas gali apsaugoti nuo nelaimingų nutikimų, ligų, prakeiksmų ar neigiamos energijos. Jo gebėjimas uždegti ugnį pelnė apsauginio akmens reputaciją.

Piritas šiais laikais vis dar gana populiarus tarp tų, kurie domisi gydymu kristalais. Anot jų, šis mineralas padeda sukurti energetinį barjerą, filtruoja blogąją energiją. Tiems, kurie bando pasiekti asmeninę ar profesinę sėkmę, piritas gali suteikti pasitikėjimo, drąsos ir veržlumo. Kristalų terapijoje piritą patariama rinktis trokštant pagerinti finansinę situaciją. Šis mineralas naudingas siekiant ilgalaikių tikslų, nes stiprina discipliną ir valią. Taip pat manoma, kad susijęs su čakra, kuri kontroliuoja fizinį saugumą ir išgyvenimo instinktą. Teigiama, kad piritas, naudojamas medituojant, įžemina žmogaus energiją, todėl suteikia stabilumo ir palaikymą sudėtingomis aplinkybėmis.

Pirito apgavystės

Pasakojama, kad seras Martinas Frobisheris XV a. buvo vienas pirmųjų kalnakasių Kanadoje. Jo paieškos Naujajame Pasaulyje buvo gana vaisingos – Kodlunarno saloje rado ryškiai žibančią juodą uolą. Prie jos grįžo dar kelis kartus, vieną kartą karalienės įsakymu. Mat įsakyta pargabenti beveik porą tūkstančių tonų šios medžiagos. Nors didelė jos dalis prarasta kelionės metu, tai tikrai neturėjo reikšmės, nes žibanti juoda rūda pasirodė esanti bevertė. Ji atrodė vertingesnė tik dėl pirito ir žėručio blizgesio. Kolonistų Johno Smitho ir Christopherio Newporto istorijose taip pat pasakojama apie kvailių aukso paieškas. Aukso karštligės metu auksas buvo pagrindinė valiuta. Netoli paieškų vietos gyvenusi patawomeke gentis dažnai rinkdavo blizgantį smėlį, vadinamą matchqueon, kuris buvo pilnas žėrinčių pirito dalelių. Šis smėlis, žinoma, buvo bevertis, bet gražus. Kolonistai, susidomėję žibančiu smėliu ir manydami, kad ši gentis nesupranta, ką iš tiesų turi, iškeitė kokybišką įrangą mainais į 1100 tonų smėlio. Kai tariamas lobis pasiekė Angliją, suprasta, kad žibančios dalelės iš tiesų nieko vertos.

Autorius Monika Budnikienė