Kokios baimės lydi kūrybingas asmenybes ir kodėl ne visi išdrįsta atrakinti savo kūrybinį potencialą? Ką praranda žmogus, bijantis įsileisti kūrybą į savo gyvenimą? Kodėl kūrybinis procesas svarbus ne tik kaip saviraiškos priemonė, bet ir kaip būdas atrasti, pažinti save? Apie tai kalbamės su rašytoja, terapinių ir kūrybinių rašymo dirbtuvių vedle, regresinės hipnoterapijos praktike Jurgita Barišauskiene.

 

jurgita barišauskienėJurgita, esate parašiusi du romanus, vedėte terapinių ir kūrybinių rašymų dirbtuves, piešiate. Kada ir kaip pradėjo skleistis jūsų kūrybinis potencialas?

 

Nuo vaikystės buvau meniška ir kūrybiška asmenybė, kitaip suvokiau pasaulį – visada traukė spalvos ir formos. Dažnai valandų valandas kurdavau piešinius, kurie atspindėjo vidinius išgyvenimus ir svajones. Jau tada nenorėjau tiesiog plaukti pasroviui ir viską daryti „kaip visi“. Tai lėmė sunkumus pritapti prie šeimos ir aplinkos. Spaudžiama „sunormalėti“, surimtėti ir tapti kaip visi, pradėjau stengtis prisitaikyti. Tačiau kuo labiau stengiausi, tuo labiau jaučiausi nelaiminga. Nepaisant visų pastangų, viskas vis tiek vyko kitaip, nei „turėtų“.

 

Vidurinėje mokykloje lankiau papildomo lavinimo dailės mokyklą, kurioje studijavau tapybą, piešimą, keramiką, kompoziciją ir dailės istoriją. Mokytojai sakė, kad esu stipriausia grupėje, tad svajojau tęsti meninį kelią. Tačiau po diplomų įteikimo noras kurti dingo. Įpareigojau savo kūrybinę mūzą atlikti užduotį, kurios ji negalėjo įvykdyti – užsitarnauti šeimos pripažinimą.

 

Diplomų įteikimo šventėje dalyvavo tik mama, ir tik todėl, kad kažkas turėjo mane nuvežti. Tėvas ir brolis nenorėjo būti tarp menininkų. Paskui nusprendžiau atsisakyti meno studijų ir pasirinkau inžineriją. Baigiau universitetą gerais pažymiais ir dešimt metų dirbau pagal specialybę. Nepaisant finansiškai stabilaus gyvenimo, jaučiausi prislėgta monotoniško ir mechaninio darbo.

 

Kūrybinis pašaukimas vis tiek pasivijo. Pradėjau piešti mandalas, vėliau atsigręžiau į rašymą: tapau dviejų romanų – „Murkiantis Buda“ ir „Po lietaus mus surado Torė“ – autore. Nepaisant to, kad abu romanai buvo sėkmingai išleisti ir sulaukė leidyklų palaikymo, vis dar nedrįsau savęs vadinti menininke ar rašytoja. Trukdė baimė būti savimi. Ši baimė pasireiškė vengimu dalintis kūryba su kitais, bijant neigiamos kritikos ar nesupratimo. Tai sukėlė didelį vidinį konfliktą tarp mano tikrosios prigimties ir noro pritapti.

 

Apie vidinį konfliktą kalbate kaip apie praėjusį etapą. Kas padėjo šį konfliktą įveikti?

 

Pastaraisiais metais mano gyvenime vyko didelių virsmų. Ieškojimų kelias galiausiai atvedė į regresinę hipnoterapiją. Per regresinės hipnoterapijos praktikas supratau, kad visą gyvenimą ne ieškojau savęs, o stengiausi nuo savęs pabėgti. Bėgau nuo to, kuo esu iš tikrųjų, nuo to, dėl ko čia atėjau. Šios praktikos padėjo prisiminti, kodėl esu čia. Atėjau į šį gyvenimą realizuoti save kaip kūrybinę asmenybę. Išsisukti nepavyko.

 

Socialiniuose tinkluose, savo vedamuose mokymuose apie kūrybą kalbate kaip apie savęs pažinimo kelią. Ar šį kelią gali rinktis bet kas, net ir nelaikantis savęs menininku?

 

Žmogus buvo ir yra kurianti esybė. Mes turime galimybę ne tik prisitaikyti prie aplinkos, bet ir ją pritaikyti sau, t. y. perkurti. Jeigu kas nors mano, kad mes nesusiję su kūryba, tai yra klaida. Visi esame kūriniai, gyvenantys kuriančiosios esmės (Dievo, Visatos, Kūrėjo ir pan.) kuriamoje kūrinijoje. Visi vaikai kūrybingi. Jie atkeliauja į pasaulį praktiškai bejėgiai, turėdami išrasti būdus, kaip pranešti suaugusiesiems apie savo poreikius. Vaikai kuria bendraudami, tyrinėdami pasaulį ir, pasinaudodami suaugusiųjų perduotomis žiniomis, formuoja savo asmenybę.

 

Deja, daug vaikų auginami slopinant jų kūrybinius polėkius, mokant tiesiog prisitaikyti prie aplinkos ir tapti patogiais. Iš prigimties kūrybingos asmenybės patiria dramą. Menininkas yra kitoks nei aplinkiniai – jis kitaip mąsto, supranta ir pastebi tai, ko kiti nepastebi. Dažnai toks žmogus jaučiasi svetimas tarp savų, kaip bjaurusis ančiukas, kuris per klaidą išsirito ne tame lizde. Tačiau pagrindinė kova vyksta viduje: tarp noro pritapti ir noro sekti prigimtį, kuri savotiškai gąsdina aplinkinius, nes šie savo kūrybinę prigimtį jau seniai užslopinę.

 

Kokios pagrindinės baimės lydi kūrybingas asmenybes?

 

Dažnai kūrybingas asmenybes lydi savęs nuvertinimas, galvojimas, kad tai, ką daro, nėra tikras menas. Taip pat neretai bijo, kad gali išsekti kūrybinės idėjos, pritrūkti įkvėpimo. Jau kalbėjau apie baimę būti atstumtam: „Ką pagalvos aplinkiniai, jei parodysiu tikrąją prigimtį?“ Gali atsirasti kaltės jausmas dėl kūrybos, nes kūryba kartais suvokiama kaip destruktyvus procesas, nes norint sukurti kažką naujo, reikia sunaikinti senąją tvarką. Taip pat baimė, kad niekas nepirks kūrinių. Atsiranda abejojimas, kad kūryba gali būti reikalinga ar vertinga. Iš čia kyla nesaugumas dėl finansinio stabilumo, baimė neišgyventi iš kūrybos.

 

Iš kur šios baimės ateina?

 

Visos šios baimės kyla iš gyvenimiškos patirties, galime tai pavadinti traumomis. Gal vaikystėje trūko palaikymo, buvo jaučiamas spaudimas būti normaliam „kaip visi“. Įtakos gali turėti gyvenimo eigoje patirta kritika ir atstūmimas.

 

Įdomu tai, kad šias baimes gali lemti ir gilesni, sunkiau apčiuopiami dalykai, tokie kaip giminės programos (šeimos narių, kurie nesėkmingai bandė kurti, pavyzdžiai) ar net kolektyvinės pasąmonės įsitikinimai, tokie kaip „menininkai yra vargšai, keistuoliai“.

 

Kodėl verta analizuoti save ir bandyti išdrįsti kurti?

 

Kiekvienas kūrybingas žmogus susiduria su pasirinkimu: arba prisitaikyti prie aplinkos lūkesčių, tapti patogiu, bet galbūt nelaimingu, arba rizikuoti, klausytis prigimties ir drąsiai kurti. Jei renkamės antrąjį variantą, būtina susitvarkyti su vidiniais konfliktais, stereotipais ir baimėmis. Tai gilus transformacinis kelias, vedantis į laisvę.

 

Kas nutinka, jei žmogus ilgai nedrįsta pradėti kurti? Pirmiausia atsiranda nusivylimas, nes noras lieka nerealizuotas, o nuolat kartojamos mintys ir baimės pradeda varginti. Tačiau kūryba – tai būdas pažinti save, atrasti savo autentiškumą ir suteikti prasmę gyvenimui. Tai savotiškas savęs įšventinimas į savo gyvenimo burtininką, šamaną, raganių.

 

Ar norite pasakyti, kad kūrybiniame procese slypi tam tikra magija?

 

Kūrybinis procesas – magiškas kelias į vidinius pasaulius, kuriuose slypi tikrosios mintys, jausmai ir intuicija. Kūryba tampa tiltu tarp sąmonės ir pasąmonės, leidžančiu pažinti vidinį „aš“. Kai pasineriame į kūrybą – piešiame, rašome ar šokame – pradedame dialogą su savo vidumi. Kasdienybėje užimta sąmonė trumpam pasitraukia leisdama pasąmonei iškilti į paviršių.

 

Pavyzdžiui, piešiant intuityviai pasirinktos spalvos ir formos gali atspindėti emocinę būseną. Rašymas padeda išreikšti mintis, kurios niekada nebūtų garsiai ištartos. Muzika tampa kanalu neapčiuopiamoms emocijoms išreikšti. Kūryba leidžia išgirsti pasąmonės balsą, suprasti vidinius konfliktus ir transformuoti juos.

 

Vadinasi, kūryba, kūrybinis procesas yra tiesioginė jungtis su mūsų vidiniu pasauliu, pasąmone, intuicija?

 

Kūryba gali atrodyti kaip nekaltas žaidimas, bet pažvelkime giliau. Žmonijos aušroje dar nebuvo žinių, interneto, tradicijų ar moralės normų. Buvo tik žmonės, norintys pažinti save ir pasaulį. Išorinį pasaulį galima pažinti jį stebint, tyrinėjant, liečiant, uodžiant. O kaip pažinti vidinį pasaulį? Kaip suprasti subtiliuosius gamtos veikimo principus, rasti atsakymus apie gyvenimą ir egzistenciją?

 

Šie atsakymai negalėjo ateiti iš knygų ar pasakojimų, nes jie dar nebuvo sukurti. Jie atėjo iš stebėjimo to, kas nematoma – kolektyvinių pasąmonės sluoksnių arba dvasinio pasaulio. Jautresni žmonės galėjo pamatyti šias žinias ir perteikti kitiems per kūrybą: judesius, šokį, simbolius, ritmus, dainas ar piešinius. Tai buvo pirmieji žyniai, šamanai, būrėjai.

 

Pavyzdžiui, senovės Egipto žyniai naudojo simbolius ir ritualus, kad perteiktų dievų žinutes ir padėtų žmonėms suprasti pasaulio tvarką. Pietų Amerikos kultūrose šamanai, pasitelkdami ritualinius šokius ir meno raišką, tapo tarpininkais tarp dvasinio ir fizinio pasaulių. Šios tradicijos rodo, kad meninės išraiškos formos buvo ne tik saviraiška, bet ir būdas perteikti sudėtingas idėjas bei dvasinius principus.

 

Kodėl šiuolaikiniame pasaulyje dar daug kalbame apie vaikų kūrybinio prado praradimą, slopinimą?

 

Tradiciškai, kuriantis žmogus visada buvo galingas, kuriantis būsimo pasaulio pamatą. Tačiau stiprūs, galingi žmonės, galintys matyti daugiau nei visi kiti, tampa nepatogūs. Todėl kūrybingumas dažnai buvo slopinamas, nurašomas, menkinamas. Taip susiformavo stereotipai, dėl kurių menininkas vaizduojamas kaip vargšas, nepritapęs ir nepriimtas. Pavyzdžiui, Vinsentas van Gogas, nors dabar laikomas genijumi, savo laikais patyrė finansinį nepriteklių ir visuomenės atstūmimą. Šiandien tokie stereotipai gilina nuomonę, kad meninė veikla nėra vertinama kaip „tikras darbas“, todėl daugelis menininkų susiduria su nepakankamu savo talento ir darbo įvertinimu. Tai daro įtaką ne tik jų savivertei, bet ir karjeros galimybėms, apsunkina pastangas pripažinti savo kūrybą reikšminga ir visuomenei naudinga.

 

Kodėl verta nugalėti tas baimes bei stereotipus ir leisti sau kurti, būti kūrybiškam?

 

Kūrybingos sielos dažnai būna stiprios ir drąsios. Jos renkasi gimti sudėtingesnėmis sąlygomis, kur jų laukia nesupratimas ar panieka. Tai kelias į meilę ir ištikimybę sau, net jei aplinka nepalaiko. Kūryba visada turi transformacinį, terapinį poveikį. Ji leidžia žmogui atsipalaiduoti, džiaugtis procesu, atrasti naujų suvokimų.

 

Kūryba gali būti skirta:

 
  • asmeniniam malonumui ir savirefleksijai;
  • artimųjų džiaugsmui ir palaikymui;
  • didelio masto poveikiui, kai kūriniai tampa pasaulinės reikšmės.
 

Deja, daugybė kūrinių, sukurtų su meile ir malonumu, dažnai lieka paslėpti spintose su mintimi: „Tai nieko ypatingo.“ Pažymėtina, kad mūsų protėviai, dainavę, šokę, audę ar siuvinėję, kūrybą laikė natūralia gyvenimo dalimi, o ne vertė ją vertinti kaip „profesionalumo“ reikalaujančią veiklą. Kūryba buvo jų meditacija, malda, džiaugsmas ir pagalba sau.

 

Kūrybinė veikla turi terapinį poveikį: ji leidžia geriau save suprasti ir išgydyti emocinius randus. Psichologijoje kūryba naudojama terapijoje – nuo meno terapijos iki kūrybinio rašymo užsiėmimų, kurie padeda išreikšti užgniaužtas emocijas, įveikti traumas ir atrasti gyvenimo prasmę. Pavyzdžiui, piešiant ar tapant galima pasiekti srauto būseną, kai žmogus visiškai pasineria į procesą, užmiršdamas laiką ir aplinką. Ši būsena ne tik ramina protą, bet ir skatina kūrybiškumą, leidžia atrasti naujus problemų sprendimo būdus ar pakeisti požiūrį į gyvenimą.

 

Mano patirtis rodo, kad kūryba padeda įveikti baimes, įgyti daugiau pasitikėjimo savimi ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Tai tapo būdu pažinti savo vidinį pasaulį ir dalintis atradimais su kitais.

 

Atrodo, pastaruoju metu savo kūrybiniame kelyje žodį iškeitėte į teptuką. Kodėl linkstate prie tapymo, piešimo?

 

Mokydamasi regresinės hipnoterapijos sužinojau, kad pasąmonė nesupranta žodžių. Jos kalba yra vaizdiniai. Jie gali būti labai nelogiški, nesuprantami, sykiu nepaprastai gilūs ir prasmingi – mūsų vidinė erdvė yra tarytum tapybiška drobė. Pasąmonę galima įsivaizduoti kaip didžiulį paveikslą, kurį nuolat kuria mūsų patirtys, prisiminimai ir jausmai. Šio paveikslo detalės slypi metaforose, sapnuose ir vizijose.

 

Kūryba tampa priemone, padedančia šiuos vaizdinius iškelti į sąmonės lygmenį ir aiškiau juos apžiūrėti. Tai žvilgtelėjimas į tai, ko negali užčiuopti turimi jutimo organai, nesupranta loginis protas. Pavyzdžiui, piešimas gali padėti įvaizdinti ir suprasti pasąmonės siunčiančius simbolius, kurie dažnai slepia svarbią informaciją apie vidinę būseną. Štai rašymas kaip kūrybinė praktika leidžia išreikšti tai, kas glūdi gilumoje ir nepastebima kasdieniame gyvenime. Tokiu būdu kūryba tampa svarbiu įrankiu pasąmonės turiniui atskleisti ir apdoroti.

 

Piešdami ar rašydami bendraujame su vidiniu menininku – pasąmone. Ji pateikia simbolius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo keisti, tačiau slepia giluminę prasmę. Spalvos, linijos, formos ir pats kūrybos procesas atspindi mūsų emocijas ir padeda jas apdoroti. Pavyzdžiui, jei žmogus piešia audringą jūrą, tai gali simbolizuoti vidinius konfliktus ar baimes. Jei rašant nuolat vartojamos metaforos apie šviesą ir tamsą, tai gali būti būdas išreikšti vidinės situacijos suvokimą.

 

Nardydama po savo pasąmonę aiškiai prisiminiau kai kuriuos senus tapybos darbus iš mokyklos laikų. Jau seniai jų neturiu, bet pasąmonėje išlieka viskas iki smulkiausių detalių. Anuomet tiesiog piešiau, kaip jaučiausi, kaip „iš kažkur ėjo“. Tačiau vėliau, per regresines sesijas grįžusi prie tų darbų, perskaičiau aiškias žinutes apie save, savo pašaukimą ir gyvenimo užduotis. Anuomet tikrai nebūčiau galėjusi priimti tokios informacijos, būčiau jos nesupratusi ar išsigandusi.

 

Vedate terapines, kūrybinio rašymo dirbtuves, drauge esate regresinės hipnoterapijos praktikė. Ar esama hipnoterapijos praktikų ir kūrybos paralelių?

 

Regresinė hipnoterapija ir kūryba turi daug bendrų bruožų – abi grįstos pasitikėjimu intuicija ir gebėjimu priimti tai, kas kyla iš vidaus. Hipnoterapijoje žmogus pasineria į gilų atsipalaidavimą, leidžiantį atsiverti pasąmonei. Kūryboje vyksta panašus procesas – spontaniški veiksmai leidžia pasąmonei išreikšti savo simbolius ir emocijas. Per tai į mūsų pasaulį įvedama nauja informacija: naujos idėjos, mintys.

 

Norint priimti naujas idėjas, dažnai reikia patraukti senas tiesas, o tai gali sukelti nepatogumų. Todėl žmonės ne visada palankiai žiūri į naujoves ir jas atnešančius žmones. Abi praktikos padeda spręsti vidinius konfliktus, siūlydamos naujus savęs suvokimo būdus. Per hipnoterapiją galima atrasti paslėptas baimes ir transformuoti jas į ramybę. Per kūrybą – perpiešti, perrašyti ar perkurti vidinius simbolius, suteikiant jiems naują prasmę.

 

Problemų kyla, kai tą naujai suvoktą, atrastą save reikia realizuoti gyvenime. Aplinkiniai gali tam priešintis. Kūrybiškai laisvas žmogus tampa nepatogus, nes sugeba kurti savas taisykles ir normas. Jis nenori tiesiog prisitaikyti prie aplinkos, o tai gali erzinti. Susiformuoja konfliktas su pasauliu ir savimi. Kolektyvinėje sąmonėje įsitvirtinę vargšo menininko vaizdiniai, baimė būti atstumtam, nepriimtam ir nesuprastam tampa dar vienu šansu pasinaudoti savo kūrybiškumu – atmesti pasenusias tiesas ir susikurti naujas. Tai gali būti apie įkvepiančią kūrybinę kasdienybę, naujas idėjas ir patirtis.

 

Ar kūrėjas dėl savo nepatogumo visuomenei vertinamas kaip sudėtinga asmenybė, ar atvirkščiai – sudėtinga biografija, asmeniniai iššūkiai neretai padeda išsprogti kūrybingumui?

 

Bjauriojo ančiuko istorija puikiai iliustruoja kūrybingų žmonių patirtis. Kaip tas ančiukas, kūrybingas žmogus dažnai jaučiasi nesuprastas, svetimas aplinkoje, kurioje gyvena. Tačiau ši istorija taip pat kalba apie transformaciją ir savęs atradimą – ančiukas galų gale supranta, kad jis visada buvo gulbė, ir su juo viskas nuo pat pradžių buvo gerai.

 

Tai simbolizuoja, kad tikruoju grožiu ir savitumu galima sužibėti tik tada, kai priimi save tokį, koks esi, randi savo vietą pasaulyje. Kūrybingas žmogus, kaip ir bjaurusis ančiukas, turi patirti vidinius konfliktus, savivertės paieškas ir aplinkos neigimą, kad galėtų išlaisvinti tikrąją prigimtį.

 

Kūryba yra ne tik meninė išraiška, tai kelionė į save. Pasąmonės simboliai, išreikšti per kūrybą, tampa vadovu, padedančiu atrasti giliausias tiesas, suvokti, kad turime galią keisti vidinį pasaulį, o per tai ir išorinį. Tačiau šis procesas reikalauja drąsos būti savimi. Pavyzdžiui, Fridos Kalo darbai ir gyvenimo istorija atspindi jos fizines ir emocines kovas, tačiau ji išliko ištikima savo kūrybiniam balsui. Leonardas da Vinčis – tikras Renesanso genijus, tyrinėjęs mokslą, meną ir technologijas, dažnai susidūrė su nesupratimu dėl savo išskirtinių idėjų. Muzikos inovatorius Fredis Merkuris savo unikalumu įkvėpė milijonus, nors jo gyvenime netrūko asmeninės tapatybės iššūkių. Šie pavyzdžiai rodo, kad kūryba neatsiejama nuo asmeninių iššūkių. Nors ne visada tokios istorijos malonios ar pageidautinos pakartoti, jos atskleidžia tikrumą ir drąsą. Buvimas savimi veda į senų ryšių nutraukimą, seno gyvenimo atsisakymą ir net senojo „aš“ sunykimą. Tai baisu, bet ir išlaisvina. Šis procesas gali būti skausmingas, bet jis neatsiejamas nuo augimo ir tapsmo autentišku savimi – savarankišku, moderniu šamanu, žyniu pačiam sau. Ir nustoti pagaliau save smerkti bei kėsintis sudegti ant laužo.

 

Ar kūryba gali būti ne tik asmeninę transformaciją, bet ir visuomenę išjudinanti jėga?

 

Taip, panašus konfliktas vyksta ne tik asmeniniu, bet ir platesniu lygmeniu. Visuomenėje dažnai prieštaringai vertinami menininkai ir kūrėjai, tačiau būtent kitokios asmenybės žadina visuomenę keistis ir vystytis. Knygos, dainos, istorijos, paveikslai įkvepia, primena apie pamirštus jausmus, iškelia giluminius klausimus ir naujas idėjas. Menas – stiprus įrankis, galintis pasiekti ne tik žmonių protus, bet ir veikti pasąmonę. Žmogus, visiškai atsisakęs kūrybingumo, atriboja save nuo prigimties, o tai sukelia diskomfortą ir vidinį ilgesį.

 

Ko norėtumėte palinkėti skaitytojams?

 

Norėčiau palinkėti išdrįsti priimti save kaip kūrybingą asmenybę ir leisti savo kūrybai tapti pagrindine gyvenimo dalimi. Taip, tai ne visada lengvas sprendimas. Tačiau savęs pažinimas per kūrybą ir intuiciją yra neįkainojamas procesas. Jis leidžia ne tik pažinti save, bet ir kurti gyvenimą pilną tikrojo „aš“ atspindžių. Kūryba atveria duris į sąmonės ir pasąmonės santykį, suteikia galimybę suprasti troškimus, svajones ir baimes. Ji yra ne tik saviraiška, bet ir būdas gyventi autentiškai, drąsiai ir su meile.

 

Nė vienas menininkas, kūrėjas ar atradėjas negimė tam, kad gyventų kaip „geras berniukas“ ar „gera mergaitė“. Šis kelias veda į giluminį savęs priėmimą. Turite priimti save visokį – nepatogų, neatitinkantį visuomenės normų ar giminaičių lūkesčių. Ir štai tokį nepatogų save pamilti, o per tai – pamilti ir tavęs nesuprantančią aplinką. Taip pat suvokti, kad tas aplinkos nepriėmimas neturi stabdyti. Jis kyla iš baimės ir nesupratimo.

 

Autorius Laura Auksutytė