Kūrėjui didžiulė dovana, kai esi laukiamas

Aktorei ir muzikantei Emilijai Latėnaitei vasara yra metas, kai su skirtingomis programomis važinėja net į atokiausius Lietuvos kampelius, kur dalinasi poezija, muzika, spektakliais, meile kinui. „Kūrybinė veikla man visuomet teikia didžiulį džiaugsmą. O kai ima stigti prasmės ir apčiuopiamesnės galios kurti pasaulį, kokio trokštu, atsigręžiu į savanorystę“, – sako aktorė, šiuo metu dirbanti su nuteistaisiais kalėti iki gyvos galvos.

Emilija Latėnaitė, Zinos Auželytės nuotrauka.

SU KOKIOMIS programomis šiuo metu keliaujate po Lietuvą?

Su monospektakliu „Kai labai norisi gyventi, bet nežinai kaip“ ir poetine-muzikine programa, skirta poeto J. Miškinio 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Siekiu atkreipti dėmesį į šį poetą, kuris sužavėjo mane tuo, kad net būdamas tremtyje rašė eilėraščius – autentiškus tremties patirties liudijimus.

Monospektaklis yra gyvenimo ir mano pačios dovana sau, kad išdrįsau tai padaryti. Pati parašiau scenarijų, režisavau ir sukūriau keturis vaidmenis. Džiaugiuosi, kad nepabijojau pasikviesti kartu muzikantų „Duettissimo“ – žiūrovai gali ne tik stebėti spektaklį, bet ir mėgautis gyva smuiko bei violončelės muzika. Spektaklis „Kai norisi gyventi, bet nežinai kaip“ gimė iš daugybės patirčių, istorijos ir tapatybės paieškų. Jis kelia daugiau klausimų nei atsakymų, bet juk tai ir daro gyvenimą autentišką.

AR vasarą darbų nesumažėja?

Mano vasaros paprastai darbingos. Dar po Lietuvą važinėju su „Sidabrinių gervių naktimi“ ir pristatau lietuviškus filmus. Nuostabu matyti, kaip Lietuvoje formuojasi kino kultūra ir kad net atokiausiose vietose galima pastatyti ekraną ir žmones pasieks kinas. Svarbiausia – lietuviškas. Be galo džiaugiuosi, kad žiūrovams galiu pristatyti be dirbtinio pritempimo, nes tai iš tiesų puikūs (net keturi!) lietuviški filmai. Be šios veiklos dar repetuoju koncertinėms programoms. Paskutiniu metu mano kūryboje labai daug muzikos, ir tuo džiaugiuosi.

AR labiau esate miesto, ar gamtos vaikas?

Tikrai gamtos, bet man patinka ir ištuštėjęs, malonumų pilnas miestas, kai išeini į gatvę ir gali patirti didžiulį malonumą vien nuo buvimo Vilniuje: viskas kvepia, šilta, gražu, kaip ir gamtoje. Vasara man labiausiai asocijuojasi su pilnatve, kai nieko nereikia. Net jei esi alkanas, tiesiog gali nueiti į pievą ir prisirinkti žemuogių.

KODĖL smagu su darbais važinėti po Lietuvą?

Visada norėjau keliauti po Lietuvą, jaučiau, kad neteisybė, jog gyvenu tik savo burbule ir tarsi nepažįstu nei Lietuvos, nei žmonių, nei kultūros, nes tiesiog nesusitinku su jais. Kai pradėjau vaidinti teatro spektakliuose, atsirado gastrolių, bet jos truko per trumpai. Tik kai su Juozu Gaižausku karantino metu sukūrėme koncertinę programą, iš tiesų pradėjome važinėti po visą Lietuvą. Paradoksalu – kai viskas užsidarė, man atsidarė visa Lietuva (šypteli). Tikrai sąmoningai siekiu keliauti po Lietuvą su įvairiausiomis programomis, nes nenoriu būti užsidariusi Vilniuje.

KAIP sutinka mažų miestelių publika?

Visada jautiesi laukiamas. Galbūt kartais laukia ne tiek manęs, kiek mano personažų iš televizijos serialų, bet džiaugiuosi, kad vis daugiau yra mano publikos, kuri laukia mano braižo, mano kūrybos, kuriuos gali gauti būtent mano koncertuose ar spektakliuose. Esu dėkinga už tą įvertinimą. Kūrėjui didžiulė dovana, kai esi laukiamas. Būtent karantino metu tą pajutau itin aiškiai – buvo baisu, kad esu uždaryta, kad turiu tiek visko, kuo noriu pasidalinti, bet galbūt to niekam nereikia. Pasirodo, reikia, ir tai labai smagu.

KODĖL jūsų kūrybinėje veikloje daug muzikos?

Dvylika metų grojau fleita B. Dvariono muzikos mokykloje, tačiau ilgą laiką maniau, kad tai nėra instrumentas, kuriuo gali sau akompanuoti. Nedrąsiai kurdavau dainas, nors neturėjau minties jų viešinti. Kai pradėjome dirbti kartu su J. Gaižausku, tam atsirado palanki erdvė: gimsta dainos, kurios jungiasi su fleitos muzika, poezija, tekstai susilieja su muzikinėmis improvizacijomis. Puiku, kad yra technologijų (looperis), dėl kurių gali pati gyvai įrašyti fleitos skambesį net keliais balsais ir taip jungti žodį su gyva muzika. Įdomu tai, kad įstojusi į LMTA nubrėžiau griežtą ribą, kad esu aktorė, o ne muzikantė. Visiškai be reikalo (šypsosi).

AR visuomet svajojote būti aktore?

Visada šalia aktorystės turėjau aibę kitų veiklų, darbų, bet jie taip pat susiję su aktoryste, kuri yra mano tapatybės dalis. Tik įstojus į LMTA, tą pačią vasarą dirbau stovykloje vadove, edukatore, organizatore. Papildomų veiklų niekada neieškau, jos pačios mane suranda, užkimba be meškerės (šypteli). Tai organizacijos kviečia, tai mokyklos. Šiąnakt kaip tik grįžau iš paauglių dienos centro, kur vedžiau užsiėmimą. Nors aktorystė būna įvairi, ne visada gali save realizuoti, kartais pritrūksta spalvų, prasmės, galios jausmo, kad gali kurti pasaulį, kokį nori, tada atsigręžiu į savanorystę: esu dirbusi ir su vaikais, turinčiais raidos sutrikimų, klaunavusi ligoninėse, o dabar dirbu su nuteistaisiais kalėti iki gyvos galvos.

KOKIA patirtis dirbti kalėjime?

Esu dėkinga už šį kvietimą kolegai, bendrakursiui, bičiuliui Mariui Repšiui, kuris ketverius metus savanoriauja Pravieniškių kalėjime su nuteistaisiais kalėti iki gyvos galvos. Seniai norėjau prisijungti, bet pavyko tik šiemet. Dažnai manęs klausia, ar nebijau. Visai ne. Kaip tik jaučiu priešingus jausmus, kad esu be galo laukiama, kad mano veikla vertinama. Esu sulaukusi didžiulio dėkingumo ir pati gavusi daug dovanų, suvokimų apie plačias žmogiškumo ribas, apie tai, kad kiekvienam iš mūsų bet kada gali bet kas nutikti. Dirbdama su kaliniais elgiuosi panašiai, kaip būdama klounu ligoninėje: atėjusi į palatą nežinau, ar vaikas sveiksta, ar jam blogėja, dirbu su jo sveikąja dalimi, taip ir kalėjime – man neįdomu, kodėl jie atsidūrė čia, dirbu su jų „sveikąja dalimi“, iš kurios jie groja, improvizuoja, kuria, vaidina, būna tokie pat žmonės, kaip ir aš.

Į KOKĮ personažą norėjote būti panaši vaikystėje?

Nebūsiu labai originali – į Pepę Ilgakojinę (šypsosi). Periodiškai ir realiame gyvenime vis ja pabūdavau apsiavusi ilgas kojines, susipynusi dvi kasytes. Buvo smagi patirtis, kai B. Dvariono muzikos mokyklos mokytoja pakvietė mane vesti koncerto persirengus Pepe Ilgakojine. Nors labai jaudinausi, bet kartu buvo geras jausmas vesti renginį.

KOKS personažas jau suaugusiame amžiuje palietė labiausiai?

Kuo toliau, tuo labiau svarbūs tampa tie personažai, kuriuos galiu kurti ilgiau, giliau, kuriuos paverčiu žmogumi su jo biografija, savitomis problemomis, o ne tik nupiešiu pagrindinius bruožus. Tokie vaidmenys yra didelė dovana tiek savęs pažinimo, tiek profesinio augimo atžvilgiu.

KĄ įdomaus teko išmokti dėl vaidmens?

Dėl kelių televizijos serialų išmokau šaudyti, taip pat vairuoti automobilį automatine pavarų dėže. Taip, turiu tokį keistumą, kad visuomet vairuodavau tik su mechanine, o dirbant serialuose teko išmokti ir kalbėti, ir verkti, ir vaidinti vairuojant su automatine pavarų dėže.

Daug išmokau bendražmogiškų dalykų – koncentracijos, tikslų siekimo, mažiau kreipti dėmesį į tai, ką kiti pagalvos. Aktoriaus profesijoje esi nuogas savo vidumi prieš daug žmonių tiek scenoje, tiek filmuojantis. Gebėjimas patikėti savo autentiškumu ir leisti jam skleistis, rizikuoti būti pažeidžiamam yra didelė vertybė, kuri persikelia ir į gyvenimą – suprantu, kad tai, kuo tikiu, nėra nesąmonė. Esu čia su priežastimi ir turiu vykdyti savo misiją.

KOKIUS kasdienius ritualus laikote svarbiais?

Žaliosios arbatos gėrimą, gamtos stebėjimą. Jei nepavyksta išeiti į lauką, tą dieną jaučiuosi liguista, vangi. Patinka vaikščiojimas. Tai svarbi veikla tiek kūnui, tiek psichohigienai. Sportas, grojimas, kūryba, knygos skaitymas, poezija, rašymas, bendravimas su žmonėmis – tai ne tiek kasdieniai ritualai, kiek man bendrai svarbūs dalykai. Taip pat stengiuosi neįkristi į soc. medijas, atsilaikyti prieš šią siaubingą priklausomybę.

AR esate prietaringa?

Tikiu, kad kažkam sudužus, šukės neša laimę. Taip pat apsidžiaugiu sukukavus gegutei, jei tuo metu kišenėje turiu pinigų ar bent kortelę telefono dėkliuke. Žodžiu, tikiu gerais prietarais (šypsosi).

KOKIŲ baimių turite?

Mirties. Tai tokia baimė, kuri įprasmina gyvenimą ir skatina jį gyventi. Stengiuosi kovoti su ja, kad nepasidarytų per didelė ir per daug apimanti. Turbūt kasdien pagalvoju apie mūsų visų ir savo mirtingumą, bet tai persidengia su dėkingumu už tą kiekvieną dieną ir tuos, kurie šalia.

KO sau linkėtumėte?

Norėčiau gero vadybininko. Esu gera kūrėja, bet prasta vadybininkė. Man reikia žmogaus, kuris galėtų mano kūrybą išvežti, parodyti žiūrovams.

Autorė Laima Samulė