Orientavimosi sportas – labai įdomi laisvalaikio praleidimo forma, leidžianti derinti fizines ir intelektines pastangas. Tai ne tik bėgimas, nes tam reikia ne tik puikios fizinės formos, bet ir geros psichinės būsenos bei gerų naudojimosi žemėlapiu bei kompasu įgūdžių. Ką reikėtų žinoti apie šį sportą?

 

orientavimosi sportas

Kas yra orientavimosi sportas?

 

Paprastai kalbant, tai yra varžybos, kai per trumpiausią įmanomą laiką, naudojant žemėlapį ir kompasą, įveikiamas iš anksto sudarytas maršrutas. Maršrutas pažymėtas specialiais kontroliniais punktais. Kontroliniai taškai žemėlapyje pažymėti apskritimais, startas – trikampiu, finišas – dvigubu apskritimu. Lenktynių dalyviai turi specialų elektroninį lustą, kuris labai greitai fiksuoja, kada dalyvis pasiekė kontrolinį punktą ir pasiektus laikus. Labai svarbu patvirtinti visus kontrolinius punktus nurodyta tvarka. Standartiškai buvimo tam tikrame kontrolės punkte patvirtinimas vyksta, naudojant starto kortelę, tačiau vis dažniau tai yra specialus lustas.

 

Trumpa istorija

 

Pradėkime nuo pačios pradžios, kai atsirado orientavimosi sportas. Vieta, kur tai atsirado, yra Skandinavijos šalys. Būtent ten orientavimosi sportas turi nusistovėjusias šimtametes tradicijas. Pirmosios varžybos surengtos 1897 m. spalio 31 d. Bergene, Norvegijoje. Lenktynių maršrutas buvo 19,5 km ir turėjo tris kontrolinius punktus. Varžybas laimėjo Pederis Fossumas, maršrutą įveikęs per 1 valandą 47 minutes ir 7 sekundes. Nuo pirmųjų orientavimosi sporto varžybų orientavimosi sportas buvo gerokai patobulintas, nors pagrindinės taisyklės nepasikeitė. Pradžioje kiekvienas dalyvis turėjo po kompasą punktų paieškai. Anksčiau bėgti atstumai, palyginus su dabartiniais, buvo ilgesni, o varžybose dalyvaudavo kariškiai.

 

XX amžiuje orientavimosi sportas tapo labiau civilių pramoga. Netoli Stokholmo vykusiose varžybose 1918 metais dalyvavo net 200 varžovų. 1932 metais buvo surengtos pirmosios tarptautinės varžybos tarp Norvegijos ir Švedijos. Vėlesniais metais šis sportas išpopuliarėjo Suomijoje, Šveivarijoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje. 1940 – 1950 metais orientavimosi sportas tapo madinga laisvalaikio veikla ne tik Skandinavijoje, Vidurio Europos šalyse, bet ir Azijoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

 

Iki šiol orientavimosi sportas populiariausias liko Skandinavijos šalyse ir Šveicarijoje. Iš pradžių varžybos buvo organizuojamos kas dvejus metus, o nuo 2003-iųjų – kasmet. Be pasaulio čempionatų, vyksta ir pasaulio jaunimo čempionatai.

 

Ko reikia, norint užsiimti šiuo sportu?

 

Kiekvienas dalyvaujantis bėgime gauna detalų vietovės žemėlapį su specialiais simboliais. Žemėlapyje yra informacijos apie mastelį, pagal kurį galima geriau suvokti tikruosius atstumus. Dalyviai gauna žemėlapį, kurio mastelis yra 1: 15 000, 1: 10 000, o sprinto lenktynėse –  1: 4 000. Žemėlapis yra labai svarbus orientaciniame bėgime. Jis daug detalesnis nei įprastas topografinis žemėlapis, nes ruošiamas pagal specialias taisykles. Jame pateikiame informacija apie maršrute esančias kliūtis, kelius ir kitas topografines ypatybes. Pavyzdžiui, tanki augmenija žemėlapyje žymima skirtingais žalios spalvos atspalviais, o oranžinei ir balta spalva – kontroliniai punktai.

 

Antras svarbus sportininko prietaisas neabejotinai yra kompasas, kuris turi būti labai tikslus. Jis padeda orientuotis ir nustatyti tolesnę bėgimo kryptį. Labai patogus sprendimas – ant nykščio rišami kompasai. Kompasas turi būti lengvai naudojamas, kad varžovas galėtų be problemų suprasti pasaulio kryptis ir analizuoti esamą padėtį.

 

Shutterstock nuotrauka