Krepšininkas M. Normantas: „džiaugiuosi, kad patekau pas šį chirurgą“

„Tai jau rimta, ne šiaip traumelė…“ – spėjo pagalvoti Vilniaus „Ryto“ krepšininkas Margiris Normantas. O, atrodo, tik žengė kiek nepatogų žingsnį. Teko nušlubčioti iki suolelio, kai tuo tarpu aikštelėje virė tokia arši kova.

Ir nors Margiriui tik 22-eji, o tokio amžiaus žmonių interesų lauke dar nešmėžuoja sveikatos temos, sportininkas juokauja, kad pastaruoju metu jam tenka apie tai kalbėti. „Skaudi tema“, – liūdnokai šypsodamasis nutęsia Margiris.

– Kokia buvo diena, kaip „ėjo” kamuolys tą lemtingą vakarą?

– Sekmadienis. Žaidėmė prieš „Žalgirį“. Neblogai sužaidžiau tose varžybose. Iki tol dešinę pėdą kartais jausdavau labiau nei paprastai, bet nekreipiau į tai dėmesio. Antro kėlinio pabaigoje kažkaip nepatogiau žengiau, visu svoriu bandžiau atsispirti ir… pajutau aštrų dešinės pėdos skausmą.

– Kokia pirma mintis?

– Labai skaudu, iš karto pasidarė liūdna, akimirksniu supratau, kad tai ne raiščių patempimas, ne sumušimas, o kai kas rimtesnio nei šiaip traumelė. Per televiziją varžybas stebėję žiūrovai, manau, to momento net nepamatė, nes viskas įvyko greitai, aš nušlubčiojau į šalį.

Iki tol jau daug žaidžiau, man sekėsi, buvau pagavęs gerą ritmą – apmaudu. Pranešiau tėvams, draugei – artimieji palaikė. Ką darysi, toks gyvenimas.

– Medicinos įstaiga – ne pati smagiausia vieta. Kaip jautėtės atsidūręs Medicinos diagnostikos ir gydymo centre?

– Ten jau esu buvęs – rimtų traumų iki tol neturėjau, kažkada tereikėjo atlikti tyrimus. Taip, į ligoninę eiti nėra smagu, bet tame centre, atkreipiau dėmesį, aplinka tvarkinga, rūpestingas personalas ir… linksmas!

Su daktaru Darijumi Rimu bendravau būdamas ramus – jis viską man paaiškino kelios dienos iki operacijos, pačioje operacinėje dar aptarėme smulkmenas. Manau, kad būtent toks bendravimas ir nuramino – iš karto jauti, kad kalbiesi su aukšto lygio profesionalu. Džiaugiuosi, kad pas šį chirurgą pakliuvau. Viskas vyko profesionaliu ritmu. Ligoninėje praleidau parą, pernakvojau – ir pusryčius jau valgiau namuose. Tad išvengiau nerimo dėl operacijos. Neramu tik dėl to, kad trauma nepasikartotų ateityje – tai baisiausia.

– Koks jausmas žengiant tą pirmą žingsnį?

– Po operacijos nebuvo galima porą valandų priminti koja – juk dar veikia ir nuskausminamieji, tiesiog yra tikimybė pargriūti. Normaliai vaikščioti pradėjau po šešių savaičių.

– Tai dabar nuobodžiaujate namuose, kai tiek metų esate įpratęs kasdien bėgioti krepšinio aikštelėje?

– O, ne. Po operacijos praėjo savaitė ir pradėjau mankštintis – dariau įvairiausius pratimus, tik nejudinau pėdos. Dabar jau ir minu dviratį, kilnoju svarmenis, pamažu grįžtu į ritmą, nors po operacijos praėjo aštuonios savaitės. Laukiu momento, kai galėsiu bėgioti. Tikiuosi, tai įvyks jau greitai ir sveikas grįšiu į aikštelę. Aš puikiai išgirdau daktaro žodžius, kad gijimo procesas priklauso nuo manęs paties ir kad svarbu per daug neskubėti. To laikausi.

– Sportininkui kūnas – darbo instrumentas. Nekankina nerimas, kad per akimirką gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojomis?

– Siaubo, kad galbūt tai karjeros pabaiga, neišgyvenau. Net neleidau sau apie tai galvoti. Gyvenime reikia eiti tik į priekį, tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Mano tikslas – padaryti viską, ką galiu, aukščiausiu lygmeniu ir dar truputį, – įkvėptai kalba Margiris. – Žinoma, galimybės bus matyti laikui bėgant, sunku tai iš karto įvardyti, bet turiu didelių tikslų ir neketinu jų atsisakyti.

– Kai esame sveiki, nesusimąstome, kokia dovana yra matyti, rankomis liesti brangų žmogų, eiti, kur nori. Jūs atsidūrėte prie trapios ribos tarp „viską galiu“ ir „nebegaliu nieko“. Tai sukėlė kokių nors minčių?

– Tikrai, kasdien nemąstome, kokia kartais gali būti žingsnio kaina. Nesusimąstai ir ką aukoji dėl varžybų, pergalės, šlovės, bet kitaip sporte nebūna, tik per kančias į žvaigždes. O štai gyvenime… Dabar kur kas labiau atkreipiu dėmesį į oro sąlygas, kur kas dažniau perspėju draugę, mamą ir kitus artimuosius, kad būtų atsargūs kelyje ir niekada nepamirštų saugotis.

Medicinos diagnostikos ir gydymo centro ortopedas-traumatologas Darijus Rimas

„Stress” lūžiai yra gana dažnai pasitaikanti sportininkų ir karių trauma.

Padidėję fizinis krūvis, itin intensyvios treniruotės, besikartojantys judesiai, nepakankamas laikas atsigauti, mažas vitamino D kiekis provokuoja „stress” lūžius.

Pažeista sritis patinsta, vargina skausmai, nors aiškios traumos nebuvo. Pirmomis dienomis rentgeno tyrimas dažniausiai neparodo pažeidimo. Pakartojus tyrimą po dviejų, trijų savaičių, diagnozuojamas lūžis. MRT yra jautresnis tyrimo metodas, kuriuo pažeidimą galima diagnozuoti pirmosiomis dienomis.

Gydymas paprastai yra konservatyvus, lūžiai puikiai sugyja be operacijos per 4–12 savaičių. Margirio atveju tai yra pakartotinas pažeidimas. Siekiant, kad sportininkas kuo greičiau grįžtų į aikštelę, buvo nuspręsta operuoti, pasirenkant minimaliai invazyvų metodą, nesutrikdant lūžusio kaulo kraujotakos, paskatinta kaulo regeneracija.

Siekiant išvengti tokių pažeidimų, svarbi prevencija: individuali treniruočių modifikacija, smūgius absorbuojanti avalynė ar vidpadžiai, kalcio ir vitamino D metabolizmo kontrolė.

Nuotraukos iš Medicinos diagnostikos ir gydymo centro archyvo ir Lietuvos ryto klubo archyvų