Ar kada nutiko taip, kad žvilgtelėjote į robotą androidą ir pasijutote nejaukiai, nes jis buvo pernelyg panašus į tikrą žmogų? Tuomet esate patyrę taip vadinamą „Uncanny valley“ efektą. Jis ypač domina mokslininkus. Ką gi įdomaus jiems pavyko išsiaiškinti?

 

Kas tai? Moscow,,Russia,-,October,1,,2017:,Sophia,Humanoid,Robot,Speaking

 

„Uncanny valley“ (klaikusis slėnis) efektas apibūdina emocinę reakciją, kurią sukelia į tikrus žmones panašūs robotai androidai, avatarai, animaciniai personažai ir kt. Nežinia kodėl, bet daugelis žmonių žvelgdami į šiuos dirbtinius, bet neįtikėtinai gyvus žmones primenančias būtybes, jaučiasi nejaukiai, net kyla kuo tikriausia baimė, pasibjaurėjimas. Smegenys sutrinka: iš vienos pusės prieš save regime pernelyg realistišką tikro žmogaus figūrą ar veidą, bet įsižiūrėjus į smulkesnes detales galime atskirti, kad tai tėra dirbtinė imitacija. Mokslininkams rūpi išsamiau išanalizuoti šį fenomeną, nes jis turi didžiulės įtakos robotikos ir dirbtinio intelekto technologijų plėtrai bei integracijai visuomenėje. Kai kurie robotiniai įrenginiai kuriami siekiant kuo tiksliau imituoti žmogaus mimikas, net prisilietimus, bet iš tikrųjų tas neįtikėtinas panašumas gali atstumti ar net sukelti tikrą siaubą užuot padėję, kaip tikisi tokių įrenginių kūrėjai.

 

Ne naujiena

 

Nors daugumai „Uncanny valley“ efektas greičiausiai nėra girdėtas, jis tyrinėjamas jau ne vieną dešimtmetį. Teorija užgimė 1970-aisiais ir ją išpopuliarino japonų robotikos specialistas Masahiro Mori. Dar tuomet pastebėta, kad kuo robotas labiau primena žmogų, tuo jis mums atrodo artimesnis. Deja, tik iki tam tikro lygio. Kai androidas tampa pernelyg žmogiškos išvaizdos, labai tikėtina, kad jį stebinčio žmogaus jausmai apsivers aukštyn kojomis – jis jaus nerimą, nejaukumą, atstūmimą, gal net tikrų tikriausią siaubą.

 

Realūs pavyzdžiai

 

„Uncanny valley“ efekto pavyzdžių galima aptikti skirtingose srityse – ne tik robotikoje, bet ir animacijoje, vaizdo žaidimuose ir kt. Keletas daugumai žinomų pavyzdžių:

 

Ameca. Didžiojoje Britanijoje įsikūrusios bendrovės „Engineered Arts“ sukurtas humanoidinis robotas, gebantis itin tiksliai atkartoti žmogiškas veido išraiškas. Žmones glumina itin tikroviškas Amecos žvilgsnis. Robotas geba nustebti, juoktis, pykti, bjaurėtis ir atkartoti daugybę kitų žmogiškų emocijų.

 

Sophia. Dar vienas visame pasaulyje puikiai žinomas humanoidinis robotas, galintis pasigirti neįtikėtinai žmogiška išvaizda. Jį 2016 m. pristatė Honkongo kompanija „Hanson robotics“. Išvaizda šis kūrinys siekia pamėgdžioti aktorę Audrey Hepburn. Robotė geba imituoti apie 50 skirtingų veido išraiškų, bendrauti. Ji keliavo po pasaulį aiškindama robotikos svarbą pasauliui.

 

Geminoid HI-1. Bene vienas kraupiausių „Uncanny valley“ efekto pavyzdžių. Šis robotas pagal išvaizdą – tikra jo kūrėjo Hiroshi Ishiguro kopija. Maža to, net roboto balsas neįtikėtinai panašaus į jį sukūrusio vyro, taip pat neįprastai tiksliai atkartoja įvairius galvos judesius. Robotas sukurtas klausinėti žmonių, ką gi reiškia būti žmogumi.

 

Saya. Japonų sukurta pirmoji robotė mokytoja. Kai ji pirmą kartą buvo pristatyta, nesugebėjo nieko daugiau, tik patikrinti, kurie mokiniai yra klasėje, ir paprašyti jų tylos. Pamažu Saya buvo tobulinama ir išmoko daugiau užduočių, tarp jų ir žmogiškų emocijų imitavimas. Galiausiai tapo tokia tikroviška, kad mokiniai į ją reagavo kaip į tikrą mokytoją – kai kurie barami net imdavo verkti.

 

Ai-Da. Dar viena itin tikroviškai atrodanti humanoidinė robotė. Jos akyse įmontuotos kameros, kurios kartu su dirbtiniu intelektu leidžia robotei tapyti. Taigi, glumina ne vien žmogiška išvaizda, bet ir žmogiški gebėjimai. Ai-Da sukūrė daugybę nuostabių paveikslų, kurie demonstruojami visame pasaulyje.

 

Miuziklas „Katės“. 2019 m. Andrew Lloydo Webberio miuziklo motyvais sukurta juosta pavadinimu „Katės“ tituluojama vienu klaikiausių miuziklų per visą žmonijos istoriją. Daugelis pripažįsta, kad žiūrėdami į žmones-kates, kurios yra šio miuziklo veikėjai, jaučiasi be galo nejaukiai. Socialiniuose tinkluose žmonės gausiai komentavo šį kūrinį ir dauguma pripažino, kad jis vertė juos sapnuoti baisiausius košmarus. Greičiausiai sąmonę šiuo atveju ypač trikdo tai, kad miuziklo veikėjų judesiai būdingi ir žmonėms, ir katėms.

 

„Šrekas“. Toji animacinio filmo versiją, kurią greičiausiai ne kartą matėte per televiziją, tikrai nėra bauginanti. Atvirkščiai – greičiau miela ir juokinga. Visgi pirminė versija buvo kitokia ir ją teko koreguoti. Pasirodo, pirminėse testavimo stadijose paaiškėjo, kad viena animacinio filmo veikėjų – princesė Fiona – buvo pernelyg tikroviška ir gąsdino vaikus, dauguma žiūrėdami testinę filmuko versiją netgi apsiverkė. Todėl „Šreko“ kūrėjams teko ją perkurti ir padaryti mažiau realistišką.

 

Priežastys – tik numanomos

 

Kas tiksliai sukelia „Uncanny valley“ efektą, mokslininkai pasakyti negali. Yra keletas skirtingų bei viena kitą papildančių teorijų. Vienos jų viską grindžia biologine kilme, kitos – kultūrine.

 

Dviprasmiškumas. 2016 m. mokslinė studija „Uncanny valley“ efektą aiškina dviprasmiškumu. Žmogus jaučiasi itin nejaukiai, kai nežino, ką tiksliai regi prieš akis. Androidai, itin tikroviški animacinių filmų veikėjai bei kiti „Uncanny valley“ efektą sukeliantys pavyzdžiai atrodo žmogiškai, bet protas suvokia, kad tai nėra tikra žmogiška būtybė. Tai glumina tiek sąmonę, tiek pasąmonę ir sukelia nemalonius jausmus. Būtent tokiu dviprasmiškumo principu grįsta nemažai siaubo filmo scenų, kai, tarkime, lėlė ima kalbėti ar įgauna kitų žmogiškų savybių.

 

Neatitinkantys elementai. Moksliniai tyrimai rodo, kad žmonės sutrinka ir tuomet, kai tarpusavyje sujungiami elementai, kurie natūraliai kartu nebūna ir būti negali. Dar 2011 m. mokslinis tyrimas atskleidė, kad žmonių netrikdo robotai, kalbantys įprastu robotišku balsu. Tačiau kai robotams instaliuojamas itin žmogiškas balsas, dauguma ima jaustis nejaukiai ar net stipriai išsigąsta.

 

Nenuoseklumas. Nejaukiai gali priversti pasijusti net menkiausia nenuosekli detalė ar veiksmas. „Uncanny valley“ efekto tyrimų pradininkas M. Mori pastebėjo, kad žmones iš proto ima vesti net tai, kad į žmogų neįtikėtinai panašus robotas nusišypso pernelyg lėtai.

 

Išgyvenimo instinktas. Tiek M. Mori, tiek vėlesni tyrėjai mano, kad nejaukumą žvelgiant į humanoidinius robotus ir kitus „Uncanny valley“ efekto pavyzdžius gali sužadinti paprasčiausias išgyvenimo instinktas. Žvelgiant į tai, kas labai panašu į žmogų, bet nėra žmogus, galima pasijusti panašiai, kaip žvelgiant į mirusįjį. Tai sužadina pavojaus signalą bei išlikimo instinktą.

 

Kategorijos neužtikrintumas. Teigiama, kad „Uncanny valley“ efektas pasireiškia dėl to, kad pernelyg į žmogų panašią būtybę stebėdamas žmogus nebegeba susiorientuoti, kokiai kategorijai ją reikėtų priskirti. Juk robotai ar animaciniai veikėjai priklauso visai kitai kategorijai nei realūs žmonės, tačiau pernelyg didelis panašumas taip stipriai suartina ar net perpina šias kategorijas, jog žmogiškam protui, švelniai tariant, darosi nejauku. Netgi gali kilti abejonių, kas apskritai yra (ne)realu, kur yra žmogiškumo ribos.

 

Beje, kai kurie mokslininkai apskritai neigia „Uncanny valley“ efektą ir sako, kad nemalonius jausmus robotai ir kiti žmogų imituojantys kūriniai kelia dėl prasto dizaino bei estetikos trūkumo, o ne dėl pernelyg didelio panašumo į tikrą žmogų.

 

Ar įmanoma užkirsti kelią?

 

Robotikos pramonei vis labiau plečiantis kyla reikšmingas klausimas: ar įmanoma užkirsti kelią „Uncanny valley“ efektui? M. Morrie siūlo paprastą sprendimą – negaminti idealiai žmogų imituojančių robotų. Tegul iš jų kyšo laidai, matosi metalinių detalių – tai sumažina nejaukumą. Visgi kas, jeigu kompanijos siekia kurti kuo realistiškesnius humanoidinius robotus? Juk to ir siekiama pastaraisiais metais. Specialistai mano, kad tą nejaukumą ir kraupumą, kurį dauguma jaučia žiūrėdami į pernelyg žmogiškai atrodančius objektus, pamažu tiesiog prisijaukinsime. Esą kuo daugiau žmones tobulai atkartojančių robotų bus ir kuo dažniau juos matysime, tuo mūsų psichikai taps lengviau juos priimti be negatyvių emocijų. Galima sakyti, kai kurie mokslininkai tikisi tam tikros natūralios evoliucijos ir šiuo klausimu. Ši teorija grįsta tuo, kad vyresnių kartų atstovai „Uncanny valley“ efektą patiria dažniau ir stipriau nei jaunesnioji karta, kuriai modernios technologijos artimesnės ir labiau pažįstamos.

 

Autorius Jūratė Survilė