Penki pojūčiai – tai tarpusavyje susijusi sistema, kuri padeda gauti ir suvokti informaciją apie išorinį pasaulį. Tačiau jie neapima elektrosensorinių sugebėjimų. Metafizinis pasaulis – tarsi nežinoma ir neištyrinėta teritorija. Apie šeštąjį pojūtį pradėta kalbėti visai neseniai, o tai, kad žmonės turi dar ir septintąjį – apskritai nedaugelis žino.

 

7 pojūtis

Graikų filosofas Aristotelis (384 – 322 m. pr. Kr.) pirmasis suklasifikavo 5 fizinius pojūčius: regėjimą, uoslę, skonį, lytėjimą ir klausą. Šie jutimo organai turi tam tikrų receptorių, kurie yra sujungti su organizmo nervų sistema. Per ją siunčiami signalai į smegenis, kuriose gaunama naudinga informacija apie fizinį arba išorinį pasaulį. Nė žodžio apie vidinį arba eterinį pasaulį…

 

Budistų nuomone, protas yra jutimo organas, kaip ir likę penki. Jis praplečia suvokimą, susieja pojūčius su paranormaliais reiškiniais. Mokslininkai buvo nepajėgūs aptikti ir išmatuoti tų energijos laukų, kuriuos sukelia šeštasis pojūtis, todėl ilgą laiką jis buvo ignoruojamas. Pamažu padėtis gali pasikeisti.

 

Mūsų protėviai šeštąjį pojūtį labiau vertino ir skyrė jam daug daugiau dėmesio. Žmogus, gimęs indėnų gentyje, ir turėdamas išlavintą šeštąjį pojūtį buvo labai gerbiamas ir tapdavo šamanu – dvasininku, gydytoju ir išminčiumi.

 

Vėlesniuose amžiuose būdavo pripažįstami tik esminiai žmonių pojūčiai. Išskirtinių gebėjimų turintys asmenys neretai būdavo atskiriami nuo visuomenės arba net baudžiami mirties bausme. Net dabar apie šeštąjį ir septintąjį pojūčius yra labai mažai kokybiškos, patikrintos informacijos. Septintasis pojūtis labiausiai sustiprėja tada, kai žmonija evoliucionuoja į aukštesnes sąmoningumo formas.

 

Mokslininkams ištirti šeštąjį ir septintąjį pojūčius yra labai sudėtinga, nes jie nėra materialūs ir yra laike ir erdvėje. Be to, fenomenalūs reiškiniai vis dar siejami su išorinėmis jėgomis (mediumai, dvasios, nežemiškos gyvybės formos), o ne anomalijomis, kurios vyksta žmogaus sieloje.

 

Šeštasis pojūtis apima intuiciją, dežavu jausmą, įvykių numatymą, praėjusio gyvenimo prisiminimus. Žmogaus sąmonė bando susieti visus faktus ir patirtis ir įvairiapusiškai paaiškinti tai, kas labiausiai domina. Galutinis atsakymas ne visada paklūsta tradicinės logikos dėsniams, bet tai nereiškia, kad yra neteisingas.

 

Pojūčiai yra skirstomi į eksterocepcinius, kurie atsiranda dėl išorinių dirgiklių poveikio kūno paviršiuje esantiems receptoriams, ir interocepcinius, kurie įspėja apie organizme vykstančius apykaitos procesus. Eksterocepciniems pojūčiams priskiriami tradiciniai penki kūno pojūčiai, o interocepciniai – atsiranda vidaus organuose, neurologiškai susijusiuose su smegenimis. Šio tipo pojūčiai reguliuoja organizmo gebėjimą kvėpuoti, jausti sotumo jausmą, rausti, išlaikyti pusiausvyrą, skausmą, temperatūrą, spaudimą ir t. t.

 

Septyni pojūčiai gali būti palyginami su septyniomis žmogaus organizme esančiomis čakromis. Jos taip pat, kaip ir jutimo organai, signalizuoja apie fizinio ir dvasinio kūno pokyčius.

 

Kaip suprasti, ar septintasis pojūtis yra aktyvus? Kiekvienas žmogus tam tikrai gyvenimo etapais jį naudoja, bet dažniausiai nesąmoningai. Septintuoju pojūčiu yra naudojamasi tada, kai visatai užduodamas klausimas ir sulaukiama atsakymo, kuris ateina minties pavidalu. Žmogus aiškiai, be dvejonių suvokia, ką turi daryti. Tai yra pati tyriausia žinojimo forma.

 

Nesąmoningai žmonės naudojasi septintuoju jausmu, kai įeina į naują parduotuvę, norėdami nusipirkti, pavyzdžiui, alyvuogių aliejaus, ir atrodo, kad kojos pačios nuveda prie tos lentynos, kur jis yra padėtas. Žmogus jaučia, kad ši prekė turi būti padėta, pavyzdžiui, kairėje pusėje ir neužduoda pasąmonei klausimų, kodėl ji turi būti padėta būtent ten.

 

Septintasis pojūtis lavinamas tada, kai sąmoningai naudojamasi visais prieinamais visatos šaltiniais. Visata nieko neslepia nuo žmogaus – nei praeities, nei dabarties, nei ateities. Norint kažką sužinoti, tiesiog reikia naudotis savo septintuoju jausmu ir klausti.

 

Atsakymai dažniausiai ateina susikaupus sėdint tyloje arba nustebimo būsenoje. Kiekviename suaugusiame žmoguje vis dar gyvena vaikas, kuris padėti sužinoti daugiau apie visatą. Visas gyvenimas – tai mokymasis pakelti savo sąmonę į aukštesnįjį lygmenį arba patirti nušvitimą (savęs pažinimą).

 

Daugelį domina, kaip visata veikia arba kokia tikroji žmonijos istorija. Norint tai sužinoti, reikia paprasčiausiai paklausti. Informacija atkeliaus į pasąmonę pagal jo išsilavinimo lygį. Kita vertus, bet koks atsakymas nėra baigtinis, nors jis ir praplės suvokimo ribas. Pasaulyje nėra tokio žmogaus, kurio nervų sistema, būtų pajėgi savyje sutalpinti visą pasaulio šviesą.