Atlanto kapinės, velnio ar mirties trikampis – tai tas pats Atlanto regionas prie pietrytinės JAV pakrantės, kurį dažniausiai girdime vadinamą tiesiog Bermudų trikampiu. Jau ne vieną dešimtmetį apie šį regioną sklando legendos ir ieškoma paaiškinimo, kodėl čia mįslingomis aplinkybėmis pradingsta laivai bei orlaiviai. Ar šis regionas iš tiesų kuo nors ypatingas ir kas jame vyksta?

 

Legendinis 19-asis skrydisSchematic,Vector,Map,Of,The,Bermuda,Triangle.

 

Bermudų trikampiu vadinama daugiau nei milijono kvadratinių kilometrų ploto zona vakarų Atlante. Jos ribos brėžiamos skirtingai, bet dažniausiai nuo Bermudų salų šiaurėje pietų Floridos link, iš ten – į rytus per Bahamų salas palei Puerto Riką iki 40 laipsnių vakarų ilgumos ir atgal į Bermudus. Jau ne vieną dešimtmetį sklando legendos, esą čia paslaptingomis aplinkybėmis dingsta laivai ir lėktuvai, o jų įgula tarsi išgaruoja. Bermudų trikampio legenda gimė beveik prieš 80 metų, po paslaptingo taip vadinamo 19-ojo skrydžio.

 

1945 m. gruodžio 5 d. 14.10 val. iš Floridos oro uosto pakilo nedidelė bombonešių „Grumman TBM Avengers“ eskadrilė, kurią sudarė penki orlaiviai. Tai buvo eilinis pratybų skrydis, per kurį bombonešiai turėjo numesti sprogmenis ant negyvenamų salelių. 14-os žmonių įgula, vadovaujama leitenanto Charleso Tayloro, į misiją leidosi ramiai. Orai buvo palankūs, užduotis aiški ir nesudėtinga. Pirmoji skrydžio dalis pavyko puikiai, viskas ėjosi pagal planą. Praėjus mažiau nei valandai nuo skrydžio pradžios eskadrilė iš valdymo centro gavo leidimą numesti paskutinį sprogmenį ir apsisukus grįžti į bazę Fort Lauderdale. Planas numatė grįžimą tuo pačiu maršrutu, kaip skrista į priekį. Atrodė, viskas turėtų praeiti be jokių nesklandumų, bet jie prasidėjo orlaiviams vos apsigręžus. 15.40 val. bazė sulaukė radijo signalo iš vieno misijos lakūnų Edwardo Powerso, kuris sakė nežinantis, kur jie esą. Nerimastingu balsu lakūnas prisipažino, kad eskadrilė veikiausiai pasiklydo. Bazė dar labiau sunerimo, kai gavo pranešimą ir iš misijai vadovavusio leitenanto C. Tayloro, kuris informavo, jog abu jo kompasai nebeveikia. Vyras pridūrė, kad skrenda virš kažkokių Floridos salų, bet kur tiksliai yra ir kaip grįžti į bazę Fort Lauderdale – neįsivaizduoja. Per visą laiką nuo eskadrilės pasimetimo radarai nesugebėjo užfiksuoti orlaivių buvimo vietos. Remiantis informacija, gauta iš orlaivių bazę radijo ryšiu pasiekusių pranešimų, C. Tayloras visai komandai įsakė skristi tolyn į rytus, nors jaunesnieji pilotai buvo įsitikinę, kad norint grįžti į bazę reikia rinktis vakarus. Vienu metu savo sprendimu buvo suabejojęs ir pats leitenantas, kuriam laikui jis buvo pakeitęs kryptį, bet paskui vėl staigiai persigalvojo.

 

Kol 19-ojo skrydžio įgula beviltiškai blaškėsi oro erdvėje, jiems nenumaldomai seko degalai, kartu prastėjo oro sąlygos. Bazė priėmė sprendimą siųsti gelbėjimo misiją. Į ją leidosi trys orlaiviai: „Consolidated PBY Catalina“ ir du „Martin PBM Mariner“. Praėjus vos kelioms minutėms nuo skrydžio pradžios, vieną iš pastarųjų ištiko tragiška lemtis. Gautas pranešimas, kad toje vietoje, kur tuo metu turėjo būti lėktuvas, užfiksuota sprogimo liepsna. Taip su gelbėjimo misija pražuvo dar 13 įgulos narių – kaip ir kodėl, iki šiol nežinoma. 19-ojo skrydžio eskadrilė taip ir nebuvo rasta – neaptikta ir orlaivių nuolaužų ar įgulos narių kūnų.

 

Po incidento tyrimo tiksli nelaimės priežastis taip ir liko neaiški. Iš pradžių atsakomybė buvo priskirta misijai vadovavusiam leitenantui C. Taylorui, bet vėliau jis išteisintas, o galutinis verdiktas įrašytas trumpa fraze „priežastis nežinoma“. Nors tais metais toks įvykis neturėjo tapti išskirtiniu, nes karines misijas vykdę jauni vyrai žūdavo labai dažnai, visgi žiniasklaida ir eiliniai žmonės netruko pasigauti 19-ojo skrydžio istorijos. Bėgant laikui ji apaugo mitais ir įžiebė Bermudų trikampio legendos pradžią.

 

Ne toks ir pražūtingas

 

Skaitant legendas apie Bermudų trikampį susidaro įspūdis, kad čia laivų ir orlaivių pražuvę gerokai daugiau nei kitose pasaulio vietovėse. Tiesa ta, kad mįslingų dingimų skaičius čia ne toks ir įspūdingas. Nors tikslios statistikos nėra, skelbiama, jog Bermudų trikampyje pradingę apie 20 lėktuvų ir 50 laivų. Daugumos jų nuolaužų ar įgulos narių kūnų taip ir nerasta. Kaip ir nežinoma nelaimių priežastis. Visgi panašių įvykių nutinka įvairiuose pasaulio kampeliuose, ir netgi gerokai daugiau nei čia. Pasaulio gamtos fondas (WWF) yra sudaręs pavojingiausių laivybos zonų sąrašą, ir Bermudų trikampis į jį nepatenka. Čia praplaukia šimtai laivų, nes tai viena aktyviausių laivybos zonų Žemėje, tad natūralu, kad būna nelaimių, kurios ne visos turi konkretų paaiškinimą. Šiomis dienomis Bermudų trikampio legenda prislopusi, nes daugumą ten įvykusių nelaimių galima logiškai paaiškinti. Be techninių nesklandumų, daug įtakos turi ir sudėtingos oro sąlygos, mat toje vandenyno zonoje dažnai pasitaiko galingų audrų, vyrauja stiprios povandeninės srovės.

 

Paaiškinimas – nuo prastų orų iki ateivių

 

Tie, kas tiki, jog Bermudų trikampis yra išskirtinė vieta, kelianti ypatingą pavojų laivams bei lėktuvams, šio regiono ypatingumą aiškina įvairiai. Didžiausi sensacijų mėgėjai linkę tikėti paranormaliais reiškiniais grįstais aiškinimais. Vienas tokių – esą būtent Bermudų trikampio regione nuskendusi garsioji mitinė Atlantida. Tai hipotetinė sala ar žemynas, kurį 360 m. pr. Kr. savo dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“ paminėjo graikų filosofas Platonas. Pagal legendas, sala nuskendo kažkur Atlanto vandenyne, o jos gyventojai buvo itin pažengę, išvystę tokio lygio technologijas, kurioms šiandienės nė iš tolo prilygti negali. Taigi tikima, kad būtent tų paslaptingų prarastų technologijų poveikis Bermudų trikampio zonoje sukuria ypatingą pražūtingą lauką, dėl kurio ir dingsta laivai, lėktuvai bei jais keliavę žmonės.

 

Kita paranormaliais reiškiniais grindžiama populiari teorija aiškina, esą dėl visko kalti ateiviai. Neva tai jų kontroliuojama vieta Žemėje, gal netgi būtent čia yra vartai į paralelines visatas ir per juos dingę laivai, lėktuvai ir žmonės netyčia iškeliauja į nepažintus pasaulius ir visai kitą erdvės bei laiko suvokimą. Žinoma, tokios teorijos grįstos tik lakia vaizduote, jokių realių faktų ir įrodymų tam įrodyti nėra.

 

Žemiškesnės ir racionalesnės teorijos aiškina, kad dėl nelaimių Bermudų trikampyje kaltos sudėtingos oro sąlygos. Atogrąžų vandenyne susiformuoja itin galingos audros, todėl nieko stebuklingo, jog jos nusineša tūkstančius žmonių gyvybių ir pridaro milijardus dolerių žalos. Daugelis Atlanto uraganų praeina būtent per Bermudų trikampio regioną.

 

Prie gamtinių pavojų prisideda ir Golfo srovė. Tai galinga, šilta ir greita Atlanto vandenyno paviršiaus srovė, susiformuojanti Meksikos įlankoje iš Floridos srovės. Šią srovę galima įsivaizduoti kaip ypač sraunią upę vandenyne, kuri kelia rimtų iššūkių bet kokiems plaukiantiems objektams, įskaitant laivus.

 

Bermudų trikampis unikalus ir dėl magnetizmo. Tai viena iš dviejų pasaulio vietų (kita – Velnio jūra prie rytinės Japonijos pakrantės), kuriose kompaso rodyklė rodo tiksliai į šiaurę. Kitose pasaulio zonose magnetinė (kompaso) šiaurė ir geografinė (tikroji) šiaurė nėra visiškai vienodos. Taigi šis faktas gali apsunktini apskaičiuoti tikslią lokaciją bei nukreipti nuo pradinio maršruto.

 

Dėl laivų mįslingo dingimo kaltinamos ir metano dujos. Milžiniškiems metano dujų burbulams iš vandenyno gelmių pakilus į paviršių staiga sumažėja vandens tankis ir laivai netenka plūdrumo, todėl staigiai nuskęsta. Dujoms pasiekus vandens paviršių, jos gali sudaryti didžiulę vakuumo juostą atmosferoje, todėl pavojus kyla ir lėktuvams.

 

Įdomu

 
  • Tokio termino kaip „Bermudų trikampis“ nerasite jokiame oficialiame žemėlapyje ar oficialių vietovių pavadinimų sąrašuose. Tai tėra skambus visuomenėje prigijęs vietovės pavadinimas.
  • Nors pranešimų apie mįslingus dingimus šioje vietovėje yra nuo XIX a. vidurio, pavadinimas „Bermudų trikampis“ imtas vartoti tik nuo 1964-ųjų. Jo autorius – amerikiečių rašytojas Vincentas Gaddisas, pavartojęs šį terminą minėtų metų vasario mėnesio žurnalo „Argosy“ numerio viršelio straipsnyje.
  • Savo kelionės metu Bermudų trikampio keistumus esą pastebėjo ir pats Kristupas Kolumbas. Pirmiausia jį suglumino kompaso rodmenys, be to, kaip minėta keliautojo užrašuose, atrodė, kad žvaigždės danguje sukasi ratu.
 

Autorius Jūratė Survilė