Kraują stingdanti kavos istorija

Visame pasaulyje kasdien išgeriama daugiau nei 2 mlrd. puodelių kavos. Kiekvienas toks puodelis – dalis nematomos ir skaudžios žmonijos istorijos. Deja, ši istorija nėra tik praeitis. Su kava susijusi vergovė vis dar egzistuoja ir apkartina taip mėgstamos kavos skonį.

Karti kavos vergija

Su kava susijęs išnaudojimas tęsiasi per amžius. Per 400 m. apie 11 mln. afrikiečių prievarta vergų laivais buvo išsiųsti į Europos kolonijas, kuriose sėkmingai vešėjo kavos plantacijos. Nors kava kilusi iš Etiopijos, manoma, kad vergai kavos pupeles, kaip maisto šaltinį, laivais atgabeno į pietinį Arabijos pusiasalį, iš kurio jos paplito po visą pasaulį. Iki XV a. šiuo karčiu gėrimu vaišindavo Venecijos pirklius, užsukusius plėtros tikslais. Žinia apie stebuklingą gėrimą greitai pasklido ir sukėlė didžiulį susidomėjimą. Arabijos pusiasalio kavos plantacijų šeimininkai, jausdami, kad kavos netrukus trokš kiekvienas pasaulio pilietis, ypač saugojo pasėlius, draudė prekybą sėklomis, netgi reikalavo, kad prieš eksportuojant pupelės būtų iškaitintos taip, jog netiktų sodinti. Toks kavos monopolis truko iki 1600-ųjų pabaigos. Olandams pavogus gyvybingų sėklų ir kontrabanda išgabenus jas iš Jemeno, kur, manoma, komerciškai pradėta auginti kava, viskas pasikeitė. Į Indonezijoje esančią Javos salą atvežtos sėklos greitai sudygo ir pamažu tapo didžiulių plantacijų dalimi. Žinoma, jose nugaras lenkė vietiniai salos gyventojai. Vergiškame darbe žmogaus mirtis buvo kasdienybė, vertinta kaip kaina, kurią reikia sumokėti turint milžiniškus kavos plantacijų plotus. Pasakojama, kad dėl olandų gobšumo ir žiaurumo ištisi kaimai mirė iš bado.

Neįtikėtinas darbo našumas

Iki XX a. vidurio apie kavą jau žinojo visas pasaulis ir patyliukais dalijosi didžiulius iš kavos sandorių uždirbtus pinigus. Prekės paklausai išaugus iki neregėtų aukštumų, olandai nebegalėjo rinkai pasiūlyti reikiamo kiekio kavos pupelių. Tad prekiauti suskubo britų, prancūzų, ispanų ir portugalų kolonizatoriai, kurie, išnaudodami pigią vergų jėgą, plėtė plantacijas Karibų jūros regione ir Amerikoje. Iki 1788 m. prancūzų okupuotame Haityje pagaminta tiek kavos, kad būtų užtekę aprūpinti pusę pasaulio. Tiesa, tokį didelį darbo našumą lydėjo kankinimai, skurdi mityba, pervargimas ir antisanitarinės gyvenimo sąlygos. Vergų gyvenimo kokybė ir juo labiau gyvybė niekam nerūpėjo, pinigų troškę plantacijų savininkai siekė derlių užauginti kuo pigiau. Iki 1800-ųjų pradžios Brazilijoje buvo pagaminama 30 % pasaulio kavos. Dėl atšiaurių sąlygų vergai išgyvendavo vos 7 metus, o jiems mirus į plantacijas atveždavo kitų. Pasirodo, taip buvo gerokai pigiau, nei siekti išlaikyti sveiką vergą. Tiesa, toks žiaurus elgesys gyvavo iki 1888 m., kol JAV teisiškai panaikino žmonių nuosavybės praktiką. Europoje kavos populiarumas taip pat buvo nenuginčijamas. Dėl svaiginančio aromato į kavos namus susirinkę prekybininkai sudarinėjo naujus sandorius, kuriuose figūravo ne tik kavos pupelės, kavamedžiams augti reikalingi plotai, bet ir vergai, naudoti kaip tam tikra kredito forma.

Šimtmečiai be pokyčių

Kolonializmas pasaulio istorijoje paliko randų. Tamsiaodžiai net ir panaikinus nuosavybes teisę į žmones, toliau kūrė gerovę kavos plantacijų savininkams ir dirbo už mažą atlygį. Šiais laikais rasinė ir etninė atskirtis vis dar daugiau nei akivaizdi. Pusšimčio Afrikos, Pietų Amerikos ir Azijos šalių, kuriose gyvena apie 125 mln. žmonių, pragyvenimas priklauso nuo kavos. 63 % jų patiria skurdą, o 71 % vos suduria galą su galu. Kavamedžių plantacijose pluša daugiausia juodaodžiai, kurių darbas laukuose prasideda vos auštant ir baigiasi gerokai po saulėlydžio. Visi jie rūpinasi plantacijose augančiais augalais, stengiasi kruopščiai surinkti pupeles, kurių kokybe nenusivilia net didžiausius standartus keliantys pirkėjai. Viskas daroma rankomis – nuo tobulai prinokusių kavos pupelių atrinkimo iki kelias dešimtis sveriančių maišų nešimo žemyn stačiais kalnų šlaitais. Kiekvienas, kuris vartoja kavą, gali nesunkiai suprasti, kaip veikia šiuolaikinė vergija ir kas už to slypi. 2018 m. Brazilijos darbo inspektoriai plantacijose, iš kurių tarptautinis kavinių tinklas „Starbucks“ perka kavą, rado vergovės požymių.

Šiuolaikinės vergijos pavyzdžiai

Jungtinių Tautų Tarptautinės darbo organizacijos paskelbti duomenys šokiruoja. Anot organizacijos, 10 mln. vaikų dirba sunkiai suvokiamomis sąlygomis, kurios neatitinka jokių šiuolaikinei visuomenei priimtinų normų. Šiuolaikinė vergija apibrėžiama kaip priverstinis darbas, kuris apima žeminančias sąlygas, pažeidžiančias žmogaus orumą, ilgas ir sveikatai pavojingas darbo valandas. Šiuo metu kava auginama beveik vien pasaulio pietuose. Brazilijos kavos plantacijose dirbantys ūkininkai paprastai uždirba tik 7–10 %, o darbininkai – mažiau nei 2 % mažmeninės kavos kainos. Darbininkai dažnai priversti dirbti už nedidelį atlygį, gyventi šiukšlynuose ir gerti vandenį kartu su gyvūnais. Jie taip pat susiduria su skolų vergove, neegzistuojančiomis darbo sutartimis, mirtinų pesticidų poveikiu, apsauginių priemonių trūkumu, gyvena būstuose be durų, čiužinių ar geriamojo vandens. Tam, kad galėtų išgyventi, daugelis tėvų neleidžia vaikų lankyti mokyklos, vedasi juos dirbti į kavamedžių plantacijas, kur mažamečių vergovė ypač paplitusi. Pabrangus kavai, sunkiai besiverčiančios šeimos į šį darbą stengiasi įtraukti dar daugiau vaikų ir taip užsidirbti. Vaikai iki 6 m. dažnai dirba 10 val. per dieną ir patiria daugybę pavojų – nuo žalingo saulės poveikio ir sužalojimų iki apsinuodijimo pesticidais. Vaikai ir moterys įprastai samdomi kaip laikini darbininkai, todėl jiems mokama mažiau nei suaugusiems vyrams. Kenijoje plušantys kavos plantacijose dažnai uždirba tik apie 12 JAV dolerių per mėnesį. Nors kavą gaminančiose šalyse egzistuoja įstatymai, draudžiantys vaikų darbą, dėl ekonominio spaudimo šių regionų valdžios institucijos vengia juos vykdyti. Daugelis kavos plantacijose triūsiančių žmonių priversti dirbti, kad grąžintų skolas. Šiose plantacijose vienintelė prekyvietė dažnai yra žemės savininkų valdoma vietos parduotuvė, nes darbininkai negali apsipirkti kitur dėl ilgų darbo valandų, transporto trūkumo. Nenuostabu, kad tampa skolingi plantacijų savininkams už prekes ir priversti dirbti neatlygintinai.

Autorius Monika Budnikienė