Sergamumas ŽIV Lietuvoje pastaruosius 5 metus nuosekliai mažėja. Dabar ištirtų sergančių žmogaus imunodeficito virusu – apie 4000. Tačiau aiškėja, kad daugiau nei pusė žinančių, jog yra užsikrėtę, nesigydo. Tai pakeisti ir efektyviau su kitomis lytiškai plintančiomis ligomis kovoti tikimasi pasitelkus šių metų pradžioje Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) patvirtintą ŽIV / AIDS ir LPI profilaktikos bei kontrolės veiksmų planą 2024–2030 m.

 

Vis dar toli nuo pasaulinio tiksloHiv,Positive,Antigen,Test,Result,By,Using,Rapid,Self,Testing

 

„2022 m. ŽIV paplitimas bendroje populiacijoje siekė 0,2 %. Nors rezultatas atrodo neblogas, Lietuva vis dar toli nuo užsibrėžto tikslo, kad 95 % užsikrėtusiųjų žinotų, jog turi šį virusą, iš jų 95 % gautų efektyvų gydymą ir tokia pati dalis gydomų asmenų pasiektų gerų gydymo rezultatų. Kitaip tariant, būtų nuslopintas viruso dauginimasis ir jo koncentracija kraujyje“, – pranešime teigia sveikatos apsaugos viceministrė Danguolė Jankauskienė. Jungtinių Tautų AIDS programos (UNAIDS) strategijoje numatytas globalus tikslas – įveikti AIDS epidemiją iki 2030-ųjų. Taip pat nustatyti šios strategijos artimesni (iki 2025 m.) jau minėti uždaviniai 95–95–95, numatantys, kad 95 % su ŽIV gyvenančių asmenų turėtų žinoti, kad užsikrėtę ŽIV, 95 % jų būtų gydomi antiretrovirusiniais vaistais, o 95 % tokį gydymą gaunančių asmenų būtų gydomi efektyviai, t. y. viruso koncentracija kraujyje neviršytų 1000 kopijų/ml.

 

Kaip nurodoma veiksmų plane, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, iš viso Lietuvoje per 1988–2022 m. laikotarpį nustatyti 3835 ŽIV užsikrėtę asmenys, iš kurių 54,8 % užsikrėtė vartodami švirkščiamąsias narkotines medžiagas, 24,6 % – per heteroseksualius santykius, 9,2 % – per homoseksualius santykius, 0,2 % – perinataliniu būdu, o 11,2 % užsikrėtimo būdas nėra žinomas. Pastaruoju metu stebimas didėjantis naujų užsikrėtimo atvejų skaičius lytiškai santykiaujant. ŽIV užsikrėtusių vyrų beveik keturis kartus daugiau nei moterų: atitinkamai 2791 ir 744. Siekiant stiprinti ŽIV / AIDS ir LPI prevenciją, SAM patvirtintas 2024–2030 m. veiksmų planas numato visuomenės ir tikslinių grupių informavimo priemones, platesnį prevencinių priemonių taikymą rizikos grupėse. Planuojama didinti ŽIV ir LPI tyrimų aprėptį, gerinti naujai diagnozuotų asmenų integravimą į ŽIV ligos gydymą bei užtikrinti gydymo tęstinumą asmenims, kuriems pradėtas ŽIV gydymas. Taip pat viliamasi, kad pagerinti su ŽIV ir LPI susijusių paslaugų kokybę ir prieinamumą padės sveikatos priežiūros specialistų kvalifikacijos tobulinimas, moksliniai tyrimai bei analizės, teisinės bazės tobulinimas ištyrimo ir gydymo prieinamumui bei tęstinumui užtikrinti, integruotų paslaugų teikimas. Tiek šalies viduje, tiek bendradarbiaujant su užsienio partneriais planuojama gerinti ŽIV / AIDS ir LPI stebėseną.

 

Vaistai kompensuojami, tačiau jų gauna ne visi

 

Nuo 2018 m. ŽIV vaistai skiriami visiems ŽIV užsikrėtusiems pacientams, nepriklausomai nuo ligos stadijos. ŽIV gydymas 100 % kompensuojamas valstybės lėšomis, vos nustačius diagnozę. Pradėjus reguliariai vartoti vaistus būklė pagerėja, išnyksta gretutiniai ligos simptomai, asmuo jaučiasi gerai – lieka kasdien reguliariai vartoti vaistus ir kontroliuoti ŽIV taip pat, kaip kitas lėtines ligas. Deja, daugiau nei pusė užsikrėtusiųjų šių vaistų nevartoja. Specialistai mano, kad tam yra daugiau nei viena priežastis. Viena jų – dauguma užsikrėtusiųjų yra socialiai pažeidžiami asmenys. Neretai turi priklausomybių, pirmiausia nuo švirkščiamų narkotikų. Jie susiduria ne tik su sveikatos, tačiau ir socialinėmis problemomis. Tad stengiantis padėti tokiems asmenims tenka juos mokyti socialinių įgūdžių. T. y. ne tik įrodyti, jog vaistai, skirti ŽIV kontrolei, yra naudingi ir veiksmingi, bet ir suteikti informacijos apie rūpinimąsi sveikata, nukreipti į atitinkamas įstaigas, padedančias kontroliuoti arba gydyti priklausomybę. Galiausiai padėti išmokti gyventi su ŽIV, kaip bet kuria kita lėtine liga.

 

Daug šioje srityje nuveikia vadinamieji žemo slenksčio kabinetai. Čia keičiamos adatos ir švirkštai, dalijama tvarsliava, dezinfekcijos priemonės, prezervatyvai, perrišamos žaizdos, suteikiamos asmens higienos paslaugos, atliekami atrankiniai greitieji ŽIV tyrimai. Taip pat nuolat bendraujama su besikreipiančiųjų artimaisiais, šeimomis, vyksta vadinamasis tarpininkavimas – žmogaus nesmerkiant ir nestigmatizuojant, suteikiant jam pagalbą ir žinių, nuolat ir tikslingai skatinant gydyti priklausomybes ir infekcines ligas. Šiuo metu Respublikinis priklausomybės ligų centras (RPLC) SAM skyrimu metodiškai vadovauja 11-ai kabinetų – Alytaus, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos, Mažeikių, Šiaulių, Ukmergės, Vilniaus ir Visagino savivaldybėse. Yra devyni stacionarūs ir du mobilieji kabinetai. Žemo slenksčio paslaugos – tai nemokamos ir konfidencialios anoniminės sveikatos priežiūros ir kitokios paslaugos asmenims, kurie šiuo metu vartoja narkotines ir psichotropines medžiagas ne gydymo tikslu. Taip pat kreipiasi ir pagalbą gauna tie žmonės, kurie dėl rizikingos elgsenos turi didelę riziką užsikrėsti infekcijomis. 2022 m. Lietuvoje į tokius kabinetus kreipėsi 5777 paslaugų gavėjai, o tai 13,5 % daugiau nei 2021-aisiais. 2022 m. pirmą kartą į žemo slenksčio kabinetus atvyko 865 nauji žmonės – dvigubai daugiau (57,8 %) nei metais anksčiau.

 

Vis dar vyrauja klaidingi įsitikinimai

 

Visgi tam, kad su ŽIV susiduriantis žmogus gautų reikiamą pagalbą, jis turi ne tik apsilankyti žemo slenksčio kabinete, bet ir sugriauti savo sąmonėje klaidingus įsitikinimus apie šią infekciją. Konsultuojantys gydytojai pastebi, jog iš tiesų nesigydyti vaistais skatina su šiuo virusu susiję mitai. Deja, jie visuomenėje vis dar gajūs. Pagrindinis jų – klaidingas įsitikinimas, kad ŽIV infekcija ligos pradžioje neturi jokių simptomų. O nepasireiškiant simptomams neva nėra prasmės gydytis. Visgi ligos pradžia dažnai trunka ne mėnesius, o metus. Būtent todėl gydymas atidedamas arba visiškai ignoruojamas. Ilgainiui tai sukelia skaudžių pasekmių ne tik pačiam užsikrėtusiam asmeniui, bet ir su juo susiduriantiems. Visgi, specialistų teigimu, didžiausia stigma yra ligos baimė. Vis dar manoma, kad ŽIV virusas ir jo lemiama AIDS liga – mirtinos diagnozės. Vyraujant tokiam įsitikinimui gydymas laikomas beprasmišku. Ir tokiu mitu tiki ne tik socialinėje rizikos grupėje esantys sergantieji. Patikimos ir moksliniais tyrimais pagrįstos informacijos apie ŽIV ir AIDS trūksta daugeliui žmonių: tiek užsikrėtusių, tiek ir sveikų.

 

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nuolat atnaujina informaciją apie ŽIV ir skatina visuomenę susipažinti su šios infekcijos sukėlėju. Mat tik žinant, kaip šis virusas plinta ir veikia organizmą, įmanoma nuo jo apsisaugoti, taip pat nesivadovauti klaidingais įsitikinimais. Visiems svarbu žinoti, kad ŽIV priklauso retrovirusų grupei, vadinamai lentivirusais (lot. lenti – lėtas), nes jie vystosi lėtai. Paprastai prabėga ne vieni metai, kol pasireiškia ŽIV infekcijos simptomai. ŽIV atakuoja žmogaus imuninę sistemą, kurios paskirtis – apsaugoti nuo infekcijų. Mokslininkai nustatė du ŽIV tipus: ŽIV-1 ir ŽIV-2, kurie šiek tiek genetiškai skirtingi. Viruso tipas turi įtakos ŽIV ligos progresavimo greičiui, perdavimo tikimybei. Abu tipai plinta tais pačiais būdais, abu sietini su tomis pačiomis infekcijomis ir AIDS. Pasaulyje dauguma žmonių užsikrėtę ŽIV-1 tipo virusu. ŽIV-2 paplitęs Vakarų Afrikoje ir plinta ne taip lengvai kaip ŽIV-1 bei lėčiau progresuoja į AIDS. Lietuvoje vyrauja ŽIV-1 tipas. Visgi žmogus gali būti užsikrėtęs abiejų tipų virusais vienu metu.

 

Infekcijos šaltinis – ŽIV užsikrėtęs žmogus. Didžiausia ŽIV koncentracija randama kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. ŽIV užsikrečiama tiesiogiai į kraują, per gleivines ar pažeistą odą patekus ŽIV užkrėstų organizmo skysčių. Seilėse, šlapime, ašarose, prakaite ŽIV koncentracija nedidelė, todėl nekelia užsikrėtimo pavojaus. Inkubacinis ŽIV periodas vidutiniškai trunka apie 3 savaites (kartais 3–6 mėnesius). Šiuo laikotarpiu laboratorinių tyrimų rezultatai neigiami. Todėl įtarus, kad susidurta su šiuo virusu, tyrimus būtina atlikti per visą šį periodą bei nuosekliai stebėti savo būseną. Virusui imlūs visi žmonės. Specifinės imunoprofilaktikos priemonių nėra – vakcina dar tik kuriama.

 

Ar 2024 m. žymės proveržį?

 

Bandymai sukurti veiksmingą vakciną nuo ŽIV trunka jau kelis dešimtmečius. Deja, praėjusių metų pabaigoje JAV mokslininkai pranešė apie dar vieną nesėkmę. Tačiau rankų jie nenuleidžia. Šįmet jau kita mokslininkų grupė pristatys naujausią vakcinos nuo ŽIV versiją – VIR-1388. Šia vakcina siekiama sustiprinti žmogaus organizmo imuninį atsaką stiprinant T ląsteles ir užkertant kelią užsikrėsti ŽIV. Šioji vakcina netrukus bus išbandyta su daugiau pacientų, o jų stebėjimas truks trejus metus. ŽIV, kuris gali mutuoti ir slėptis nuo imuninės sistemos, yra labai įvairus, todėl veiksmingos vakcinos sukūrimas – sudėtingas procesas, reikalaujantis mokslo bendruomenės laiko ir pastangų. Nors VIR-1388 kol kas yra pirmoje tyrimo stadijoje, jau sulaukė svarbaus finansavimo ir paramos iš mokslo bendruomenės. Deja, netgi daug žadančių vakcinų tyrimo atvejais susiduriama ne tik su visuomenėje sklandančiais mitais, tačiau ir sąmokslo teorijomis. Viena to priežasčių – COVID-19 pandemija, o tiksliau – nepasitenkinimas skiepijimo nuo šio viruso programomis. Viena iš bendrovių, siekiančių sukurti vakciną nuo ŽIV, yra „Moderna“. Šios įmonės mokslininkai sukūrė vieną iš COVID-19 vakcinų. Ir jų testuojama naujoji ŽIV vakcina, beje, yra gimininga tai, kuria skiepijama nuo COVID-19 – tai irgi modifikuoto nukleozido vakcina. Dėl to daliai visuomenės kilo nemažai nerimo. Mat pasklido klaidinga informacija, neva pasiskiepijus nuo COVID-19 žmonės užkrečiami ŽIV. „Moderna“ atstovai buvo priversti aiškinti, kad giminingos vakcinos nereiškia, jog jose esama tų pačių baltymų. Šiuo atveju giminingos reiškia sukurtos pagal tą patį principą. Iš tiesų naujos kartos vakcinos net saugesnės už kurtas anksčiau. Tradiciškai su skiepais nuo ŽIV būdavo suleidžiama deaktyvuoto viruso dozė. Imuninė sistema ją sudorodavo ir išmokdavo tvarkytis su tokiais virusais. Tačiau mRNR (angl. mRNA) vakcinos nenaudoja susilpninto viruso. Vietoj to imuninė sistema išmokoma susitvarkyti su viruso paviršiaus baltymais. Tai leidžia imuninei sistemai daug anksčiau ir agresyviau sureaguoti į virusą. Be to, atpažįstamos ir naujos viruso versijos, nes ne visi paviršiniai baltymai greitai pakeičiami. Galiausiai šioji mRNR technologija turėtų pagreitinti naujų vakcinų kūrimą ir leisti kurti specializuotas vakcinas, pavyzdžiui, prieš vėžį. Manoma, kad būtent mRNR technologija, vystoma jau metų metus, padės išspręsti ŽIV problemą. Net jei laukti reikės dar ne vienus metus.

 

Apie profilaktiką ir ligos kontrolę

 
  •  Laukiant veiksmingos ir visiems prieinamos vakcinos reikia stengtis, kad į organizmą nepatektų svetimo kraujo ar kitų biologinių žmogaus skysčių. Rekomenduojama vengti atsitiktinių lytinių santykių, naudoti prezervatyvus, atliekant higienos procedūras naudoti tik asmenines priemones, o medicininių ir kosmetinių procedūrų metu naudoti vienkartinius ar sterilius instrumentus.
  •  Į organizmą nepatekęs ŽIV yra silpnas. Didėjant arba mažėjant aplinkos pH, ŽIV aktyvumas labai sumažėja. Optimalus pH yra 7–8. Virusas atsparus ultravioletiniams ir rentgeno spinduliams bei šalčiui. ŽIV greitai žūva virinamas (100 °C – iškart, 56 °C – per 20 min.), paveiktas spiritu, chloru, rūgštimi ir šarmu, balinamosiomis, dezinfekuojamosiomis medžiagomis (0,5 % natrio hipochlorito ir 0,5 % gliutaraldehido tirpaluose žūva per 1 min., 1 % chloramino tirpale – per 5 min.; 50–70 °C etilo alkoholyje – per 10 min.).
  •  ŽIV neplinta per maistą (valgant iš tų pačių indų, iš kurių valgo ir užsikrėtusieji ŽIV), vandenį (baseine, duše ir kt.), orą (čiaudint, kosint), vabzdžių (uodų, erkių, blusų ir kt.) įsisiurbimus, spaudžiant ranką, naudojantis bendru telefonu, kompiuteriu ir pan.
  •  Pirminiai ŽIV simptomai panašūs į gripo: karščiavimas, raumenų ar sąnarių skausmai, galvos skausmas, limfmazgių padidėjimas, bėrimai odoje, viduriavimas ir kt. Norint sužinoti, ar asmuo užsikrėtęs ŽIV, atliekamas ŽIV testas. Greitiesiems testams užtenka kraujo iš piršto, laboratoriniams tyrimams imamas kraujas iš venos.
  •  Kuo anksčiau pradedamas taikyti gydymas, tuo geresni rezultatai pasiekiami, gerėja gyvenimo kokybė. Lietuvoje antiretrovirusinė terapija skiriama visiems ŽIV užsikrėtusiems pacientams, kai jie motyvuoti ir pasiruošę gydytis. Skiriami antiretrovirusiniai vaistai, kurie slopina ŽIV dauginimąsi, tačiau viruso nesunaikina. Paskyrus gydymą, vaistus reikia vartoti iki gyvenimo pabaigos.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė