Daugelis moterų neįsivaizduoja kasdienybės be dekoratyvinės kosmetikos. Šiuolaikinėje kosmetinėje gali būti dešimtys įvairiausių priemonių, tačiau iš esmės pakanka vos kelių. Su keliomis išsiversdavo prieš tūkstančius metų gyvenusios moterys, kurios jau žinojo ne vieną grožio paslaptį?

 

grožis

Pradžia senovės Egipte

 

Pirmasis archeologinis kosmetikos naudojimo įrodymas yra iš senovės Egipto ir datuojamas maždaug 4000 m. pr. Kr. Senovės Egipte populiariausia kosmetikos priemonė buvo tamsiai pilko švino ir anglies mišinys, kuriuo kruopščiai apvesdavo akių kontūrą. Vadinamosios katės akys populiarios išliko iki šių laikų. Įdomu tai, kad Egipte dažydavosi ir vyrai, ir moterys, nes tai buvo ne grožio, bet apsaugos nuo blogio reikalas. Žalią akių šešėlių spalvą išgaudavo iš vario rūdos. Tačiau pastarasis komponentas buvo iš dalies naudingas, nes turėjo antibakterinių savybių, apsaugodavo nuo įvairių infekcinių ligų ir vabzdžių įgėlimų.

 

Archeologai Egipto kapavietėse rado įrodymų, kad prieš tūkstančius metų žmonės dažėsi ir lūpas. Aptikta palečių su dažais, pagamintais iš raudono pigmento, bičių vaško ir riebalų. Šie tiesiog pirštu buvo tepami ir ant moterų, ir ant vyrų lūpų. Kaip rodo senovės egiptiečių piešiniai, makiažas buvo skirtas tik kilmingiesiems, rodė jų statusą.

 

Tyrinėtojai pasakoja, kad senais laikas žmonės dažydavosi bet kuo, iš ko galėjo išgauti spalvą. Tai buvo oranžinė ochra ir sunkieji metalai, ir augalai, ir net vabzdžiai, savo šarvuose turintys kokio nors pigmento. Paprastai maišydavo su dervomis ir sakais, bičių vašku, kad dažai ilgiau laikytųsi. Populiariausios lūpų dažų spalvos buvo oranžinė, violetinė ir mėlynai juoda.

 

Vėliau iš Egipto lūpų dažai pateko į senovės Graikiją, o vėliau – į Romą.

 

Kaip dažėsi graikai?

 

Čia lūpų dažai prarado socialinės hierarchijos reikšmę, bet tapo moters padėties visuomenėje ženklu. Lūpas dažėsi heteros, išsilavinusios meilužės. Jas tai daryti netgi įpareigojo tuometė graikų teisė: jei viešumoje hetera pasirodydavo nepasidažiusi lūpų, rizikavo būti nubausta, kad neteisėtai apsimeta kilminga ištekėjusia moterimi. Tačiau tarp 700–300 m. pr. Kr. lūpų dažai tapo įprasti visoms graikėms, nepaisant padėties visuomenėje. Lūpų dažams gaminti naudojo įvairias medžiagas, dažniausiai augalines: jūržoles, ryškių gėlių žiedų miltelius, šilkmedžių uogas, kai kurių augalų dažančias šaknis ir ryškiai raudoną pigmentą cinoberį, kurio pagrindą sudaro nuodingas gyvsidabrio sulfidas. Pasidažius tokiu lūpdažiu pavojus kildavo ir moters, ir ją bučiuojančio vyro sveikatai. Deja, senovėje niekas nežinojo nei apie apsinuodijimą gyvsidabriu, nei sunkiaisiais metalais, todėl juos drąsiai naudodavo kosmetikai gaminti.

 

Įdomu tai, kad senovės Graikijoje makiažą naudojo kunigai ir kunigės – jie raudonai dažė ausis, o skruostus puošė raudonais taškais.

 

Romos imperijoje

 

Kritus Graikijai, lūpdažiai išpopuliarėjo kylančioje Romoje. Lūpų dažai čia vėl tapo socialinio statuso ženklu ir nebebuvo siejami su moteriškąja lytimi. Lūpas dažėsi ir vyrai, pabrėždami visuomeninę padėtį, einamas pareigas. Kilmingi ir turtingi romėnai lūpų dažus gamino iš rudadumblių, kurie turi gyvsidabrio. Paprasti žmonės, kurie neišgalėjo leisti sau tokios prabangos, lūpas dažėsi raudonojo vyno nuosėdomis ir taip išvengdavo ankstyvos mirties nuo apsinuodijimo.

 

Senovės Romoje dėmesį telkė ne tik į lūpas, bet ir akis. Grožio etalonu tapo tamsios, riestos blakstienos. Anglimi ir suanglėjusiu kamščiu moterys juodai dažė blakstienas.

 

Po Romos imperijos

 

Mažai duomenų išlikę, kas įvyko su makiažo tendencijomis, nes Europoje stojo gūdūs laikai. Tačiau persikėlus per Viduržemio jūrą, Iberijos pusiasalyje, situacija buvo visai kitokia. Kordobos kalifatui išgyvenant aukso amžių, kosmetologas, chirurgas ir parfumeris Abulkasis apie 1000 metus pagamino pirmuosius pasaulyje kietus lūpų dažus, primenančius tuos, kuriais šiandien dažomės. Tai buvo dažančios lazdelės, pagamintos iš augalinių dažančių pigmentų ir riebalų. Tam, kad neišteptų visko aplink, buvo sudėtos į specialias tūbeles.

 

Krikščioniškoje Europoje vyravo itin nepalankus požiūris į makiažą. Kunigai ir religingi vyrai skelbė, kad pasidažiusių moterų nepriims į rojų, nes, kad ir kokios doros buvo, Dievas neatpažins. Kelis šimtmečius moterys nesipuošė išvis jokiu makiažu, o kosmetiką išdrįsdavusios naudoti moterys prilygintos raganoms, kurias persekiojo ir degino ant laužo ar paskandindavo.

 

Geišų paslaptys

 

Senovės Japonijoje moterys, ypač aukštuomenės narės, raudonai dažydavosi akių vokus, naudojo baltą pudrą, juodai apvesdavo akių kontūrą. Ši tradicija tapo geišų etalonu. Baltą pudrą gamino iš ryžių ir baltojo molio, kurį gabendavo iš Kinijos (tiesa, buvo pasklidęs mitas, esą geišos veidus baltina lakštingalų išmatomis). Pudrą maišė su vandeniu ir tepė ant viso veido, nepraleidžiant lūpų, antakių bei ausų ir kaklo. Nugaroje, žemiau plaukų augimo linijos, likdavo nenudažytas aštrių kampų plotas, taip specialiai sustiprinamas kaukės efektas. Lūpų dažus gamino iš dygminų, kurie jau nuo VII a. į Japoniją patekdavo iš Egipto. Paprastos moterys dažydavo abi lūpas, tačiau jas vizualiai šiek tiek sumažindavo ir suplonindavo, geišos raudonai dažydavo tik apatinę lūpą. Visos japonės antakius nuskusdavo ir vietoj jų, tik aukščiau, nupiešdavo juodas lenktas linijas.

 

Įdomu tai, kad vienu metu Japonijoje, Kinijoje, Vietname, Laose ir Tailande buvo paplitusi mada dantis dažyti juodai. Taip išgalėjo daryti tik aristokratai, mat dažė grynos geležies drožlėmis.

 

Karalienės makiažas

 

Anglijos karaliaus Eduardo VI (1537–1553 m.) dvare visi vyrai ir moterys naudojo lūpdažius. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad pats karalius turėjo keletą lūpdažių, kurie pagal spalvas vadinosi „Šviežia mėsa“, „Arklio mėsa“, „Kraujas“, „Permirkęs vyne“ ir kt. Elžbieta I (1553–1603 m.) visą gyvenimą balinosi veidą, o lūpas dažė skaičiai raudonai – karmino, gumiarabiko, kiaušinio baltymo ir figų pieno mišiniu. Anglijos karalienė Elžbieta I tapo makiažo mados tendencijos ikona vėlyvuoju renesansu. Jos balto švino veidas ir raudonos lūpos sukūrė ryškų kontrastą, todėl puikiai tiko pozuoti portretams. Įdomu tai, kad iš kalkių, acto mišinio, balto švino, kiaušinio baltymo pagaminta pudra buvo skysta, o užtepta ant veido itin sukietėdavo. Ji tapdavo kevalu, puikiai maskuojančiu raukšles. Žiūrint į portretus atrodo, kad bėgant metams karalienė Elžbieta I nesensta, kita vertus, gal buvo draudžiama ją tapyti senstančią.

 

Šiuo laikotarpiu tikėta, kad lūpdažiai netgi turi magiškų galių, saugo nuo piktos akies, tačiau iš tiesų makiaže esantys sunkieji metalai pamažu nuodijo.

 

Sekdama monarchės pavyzdžiu, makiažą atrado ir jos svita, o vėliau ir kitos aukštuomenės damos. Nesidažydavo tik valstietės, nes negalėjo sau leisti tokios prabangos, be to, dirbant fiziškai tai nepraktiška.

 

Grožio taškeliai

 

XVI–XVIII a. Vakarų Europoje tapo itin populiarus dirbtinis grožis. Perukai, itin balta veido oda, rausvi skruostai ir nupiešti apgamai. Ši tendencija ypač išpopuliarėjo Prancūzijos karališkuosiuose rūmuose. Kiekvienas nupieštas apgamas negi turėjo savo reikšmę, buvo nebylus komunikacijos būdas, suteikiantis galimybę geriau pažinti vienam kitą karališkųjų puotų metu, kai mažai buvo progų pakalbėti dviese, bet apstu laiko suktis šokio ritmu. Dirbtinis apgamas prie akies reiškė aistringą asmenybę, virš lūpos – koketiškumą. Jei dvariškis piešdavosi kelis apgamus, buvo laikoma, kad elgiasi desperatiškai, galbūt per ilgai neranda antrosios pusės. Jei jų visai nebuvo, tai rodė, kad žmogus senamadiškas ir nuobodus.

 

Apgamėlius virš lūpos moterys piešė ir vėlesniais laikais, siekdamos sukurti išskirtinį įvaizdį. Dažnai taip elgėsi dainininkės, aktorės. O jas mielai kopijavo visos kitos.

 

Dažytis vėl negalima

 

XVIII a. Anglijoje požiūris į dekoratyvinės kosmetikos naudojimą kardinaliai pasikeitė. Religingų ir įtakingų vyrų iniciatyva ši mada sėkmingai sunaikinta ir net apribota įstatymiškai. Aukštuomenės damos ir padorios moterys nebesidažydavo, kosmetika tapo tik laisvo elgesio moterų reikalu. Tai tapo prostitučių skiriamuoju ženklu – jei moteris pasidažiusi, vyras žino, kad už pinigus gali tikėtis atitinkamų paslaugų.

 

1770 m. Anglijos Parlamentas netgi priėmė įstatymą, susijusį su makiažo draudimu. Juo remiantis vyras galėjo anuliuoti santuoką, jei paaiškėdavo, kad moteris iki santuokos naudojo dekoratyvinę kosmetiką. Taigi, daugelis laikėsi atokiau nuo pudros ir lūpdažių.

 

Laisvasis Paryžius

 

Iki pat XIX a. Anglijoje vyko kova su makiažo priemonėmis. Galutinį žodį tarė karalienė Viktorija, kuri viešai paskelbė lūpų dažus „nepadoriais“. Padori moteris galėjo tik pasipudruoti nosį. Beje, karalienė Viktorija pati mielai dažėsi blakstienas. Jos tušas gamintas iš anglies dulkių ir vazelino. Tačiau didžiausias netaktas buvo pasidažyti lūpas, todėl ilgainiui rasti priemonių, kaip jas paryškinti, buvo vis sudėtingiau. Visgi moterys sugalvojo gudrybių, kaip pasiekti, kad lūpos labiau atkreiptų dėmesį: tvirtai prispausdavo aplaižytas lūpas prie rožinio krepinio popieriaus, kramtė ir gnaibė, darė lūpų gimnastiką, dėl kurios suplūsdavo daugiau kraujo ir tapdavo ryškesnės. Moterys slapta dalijosi receptais ir rasdavo būdų pasigražinti. Labiausiai pasisekdavo toms, kurios nukeliaudavo į laisvesnį Paryžių, kur ne tik buvo galima dažytis, bet ir įsigyti lūpų dažų. Būtent čia, Prancūzijos sostinėje, Guerlainų šeima sukūrė pirmąją komercinę lūpų dažų lazdelę. Ji buvo vyniojama į šilkinį popierių, maloniai kvepėjo. Gamindavo iš karmino, vaško, muskuso ir ricinos aliejaus. Beje, šiandien „Guerlain“ – vieni seniausių kosmetikos gamintojų pasaulyje.

 

Pasipriešinimo simbolis

 

Kosmetika nustota vertinti kontraversiškai tik XIX a. Simboliškai laikoma, kad tašką kosmetikos persekiojimo istorijoje padėjo legendinė aktorė Sarah Bernhardt, kuri 1880 m. pasirodė viešumoje pasidažiusi lūpas. Tai sukėlė šimtmečio skandalą, tačiau aistroms netruko atslūgti ir pamažu gatvėse vis daugėjo moterų, pasidažiusių lūpas.

 

XX a. pradžioje lūpų dažai tapo simboliu, kuris liudijo apie moterų laisvėjimą, jų ekonominės ir juridinės nepriklausomybės didėjimą. Sufražisčių judėjimo lyderės Elizabeth Stanton ir Charlotte Perkins Gilman 1912 m. Niujorko sufražisčių demonstracijoje paskelbė lūpų dažus moterų emancipacijos priemone. Ilgus amžius trukęs socialinių, religinių ir juridinių vyriškų institucijų draudimas moterims dažytis lūpas sukūrė itin patrauklų pasipriešinimo simbolį. Nereikėjo imtis drastiškų priemonių, kad palaikytum judėjimą – tik pasidažyti lūpas, ir visi žinojo, kokios tavo vertybės.

 

XX a. pradžioje, atsiradus nebyliajam kinui, makiažas sušvito visomis spalvomis. Jis pasitelktas tam, kad ne tik aktoriai gerai atrodytų apšviesti kamerų, bet veidai būtų išraiškingi, galėtų perteikti emocijas kuo aiškiau, nes filmai buvo nebylūs.

 

Kartu su kinu vis sparčiau vystėsi komercinė kosmetikos pramonė. Pavyzdžiui, raudoni lūpų dažai buvo sukurti specialiai nespalvotam kinui. 1933 m. sugalvotas terminas „tušas“ („mascara“). 4-ojo dešimtmečio kine išskirtiniu makiažo stiliumi sužibėjo aktorė Marlene Dietrich ir aktorius Clarkas Gable’as, kurie išpopuliarino visiškai naujas grožio tendencijas.

 

Tikrasis lūpdažis

 

Pirmojo pasaulinio karo metais amerikiečiai pratęsė prancūzų naujoves lūpdažių srityje. 1915 m. Konektikuto inžinierius Maurice Levy suprato, kad lūpų dažai gali tapti masiniu produktu, todėl pasiūlė juos pakuoti į patogius dėklus. M. Levy dėklai buvo apie 5 cm dydžio ir žvilgėjo nikeliu, tačiau vertingiausias išradimas buvo jų mechanizmas – būtent M. Levy sukūrė slystančią svirtelę, kuri išstumdavo lūpdažį iš tūbelės.

 

1923 m. Jamesas Bruce’as Masonas jaunesnysis užpatentavo pirmąjį išsukamąjį lūpdažį su tūbele ir dekoruotu sraigtiniu dangteliu. Kaip ir šiandien, reikėjo tik pasukti norint pasidažyti lūpas. Maždaug tuo metu Maxas Factoras sukūrė pirmąjį lūpų blizgį.

 

Išraiškingoms akims

 

Jau minėta, kad pirmasis blakstienų tušas sukurtas karalienei Viktorijai. Tai padarė prancūzų kilmės britų parfumeris Eugine’as Rimmellis (tikriausiai žinote kosmetikos firmą „Rimmel“). Maždaug tuo pat metu vaistininkas T. L. Williamsas seseriai Maybel sukūrė labai panašų produktą, kuris ir įkvėpė prekių ženklo „Maybelline“ pavadinimą.

 

Tiek E. Rimmelio, tiek T. L. Williamso išradimai buvo artimi šiuolaikinio blakstienų tušo pirmtakai, tačiau neprilygo šiuolaikinėms kosmetikos priemonėms, nes juos buvo sunku naudoti – vazelinas ir anglis buvo be galo teplus derinys. Netrukus prekyboje pasirodė naujas tušas, pagamintas iš muilo ir juodų dažų. Šio produkto konsistencija priminė šiuolaikinį antakių vašką. Nedidelėje dėžutėje buvo tušo šepetėlis ir vaško konsistencijos produktas. Norint padažyti blakstienas, reikėjo sudrėkinti šepetėlį, perbraukti juo per produktą ir užtepti ant blakstienų.

 

1920-aisiais „Maybelline“ pagamino pirmuosius akių šešėlius, o po dešimtmečio – akių kontūro pieštukus. Tais pačiais metais pasaulį užplūdus džiazo karštinei, moterys troško riestų juodų blakstienų – atsirado mechaninis jų rietiklis.

 

Kas naujo?

 

XX a. atsirado visos šiandien žinomos kosmetikos priemonės, pradedant kosmetikos pagrindu, biria bei kompaktine pudra, skaistalais, baigiant vandeniui atspariu tušu ir skystu akių kontūru. Kasmet kosmetikos gamintojai išleidžia naujas kolekcijas, kurios vis tobulinamos. Kone visa kosmetika dabar gali apsaugoti nuo kenksmingų saulės spindulių, drėkinti, lėtinti senėjimą. Atsirado ir tokių priemonių, kurios gali visiškai pakeisti veidą. Labiausiai šį ne makiažo, bet tikro transformavimosi meną įvaldžiusios azijietės.

 

Pavyzdžiui, jos naudoja specialaus vaško juosteles, kurias sukiša į nosies ertmes ir gali performuoti minkštąją nosies dalį. Produktui sustingus juosteles ištraukia, o nosis lieka norimos formos. Įsidėjusios didelius spalvotus lęšius į akis ir pasitelkusios baltą bei juodą akių kontūro pieštukus vizualiai pasididina akis. Taip pat yra specialių lipnių juostelių, kurios priklijuotos prie smilkinių ir patemptos bei užtvirtintos po plaukais gali sukurti norimą veido kontūrą. Panašių gudrybių moterys žino tikrai daugiau.

 

Europoje populiarėja strazdanų mada. Moterys jas piešiasi specialiais kosmetiniais pieštukais, o drąsesnės kreipiasi į ilgalaikio makiažo meistrus, kad specialiu aparatu sušvirkštų pigmento ir dailiais taškeliai padengtų skruostus bei nosį.

 

Ilgalaikis makiažas

 

XXI. a. išpopuliarėjo ilgalaikis makiažas, mat bemaž metus nereikia sukti galvos, kaip pasidažyti. Populiariausia ilgalaikio makiažo procedūra išlieka antakiai, toliau rikiuojasi lūpos ir viršutinių blakstienų linija. Ilgalaikį lūpų makiažą dažniausiai renkasi moterys, kurių lūpų kontūras tarsi pabėgęs, išblyškusi ar netolygi spalva. 40-metės ir vyresnės damos renkasi techniką, kuria paryškinamas lūpų kontūras bei suteikiama spalva, o 30-metės nori, kad lūpos įgautų gražų atspalvį ir nereikėtų jokių dažų, užtektų tik balzamo.

 

Ateityje

 

Sunku nuspėti, kokios kosmetikos naujovės laukia ateityje, tačiau vis pasirodo intriguojančių vizionierių idėjų. Viena jų, kad bus sukurtos specialios veido kaukės, panašios į dabar populiarias lakštines, tik skirtos ne odai atgaivinti, bet suteikti norimą makiažą. Pasirinkus iš kelių variantų, reikės tik užsidėti norimą ir jis tobulai priglus prie veido kontūrų bei per kelias sekundes būsime kaip su profesionaliu makiažu.

 

Dar viena idėja – makiažo nereikės visai, nes gyvensime virtualioje realybėje, kur galėsime susikurti norimą įvaizdį vos keliais žingsniais.

 

Žinoma, visada lieka vietos trečiai versijai: gražinsimės, kaip esame įpratę – vieni daugiau, kiti mažiau; vieni seksime makiažo tendencijomis, pirksime dešimtis produktų, kitiems pakaks juodo blakstienų tušo ir klasikinio raudono lūpdažio.